Visada buvome karinga tauta. Nuo Mindaugo iki Vytauto. Turiu galvoje Didįjį, nors ir tas kitas Vytautas, dalies bendrapiliečių net žmonėmis nebenorintis vadinti, savo laiku stengėsi stiprinti Lietuvą.
Tačiau laikai pasikeitė, šiandien valdžioje turime žmonių, kurie visame pasaulyje veliasi į konfliktus ir kaunasi už ką tik nori, tik ne už Lietuvą. Dar daugiau – šių konfliktų „vaisius“ suvalgyti turime mes visi.
Skirtingai nei mėginama įteigti, kokia ta Kinija bebūtų, ji mūsų neužpuolė. Didelės valstybės dažnai būna irzlios, o savo interesus ginti moka. Tik kvailys galėjo nesuprasti, jog Taivano atstovybės atidarymas Lietuvoje tokiu pavadinimu liks nepastebėtas. Ir tik dar didesnis kvailys galėjo manyti, jog Kinija į tai nereaguos. Viena ministrė kinų reakciją ir sekusią mūsų verslų ekonominę blokadą atsainiai pavadino „krizele“. Kam krizelė, o kam sunaikintos darbo vietos ir sugriuvę verslo planai. Sako, JAV ir ES mus gelbės. Deja, JAV toli, todėl gali tik per petį paplekšnoti, o Europos Sąjungą valdo labiau galvoti politikai, kurie į ekonominį karą su Kinija neskuba. Lietuva šią košę srėbs viena. Tačiau mano klausimas kitas – kam viso to reikėjo? Koks nacionalinis interesas yra pyktis su kinais? Ir kodėl mes visi turime už tai mokėti? Juk atsakymo nei Vyriausybė, nei užsienio reikalų ministras nepateikė iki šiol.
„Trąšų“ karas dar viena kvailystė, už kurią jau mokame ir dar mokėsime ateityje. Nereikia mums vieni kitiems aiškinti, koks yra ponas Lukašenka, ir netikiu, kad jis pasikeistų į gerą, tačiau kaip su tuo susijusios baltarusiškos trąšos? Pasitaiko šaukiančių, kad pirkdami trąšas finansuojame režimą. Hm… tačiau pirkdami traktorius režimą finansuojame taip pat. O MAZ sunkvežimius? Tai gal tuomet reikėtų paskelbti visuotinę baltarusiškų prekių blokadą? Yra Vyriausybėje ir tokias nesąmones siūlančių. Nedemokratiniai režimai visada pirmi ties rankas prie šalies išteklių, kad ir kokie menki tie ištekliai bebūtų. Todėl, akivaizdu, ekonominės sankcijos nedemokratinių režimų elgesio neveikia. Sankcijos kenkia tik tos šalies žmonėms ir patiems sankcijų taikytojams. Būtų galima pasijuokti iš to, kad Utenos krašte jau barstoma ne baltarusiška, o egiptietiška kelių druska, bet juokas praeina, kai sužinai, jog ji dvigubai brangesnė. Tai kas ką nubaudė?
Vienintelis logiškas karas, kurį Vyriausybė galėjo ir turėjo pradėti, yra karas prieš augančias kainas. Bet Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė tik kartoja, kad kainos – ne jos reikalas. Cituoju: „Negalime kištis į laisvą rinką.“ Kaimynai lenkai pagalvojo ir nusprendė, kad jie visgi gali kištis, ir tai padarė. Sumažino pridėtinės vertės mokesčius (PVM) maistui iki 0 ir susitarė su prekybininkais, kad jie tinkamai tuo pasinaudos ir sumažins prekių kainas savo lentynose. Pasienio su Lenkija savivaldybių gyventojai atvirai sako – maisto kainos Lenkijoje dabar yra 20–30 procentų mažesnės nei Lietuvoje. Nereikia būti genijumi, jog suprastum, kad šimtai lietuvių milijonų pajudės į Lenkiją.
Dabar pasakysiu, ką reikia daryti. Pirmiausia, vyti lauk visą Užsienio reikalų ministerijos komandą su ministru priešakyje. Jei to nebus padaryta, ir toliau velsimės į beprasmius konfliktus. Antra, susitarti su šalies prekybininkais ir metams iki 5 procentų sumažinti PVM maisto produktams, kol sustos žvėriškas kainų augimas. Garantuoju, jog prekybininkai susitarimo laikysis, nes ir jie nenori prarasti iš šalies į Lenkijos parduotuves išplaukiančių šimtų milijonų.
Karo partijai valdžioje galiu pasakyti tik vieną dalyką – nustokite kariauti savo karus mūsų visų sąskaita. Tai, ką darote, yra ne karas su kitomis šalimis, o pirmiausia karas prieš savo piliečių lūkesčius ir gerovę. Laikas liautis.
