Senėjant ir retėjant kaimo bendruomenėms, tradicinį ūkininkavimą, ganymą bei šienavimą pakeitus intensyviuoju žemės ūkiu, buvę atviri gamtiniu požiūriu turtingi kraštovaizdžiai degraduoja. Savaime užaugdami menkaverčiai krūmai ir medžiai užgožia retas ir atviras buveines, natūralias pievas, pelkes, nyksta kraštovaizdžio mozaikiškumas, o kartu su juo prarandama nemaža šioms buveinėms būdingos biologinės įvairovės dalis ir vaizdingumas.

Gelbės salą

Siekiant išsaugoti ūkinę veiklą, svarbią saugomiems augalams ir gyvūnams bei neleisti pievoms apaugti krūmynais ar nendrėmis, Aukštaitijos nacionalinio parko direkcija sutelkė pastangas ganymo regione atgaivinimui.
„Tai jau ne pirma tokia mūsų iniciatyva. Antai Kretuono ežero Didžioji sala visada buvo daugelio rūšių vandens paukščių namai. Čia senais laikais ganydavosi atplukdyti naminiai gyvuliai, neleisdavę salai užželti krūmais ir medžiais. Nutraukus šią veiklą iš salos pasitraukė ir daugelis retųjų rūšių paukščių. Taigi buvo nuspręsta atgaivinti šią tradiciją ir darbą patikėti avims. Rezultatai iš tiesų pranoko lūkesčius,” – pasakojo Aukštaitijos nacionalinio parko direkcijos atstovė Eglė Semaškaitė. Pasak jos, atlikti darbai reikalauja tęstinumo. Netvarkant, neprižiūrint šį vertingą kompleksą greit užgožia menkaverčiai krūmai, todėl vertingiausiems kraštovaizdžio ir gamtiniams kompleksams tvarkyti į pagalbą pasitelkti mėsiniai Angus veislės galvijai, kurie jau nuo lapkričio mėnesio ganosi Aukštaitijos pievose.

Globos ūkininkas

Juos savo globon priėmė atrankos konkursą laimėjęs vietos ūkininkas Kazimieras Pranskus, idėją apie ūkio plėtrą rezgęs jau gerokai anksčiau. „Ūkininkauju nuo vaikystės, tačiau mėsinių galvijų auginimu susidomėjau prieš keletą metų pažintinės išvykos į Švediją metu. Jau tuomet ėmiau puoselėti svajonę ūkį papildyti angusų banda. Visgi iš savo veiklos tiek lėšų surinkti jų įsigijimui nepakako, o ir ūkis buvo dar tam per mažas,” – savo galvijininkystės pradžią prisiminė K. Pranskus. Jis jau trejus metus Reškutėnų kaimo apylinkėse sėkmingai augina Galovėjų veislės galvijus, kurių banda šiuo metu siekia 15 galvijų, be to netoliese žolę rupšnoja ir iš anksčiau įsigyta 100 avių banda. „Nusprendžiau svajonės siekti pamažu ir pirmiausia išmokti dirbti su galovėjais, o vėliau jau ieškoti galimybių įsigyti ir Angus veislės galvijų” – pridūrė užsispyrimo nestokojantis ūkininkas, kuriam Aukštaitijos nacionalinis parkas 20 metų laikotarpiui patikėjo net 20 šios veislės atstovų bei ganymo plotus Pabiržės pusiasalyje (15 ha), Kretuonykščio pelkėje (32 ha) ir Ginučių ąžuolyne (45 ha). Šiuose gamtiniuose kompleksuose angusai atliks svarbią gamtosauginę misiją ir padės atkurti šiuo metu apleistas teritorijas.

