Dabartinė Vyžuonų seniūnija yra buvusio didesnio prieškarinio valsčiaus pagrindas. Rajono ribos nulėmė, kad šiaurės vakarinė buvusio valsčiaus dalis dabar priklauso Anykščių rajono Debeikių ir Svėdasų seniūnijoms. Vakarinė buvusio valsčiaus dalis dabar įjungta į Leliūnų seniūniją, rytinis kraštas – į Užpalių seniūniją ir tik pietuose Vyžuonų seniūnijos riba pasislinko iki pat Utenos miesto, prijungdama prieškario Utenos valsčiui priklausiusias teritorijas. Ši dabartinės padėties įžanga pateikta, norint parodyti dažną žmonių nustatytų administracinių ribų kaitą ir jų sąlyginumą.

Paskutinis pilkapynas jau betarpiškai susijęs su Vyžuonomis. 1 km į šiaurės rytus nuo miestelio, 160 m į šiaurės vakarus nuo Vyžuonų–Užpalių plento, Vyžuonų girininkijos 62 kv. pietrytinėje ir 63 kv. šiaurės vakarinėje dalyse, Vyžuonų miške yra 3 pilkapiai, vienas nuo kito šiaurės rytų–pietvakarių kryptimi nutolę per 15–28 m. Sampilų skersmuo – 8–12 m, aukštis – 0,5–1 m. Ir šie pilkapiai datuojami IX–XII a.

1972 m. į saugomų archeologijos paminklų sąrašus buvo įrašyti Vyžuonų pilkapiai, esantys prie miestelio kapinių. 1977 m. jų archeologai nerado, tad 1980 m. šie pilkapiai buvo iš sąrašo išbraukti. Nesėkmingos buvo jų pakartotinės paieškos 1985 m. 1988 m. suradus jau minėtus Vyžuonų pilkapius miške, manyta, kad sąraše buvo klaidingai nurodyta šių pilkapių situacija. Rengiant šį straipsnį iš Vyžuonų kilęs profesorius Algirdas Vyžintas papasakojo, kad dabartinių Vyžuonų kapinių šiaurės rytinėje dalyje yra kalnelis, kurį seniau žmonės vadinę pilkapiu. Pagal nupasakotą situaciją čia rastas apie 15 m skersmens iki 0,5 m aukščio kalnelis, kurio šiaurinėje dalyje yra A. Vyžinto senelio Jono Vyžinto (1861–1907) ir Kastutės Vyžintaitės (1895–1970) kapai, o kitose kalnelio dalyse – dar bent 7 asmenų kapai. Kalnelis, labai deformuotas kapų, yra vietovėje, kur pasitaiko ir natūralios kilmės iškilimų, tad šiandien be archeologinių kasinėjimų ar pilkapių kapams būdingų radinių neįmanoma pasakyti – tai pilkapis ar natūrali pakilumėlė. Ji yra 875 m į pietvakarius nuo minėtų Vyžuonų pilkapių miške.

Laidojimas pilkapiuose Rytų Lietuvoje buvo būdingas lietuvių gentims maždaug nuo III iki XII a. Iki šiol nežinoma, kur buvo minėtuose pilkapynuose palaidotų žmonių gyvenvietės. Pastarosios turėtų būti kažkur maždaug pusės kilometro spinduliu nuo šių pilkapynų vietų, dažniausia šalia vandens telkinių. Jeigu į dirbamus laukus patekę jų liekanos jau gali būti sunaikintos, tai esančių miškuose (kaip ir pilkapių) liekanos dar turėtų būti išlikusios ir įdomios senovės tyrinėtojams. Šiuo aspektu miškingos Vyžuonų apylinkės ypač įdomios.

Neabejotina, Lietuvos valstybės kūrimosi laikų gyvenvietė ir pilis buvusi Šiaudinių piliakalnyje. Pilale vadinamas piliakalnis įrengtas stačiais iki 20 m aukščio šlaitais kranto kyšulyje, Lankos dešiniajame krante. Aikštelė ovali, pailga šiaurės–pietų kryptimi, 20×17 m dydžio, iš visų pusių apjuosta 0,5–0,8 m aukščio, 7–22 m pločio pylimu (neišlikęs vakarinėje pusėje, kur nuvirto į upelį). Pietinėje pusėje už pylimo yra aukštuma, tad čia išorinėje pylimo papėdėje iškastas 12 m pločio, 2,5 m gylio griovys. Papildomu 5 m pločio, 0,3 m gylio grioviu ir 0,4 m aukščio, 4,5 m pločio pylimu įtvirtintas ir piliakalnio šiaurinis šlaitas 3 m žemiau aikštelės krašto. Smarkiai įtvirtintą pilį Šiaudinių piliakalnyje buvus rodo ir į pietus nuo upelio įrengtas priešpilis. Jo aikštelė trapecinė, pailga šiaurės–pietų kryptimi, 70 m ilgio, 30 m pločio šiaurinėje pusėje bei 70 m pločio pietinėje. Aikštelėje rasta lygios ir brūkšniuotos keramikos. Jo aikštelės pietinėje pusėje supiltas 70 m ilgio, 1,5 m aukščio, 20 m pločio pylimas, už kurio iškastas 17 m pločio, 2 m gylio griovys. Griovys jau beveik visur yra užlygintas, ir geriau matyti tik priešpilio pietvakariniame kampe (kitur tėra nežymus 8 m pločio, 0,2 m gylio įdubimas). Piliakalnio pylimus prieš 1935 m. nuskleidė. Juos nukasant rasta daug apdegusio molio, tarpukaryje piliakalnio savininkas Antanas Bertašius kasinėdamas „radęs žalvarinį aprūdijusį daiktą, plaktuko formos, su skyle viduryje ir smailais galais“. Nors šis daiktas dingo dar prieš 1935 m., tačiau pagal jo aprašymą atrodo, kad čia buvo bronzinis kalavijo rankenos skersinis. Į pietus nuo priešpilio 0,2 ha plote yra papėdės gyvenvietės liekanos. Paskutiniu metu piliakalnis Vyžuonų seniūnijos pastangomis atidengiamas platesnei apžvalgai, kertant nuo jo medžius ir krūmus.

Iš Vyžuonų apylinkių valstybės kūrimosi laikotarpio žinomas retas archeologinių dirbinių kompleksas, rastas 1928 m. rugpjūčio 8–11 dienomis Černaučyznoje (išnykęs kaimas dabartinėje Anykščių rajono Debeikių seniūnijoje). Tuomet iš Nuoskynų miške esančio Domo Jakštonio sklypo, vadinamo Gudės lauku, vyrai pamatams akmenis. Atvertę vieną akmenį po juo rado krūvą gražiausiai išsilaikiusių geležinių dirbinių, bangele puoštų puodo šukių ir kitokių dalykų. Surastus dirbinius radėjai išsidalijo, ir jie būtų pradingę mokslui, jei ne vietos mokytojas Pranas Putrimas. Jis surinko dalį senienų, kurias nufotografavo tuometinis Vyžuonų fotografas Finkelis. Nuotrauką ir 7 išlikusius dirbinius 1969 m. liepos 3 d. P. Putrimo brolis Kazys Putrimas padovanojo Utenos kraštotyros muziejui (toliau – UKM). Išmelioruota radimvietė buvo lokalizuota tik 1988 m. pagal nuotrauką ir išlikusius duomenis apie radinius nustatyta, kad Černaučyznoje buvo rasta virš 43 vienetų senienų: geležinis kalavijas, 2 įmoviniai ir įtveriamieji ietigaliai, 4 peiliai, 3 ylos, 2 skustuvai, 2 balno kilpos, 2 pentinai su spygliais, 4 kirviai, stilius, diržo apkaustai, 2 atriestais galais ir 6 ovaliniai skiltuvai, cilindrinės spynos raktas, kilpa, sagtis, grandis, neaiškus tordiruotas dirbinys bei 4 molinių puodų šukės. Bene įdomiausias iš jų yra kalavijas. Jis diašmenis, apie 86 cm ilgio (šiuo metu jo smaigalys nulūžęs), 2–5 cm pločio geležte, siaurėjančia smaigalio link, su grioveliais šonuose. Restauruojant išlikusią jo geležtę abiejuose jos šonuose aptikti lotyniški įrašai. Anot tokius įrašus tyrinėjusio rusų mokslininko Donato Drboglavo, tai krikščioniškų sakralinių formuluočių pirmosios raidės. Černaučyznos kalavijo geležtės vienoje pusėje metalografiniu būdu užrašyta „+N (omine) R (egis) C (oeli) X (risti) O (mnipotentis) X (risti) O (mnipotentis) N (omin) A E (lphe) O (mega) R (edemptoris) R (egis) + N (omine) I (esu) N (omine) I (esu) N (omine) I (esu) +“ (Vardan Visagalio Kristaus Dangaus Karaliaus Visagalio Kristaus Vardan Alfos ir Omegos Atpirkėjo + Vardan Jėzaus Vardan Jėzaus Vardan Jėzaus +), kitoje – „S (alvator) N (omine) I (esu) N (omine) I (esu) N (omine) + S (alvator) N (omine) N (omine) I (esu) N (omine) I (esu) N (omine) +“ (Išgelbėtojas Vardan Jėzaus Vardan Jėzaus Vardan + Išgelbėtojas Vardan Vardan Jėzaus Vardan Jėzaus Vardan +).