Susidraugavo

Pasakodamas apie naujuosius savo ūkio gyventojus K. Pranskus džiaugiasi sėkminga jų adaptacija. „Mane jau pripažįsta kaip šeimininką, nes tik pamatę sulekia ir būriuojasi aplink – laukia grūdų. Per dieną ir visą maišą sukramsnoja. Papildomai kasdien dar atvežu ir ruloną šiaudų”, – pasakojo ūkininkas. Pasak jo, šios veislės galvijai nėra reiklūs, ištvermingi ir lengvai prisitaiko įvairiose sąlygose, o tokiose šlapiose ganyklose iš vis puikiai jaučiasi, todėl jokių rimtesnių problemų kol kas ir nekilo. Be visaverčio pašaro, K. Pranskus jau pasirūpino ir užuovėja. Nuo žiemos negandų galvijus saugos specialiai jiems įrengta pašiūrė. Ūkininkas pridūrė, kad galvijų auginimui ilgai bei atsakingai ruoštasi: „Išskaičiau visą internetą, perverčiau be galo daug knygų, prie kurių vis sugrįžtu, o ir gyvenimiška patirtis ūkyje stipriai pagelbėja”.

Užsidirba ir muzikuodamas

Nors savo darbo valandų ūkininkas neskaičiuoja, visgi planuose – ir ūkio modernizavimas. „Susitvarkyti vis augančiame ūkyje dirbant su įprasta technika ir rankomis sunku. Šiuo metu beveik visus darbus atlieku pats, padeda žmona ir sūnus, vasarą ir kaimyną kokį samdau. Turima technika nėra tokia pažangi ir galinga, todėl planuojame įsigyti naują traktorių, priekabą gyvuliams vežti, priekabą rulonų transportavimui. Vis bandome sustiprinti savo pajėgumus,” – artimiausius planus dėstė pašnekovas. Ūkininkas prisipažino, kad galvoje verda ir daugiau veiklos plėtros idėjų. Dar šį pavasarį planuoja imtis kompostavimo, neatmeta galimybės ateityje tapti ir biodinaminio ūkio šeimininku. Nors greitos investicijų grąžos K. Pranskus ir nesitiki, visgi viliasi, kad jau trečiaisiais angusų auginimo metais galės iš to kažkiek užsidirbti. Pajamas papildyti norėtų ir atidarydamas savo skerdyklą ar parduotuvėlę, siūlančią rinkai aukštos pridėtinės vertės mėsą. „Tų idėjų man netrūksta. Svarbu, kad sveikatos užtektų. Dėl to jau kitais metais planuoju atsidėti tik ūkiui. Šiuo metu prisiduriu ir iš kitos veiklos – esu muzikos mokytojas, repetuoju su choru, būna savaitgaliais ir koncertuojame,” – pasakojo savo tikslų pamažu siekiantis vietos ūkininkas.
Negąsdina ūkininko ir ilgametė bendradarbiavimo sutartis su Aukštaitijos nacionalinio parko direkcija, kuriai K. Pranskus jaučiasi ypač dėkingas: „Labai daug pagalbos sulaukiau iš Aukštaitijos nacionalinio parko specialistų. Jei ne jų parodyta iniciatyva, vargu, ar būčiau tam pasiryžęs.” Pasak jo, parko specialistų atsidavimas darbui dėl kitų ateities ir gamtos gerovės, verčia tikėti sėkme.
LIFE integruotojo projekto komanda taip pat neabejoja, kad vietinių ūkininkų noras bendradarbiauti duos puikių rezultatų ir sukurs pagrindą ilgalaikiam ir tvariam buveinių būklės tvarkymo mechanizmui bei gyvulių ganymo tradicijų įsitvirtinimui regione. „Tikime, kad mūsų pievose vėl gausiai vešės tokie Lietuvos Raudonosios knygos augalai kaip sibirinis vilkdalgis, paprastasis kardelis, gegužraibės, o vietos ūkininkai pajus tikrąją saugomų teritorijų vertę,” – užbaigė E. Semaškaitė.

Aukštaitijos nacionalinio parko ir laikraščio „Utenos diena” inf.