Černaučyznos radiniai sudaro vieną kompleksą, po akmeniu patekusį vienu metu. Tas įvyko maždaug XIII a. viduryje. Greičiausiai tai buvo po sėkmingo karo žygio į Livoniją dievams sudėta auka.

Valstybės laikotarpis šiaip jau nebėra ta klasikinė proistorė, kai apie krašto ar regiono praeitį kalbama tik pagal archeologinius šaltinius. Nors pirmas baltų (aisčių) paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose yra iš I a. po Kr., iki pat XIII a. rašytiniai šaltiniai apie dabartinę Lietuvos teritoriją byloja itin epizodiškai. Nuo XIII a. jų pagausėja, tačiau iki pat XVI a. rašytiniai šaltiniai tebėra reti ir jų aiškiai nepakanka atskleisti net pagrindiniams to laiko istorijos bruožams, išskyrus galbūt politinę istoriją. Vyžuonų istorija šiuo aspektu ne išimtis. Vyžuonos pirmą kartą paminėtos tik 1406 m., kai čia buvo pastatyta bažnyčia. Tai yra bene vienintelis viso šio regiono istorijos faktas visame viduramžių laikotarpyje (XIII–XV a.). Archeologijos duomenų iš jo žymiai daugiau, nors jie irgi labai neskaitlingi. Be jau minėtų, iš šio laiko žinome du senkapius, paliktus to meto kaimų gyventojų.

Luknių senkapis yra 200 m į pietvakarius nuo XIX–XX a. pradžios Luknių kaimo kapinių. Jis įrengtas didelėje apie 150 m ilgio rytų–vakarų kryptimi bei iki 100 m pločio smėlingoje kalvelėje iki 3 m aukščio nuožulniais šlaitais. Senkapio teritorijoje kasant smėlį bei bulviarūsius apie 60 cm gylyje buvo randama žmonių kaulų bei įvairiausių dirbinių, iš kurių žinomi molinis puodas, bronzinė grandis ir geležinis įmovinis ietigalis trikampe plunksna. Pastarasis 26 cm ilgio, 15,3 cm ilgio, 2,9×1,2 cm storio plunksna, 13 cm ilgio smaigaliu. Tokie ietigaliai aptinkami tik XV a. kapuose. Tačiau senkapio žvalgomieji tyrinėjimai nebuvo labai sėkmingi. 2000 m. Albinas Kuncevičius jame ištyrė 50 kv. m plotą, aptiko 6 griautinius kapus be įkapių, greičiausiai jau iš XVII–XVIII a.

Kitas XV a. senkapis buvo kažkur netoli Vyžuonų. Tiksliau nenurodytoje vietoje prieš 1963 m. rasti geležiniai pentinis plačiaašmenis kirvis ir ietigalis. Pastarasis 25 cm ilgio, 15 cm ilgio plunksna, 13 cm ilgio smaigaliu. Ietigalio įmova šešiakampė, 1,7 cm skersmens, su skylute vinutei, ieties koto pritvirtinimui. Radiniai datuojami XV a., kilę greičiausiai iš vieno suardyto kapo.

Dar vienas šio laikotarpio senkapis greičiausiai buvęs Varkujuose. Čia XX a. pirmoje pusėje „vieną pilkapį beariant prie griaučių buvo rasta gelež. kirvukas, papuošalų ir gale kaukolės – molinis puodas“. Puodai šalia mirusiojo galvos aptinkami tik XV a. griautiniuose kapuose, o paprotys pakartotinai laidoti ankstesnio laikotarpio pilkapiuose žinomas ne iš vienos Lietuvos vietos.

Gausesni rašytiniai šaltiniai atsiranda tik Naujųjų laikų pradžioje (nuo XVI a.). čia regionų istorijai ypač svarbūs įvairūs inventoriai, bažnyčių vizitacijų aprašymai, teismų knygų duomenys. Rašytinių šaltinių ypač pagausėja po XVII a. vidurio karų su Maskva ir Švedija, mat iki tol buvusiųjų dauguma nepergyveno šio vis niokojančio karo liepsnų. Nuo XVI a. Vyžuonos priklausė Radviloms, o bažnyčia iki 1656 m. buvo reformatų. Šio laikotarpio archeologinių paminklų teikiama informacija jau lieka tik dalele visų žinių. Galbūt dėl Vyžuonų apylinkių Naujųjų laikų (XVI–XVIII a.) archeologijos objektai susilaukė mažiausiai dėmesio. Truputį tyrinėtas buvo tik Maželiškių senkapis, įrengtas apie 30 m skersmens kalvelėje, esančioje 370 m į šiaurę nuo kaimo. Senkapis labai apardytas ariant bei kasant bulviarūsius, tada buvo rasta varinių monetų, bronzinių žiedų. Išliko tik 2,2 cm skersmens 4 mm storio karpytu lankeliu sidabrinis žiedas. 1999 m. Kultūros paveldo centras (vadovas Jonas Balčiūnas) senkapyje ištyrė 40 kv. m plotą, rado suardytų griautinių žmonių kapų su varinėmis monetomis: Lietuvos Žygimanto Augusto 1570 m. ir Zigmanto III Vazos 1626 m. dvidenariais, Zigmanto III Vazos 1618 m. ir Jono Kazimiero 1653 m. šilingais; Rygos Zigmanto III Vazos 1598 ir 1603 m., Gustavo II Adolfo 1630 ir 163? m., Kristinos 1639, 163?, 1643, 1646, 164?, 1651, 1653 m., Karolio X Gustavo 165? m. šilingais; Livonijos Kristinos 164?, 1644, 1649, 1652 m. (2), 1653 (3) m. šilingais, Labženicos Zigmanto III Vazos 162? m. tridenariu. Senkapis datuojamas XVII a.

Vyžuonų apylinkėms būdinga dar viena senovės objektų grupė, paprastai priskiriama prie archeologinių. Tai akmenys su plokštesnėje pusėje esančiais taisyklingos pusapvalės formos įdubimais. Moksle jie vadinami dubenuotaisiais ir siejami daugiausia su senoviniais tikėjimais. Tokių akmenų Pabaltijyje žinoma iki 400, o didžiausios jų paplitimo vietos Lietuvoje yra Utenos ir Pasvalio rajonai. Vyžuonų apylinkėje jų žinoma mažiausiai 6 iš keturių vietų. Dubenuoti akmenys paprastai randami senųjų kaimaviečių aplinkoje, tačiau būdami palyginti nedideliais objektais jau iki XX a. antrosios pusės buvo ne kartą kilojami iš vietos į vietą, tad dabartinės jų buvimo vietos archeologiniai tyrimai rezultatų nedavė. Iki šiol neatlikti ir jų dubenų trasologiniai-technologiniai tyrimai, tad lieka neaišku, kokiu būdu jie buvo išduobti. Vizualiai atrodo, kad tai yra kažkokio ilgalaikio sukimo padarinys, kas sunkiai siejasi su hipotezėmis apie jų sakralinę prigimtį. Šis pastebėjimas savo laiku leido iškelti hipotezę dėl jų ūkinės paskirties, kurią šiandien galime papildyti naujais duomenimis. Tokie akmenys naudoti kaip pagrindas šalia ugniakuro besisukiojančiam stulpui, ant kurio buvo tvirtinamas skersinis katilui pakabinti. Faktai, kad dubenuotų akmenų senosiose kaimavietėse buvo randama ne po vieną rodo, kad jų būta kone kiekviename gyvenamajame name. Tokiu atveju jų ūkinis panaudojimas yra žymiai labiau tikėtinas, nei sakralinis. Ištisų pagoniškų (arba su aiškiais pagonybės reliktais) kaimų buvimas Lietuvoje XVII a., o tuo labiau XVIII a. (šiuo laikotarpiu paprastai datuojami dubenuoti akmenys) yra sunkiai įtikinamas, nes niekur kitur nefiksuotas. Nėra duomenų apie tokių kaimų buvimą ir iš Vyžuonų apylinkių.

Apie pačių Vyžuonų senovę archeologijos duomenimis irgi galima kalbėti tik nuo Naujųjų laikų, iš kurių yra išlikę paskirų dirbinių ir objektų. Jie visi archeologų netyrinėti, tad turimi duomenys gana skurdūs. Aiškiausia yra Vyžuonų dvarvietė, esanti 200 m į šiaurės rytus nuo dabartinio plento Utena–Kupiškis, Dusynos upelio kairiajame krante. Čia gana lygiame dirbamame ir jau dalinai naujų sodybų užimtame apie 200×150 m dydžio plote randama koklių fragmentų, puodų šukių, patinuoto stiklo, monetų. Kasant šalia esančiame upelyje rasta „ąžuolo rąstų liekanų“, o pokario metais statant namą aptikti akmenų grindiniai, kalkių, apdegusio medžio gabalų, anglių, „glazūruotų, ornamentuotų įvairiomis figūromis“ koklių fragmentų. Dvarvietė datuojama XVI–XVII a. Dvaras, kaip ir pats Vyžuonų miestelis, priklausė Radviloms (Biržų šakai). Vėliau, greičiausia jau XVIII a., dvaras persikėlė į vėlesnę jo vietą, esančią į pietus nuo miestelio, kur paskiri pastatai išliko iki mūsų dienų.

Apie Vyžuonų miestelio raidą duomenų nėra. Ypač tai pasakytina apie laikotarpį iki gaisro XVIII a. pradžioje. Šiandien tik analogijų pagrindu galime spėti, kad jis buvo kiek atokiau dvaro, dabartinės bažnyčios aplinkoje. Vėlesniais laikais jis vystėsi palei kelius Svėdasų ir Užpalių link, ką gerai rodo dar 1960 m. miestelio vaizdas. Jame 1891 m. gegužę valstiečio Maslausko darže rastas puodelis su 56 sidabrinėmis monetomis, kurios buvo dviejų rūšių: 52 – nedidelės plonos, 4 – maždaug carinės Rusijos rublio dydžio, beveik kvadratinės. Sprendžiant iš šio aprašymo, mažosios monetos greičiausiai buvo grašiai, didesnės – taleriai. Jos visos buvo parduotos ir į muziejus nepateko. Lobio būta XVII–XVIII a.

Prastai išliko Vyžuonų protestantų kapinės, buvusios 350 m į vakarus nuo Vyžuonų bažnyčios. Jos kaip reta vadintos įvairiais vardais: Baltoji pakriūta, Švedkapiai, Kalvinų kapai, Žydų kapai, Bambizų kapai. Kapinės buvo įrengtos smėlėtoje kalvelėje, Vyžuonos kairiajame krante. Išliko tik apie 20×8 m dydžio jos dalis, kitą nuplovė upė ir nukasė karjeras. Ardant kapines buvo randama žmonių kaulų, karstų liekanų ir „įvairių daiktų“, kurie paliko neįvardyti. Sprendžiant pagal analogiškų protestantiškų konfesijų XVI–XVII a. kapinių tyrimus, čia galėjo būti randama geležinių peilių, diržų sagčių, varinių žiedų, smulkių monetų. Vyžuonų atveju įdomus faktas yra tas, kad „apie 300 m į šiaurę nuo Švedkapių… buvęs akmuo su pasaga“, apie kurį daugiau duomenų surinkti nepavyko.

Kalbant apie Vyžuonų senovę negalima nepaminėti dviejų svarbių objektų, kurie Vyžuonas dažniausiai ir garsina. Tai akmuo, vadinamas žalčio Vyžo galva ir kalva Kartuvių kalnas. Nuo žalčio Vyžo kildinamas ir pats Vyžuonų pavadinimas, nors jis yra neabejotinai vandenvardinės kilmės (atsiradęs nuo Vyžuonos upės). Nurodoma, kad šis akmuo gulėjo Vyžuonų protestantų kapinių vietoje, o ties Kartuvių kalnu „buvęs akmeninis aukuras, kur dievo Vižo garbei buvo atliekamos apeigos“. Dabar žalčio Vyžo galva yra įmūryta Vyžuonų bažnyčios pietinės sienos išorėje, jos rytinėje dalyje, 3,8 m aukščiau dabartinio šventoriaus žemės paviršiaus. Čia ji pateko apie 1891–1892 m. Vyžą atidžiau apžiūrėjus matyti, kad tai yra natūralus akmuo, savo forma tikrai primenantis žalčio galvą pražiota burna. Galvos plotis ties siena – 26 cm, aukštis – 21 cm. Žalčio „burnos“ plotis – 20 cm, aukštis – 7 cm. Iš sienos galva išsikišusi per 17,5 cm. Pasakojimai apie Vyžą yra neabejotinai kilę iš ankstesnių laikų ir tikrai gali būti susiję su tam tikru akmens garbinimu jo ankstesnėje buvimo vietoje. Savotiškas žalčio kultas pagoniškoje Lietuvoje yra visuotinai pripažįstamas, o jo galvos formos akmens buvimas išsirangiusiame (taigi forma irgi primenančiame žaltį) Kartuvių kalne rodytų čia buvus vieną svarbesnių jo garbinimo centrų, pranokstantį paprastą šio gyvūno garbinimą namuose. Dėl šios priežasties, matyt, ir XIX a. neatsitiktinai atsidūrė bažnyčios sienoje. Reiškinys, kai ankstesnio tikėjimo vietos ar objektai buvo įjungiami į krikščioniškojo sakralumo erdvę, Lietuvoje ne toks jau retas. Vis dėlto hipotezę apie buvusį neeilinį Vyžuonų žalčio pagoniškąjį kultą iki galo įrodyti bus sunku, nes rašytinių šaltinių tam nėra, o archeologija čia mažai kuo gali pagelbėti.

Kartuvių kalnas savo sandara yra ledynų traukimosi pasekmėje susiformavęs ozas. Šiandien jis daugiau garsus dėl 1930 m. jo pietrytinėje dalyje pastatyto paminklo Vytautui. Kartuvių kalnas mūsų dienas pasiekė labai apardytas, tad šiandien jame kokių nors praeities liekanų įžvelgti neįmanoma. Anksčiau kalnas buvo laikomas supiltu, o netoli jo esančiame Jakšio raiste esą užkasti užkerėti pinigai. 1936 m. Kartuvių kalną buvo numatyta tyrinėti archeologiškai, tačiau projektas liko nerealizuotas. Pats kalno pavadinimas irgi turėtų būti nelabai senas ir greičiausiai susijęs su netoliese buvusiu Vyžuonų dvaru. Dvarų aplinkoje ne kartą fiksuotos vietovės panašiais pavadinimais bus susijusios su baudžiavos laikų bausmių vietomis. Tokiu būdu turėjęs būti ir kažkoks ankstesnis kitas kalno vardas, galbūt susijęs su tuo pačiu žalčiu Vyžu. Tiesa, kaip ankstesnis kalvos vardas minimas Karo kalnas, tačiau irgi neatrodo, kad tai seniausias kalvos pavadinimas.

Chronologiniu aspektu aptarti senovės paminklai yra daugmaž viskas, ką šiuo metu iš Vyžuonų apylinkių žino mokslas. Be abejo, tai tik nedidelė dalelė visumos, kuri dar tebėra nežinoma, nepastebėta ar jau sunaikinta. Iš jos galima nustatyti tik kai kuriuos Vyžuonų regiono proistorės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštystės laikotarpio raidos bruožus. Šiuos bruožus palyginus su artimiausių plačiau tyrinėtų panašių Rytų Lietuvos regionų raida (pavyzdžiui, Anykščių, Tauragnų ar Obelių–Kriaunų) matyti, kad čia būta gana tipiško Rytų Lietuvai krašto. Jo apgyvendinimą ir ankstyvąją raidą lėmė vietos gamtinė-geografinė bei ano meto bendrakultūrinė situacija. Kartu Vyžuonos turėjo ir kai kurių specifinių bruožų – savotiškų lokalinių įžymybių, svarbių ir įdomių jau žymiai platesnio regiono ar net visos Lietuvos mastu. Iš jų galime paminėti Černaučyznos radinius bei žalčio Vyžo galvą. Tai objektai, kurių savitumas išryškėjo į juos atkreipus platesnį dėmesį. Neabejotina, kad Vyžuonų žemė savyje slepia dar ne vieną tokią istorinę paslaptį, kurių atskleidimas priklauso nuo mūsų visų.

Parengė Jurgita Ulkienė

UKM archyvo nuotr.