XX amžiaus pirmame– penktame dešimtmetyje išryškėjo du liaudiško muzikavimo laikotarpiai, kuriuos lėmė Europoje suaktyvėjęs naujų dumpinių instrumentų kūrimas, gamyba ir sklaida, tačiau mėgiamų instrumentų tam tikrose vietovėse išpopuliarėjimui ir įsitvirtinimui didelę reikšmę turėjo muzikantų pasirinkimas.
Utenos krašte pirmieji XX amžiaus dešimtmečiai – tai trieilių Peterburgo armonikų klestėjimo laikotarpis. Buvo grojama trieile Peterburgo armonika, o šalia šio instrumento įvairiais sąstatais grupavosi kiti – styginiai, pučiamieji ir mušamieji muzikos instrumentai. Vėliau, po Antrojo pasaulinio karo, penktu–septintu dešimtmečiais liaudiškame muzikavime prasidėjo naujai paplitusių dumpinių instrumentų laikotarpis.
Šių dviejų laikotarpių muzikantų ir jų muzikavimo atminimas dar gyvas žmonių atmintyje, švenčių akimirkos išlikusios nuotraukose, kurios taip ilgai brangintos ir saugotos. Jos buvo perfotografuotos iš žmonių asmeninių albumų, atrinktos iš Utenos kraštotyros muziejaus fotografijų rinkinio it spausdintų leidinių. Anapilin išėjusius muzikantus prisimena jų vaikai, giminės, draugai, pažįstami. Iš jų dabartiniai liaudies muzikantai išmoko įvairių melodijų. Daugelio ausyse tebeskamba „tikroji” gaida (melodija), o atmintyje išlikęs originalus jos atlikimas. Kai kurias melodijas vieni jaunesnės kartos muzikantai atkartoja išlaikydami net ir tipišką improvizacinę manierą, kitas – šiek tiek specialiai pakeičia pagal savo skonį ir sugebėjimus, kiti muzikantai groja taip, kaip moka, kiekvienas savaip.
XX amžiaus pradžioje pagrindinis ir pats populiariausias muzikos instrumentas buvo Peterburgo armonika. XIX amžiaus IX dešimtmetyje ji pasirodė Peterburge, o XX amžiaus pradžioje paplito Šiaurės ir Rytų Lietuvoje. Iš pradžių pasirodė dviejų eilių, o vėliau – trijų eilių armonikų atmainos. Gero skambesio ir puošnios išvaizdos instrumentas buvo mėgiamas, todėl nukonkuravo analogiškas XIX amžiaus pabaigoje pasirodžiusias vienos arba dviejų eilių vokiškas ir Vienos armonikas. Be to, XX amžiaus pradžioje ji tapo ir rimčiausia smuiko varžove bei kolege. Trieilė Peterburgo armonika pasižymi savita sandara. Viename instrumente suderintos ir sutalpintos skirtingų gretutinių tonacijų trys „vienos eilės armonikos”. Todėl ja galima groti trijose tonacijose. Norint įvaldyti šį instrumentą, reikėjo sužinoti nuo dumpliavimo priklausančią muzikinių garsų kitimo sistemą, nes dumples traukiant ir stumiant tas pats klaišas išgauna kitą garsą. Kita vertus, tempiant ir glaudžiant dumles, galima išgauti iki trijų to paties aukščio įvairiose eilėse pasikartojančių garsų.
XX amžiaus pradžioje įvairiose šventėse grojusių muzikantų kiekis dėl įvairių priežasčių buvo nuo vieno iki keturių muzikantų. Dažnai grodavo vienas trieile grojantis muzikantas. Jie būdavo vietinis ar kviestas iš gretimo kaimo, nes ne visuose kaimuose muzikantų buvo, ir instrumentus ne kiekvienas galėjo įsigyti bei gerai įvaldyti. Muzikantai gegužinėse, šokiuose ar nedidelėse vestuvėse grojo nedidelėmis kompanijomis – dviese, rečiau trise. Prie trieile Peterburgo armonika grojančio muzikanto kartais grieždavo smuikas arba du smuikai. Grodavo muzikantai ir dviem vienodo derinimo trieilėm Peterburgo armonikom, kai kur jiems talkindavo būgnas. Taigi sudėtis buvo nepastovi. Kiekvienai sudėčiai reikėjo parinkti skirtingo derinimo instrumentus. Muzikantai žinojo, jog grojant armonikai ir smuikui, geriau tiko C (do) derinimo armonikos, o grojant armonikai ir kornetui ar klarnetui – B (si bemol) derinimo armonikos. Armonikos tarpusavyje taip pat turėjo derėti. Geriausiai derėdavo fabrikinės armonikos, o meistrų pagamintas armonikas, net ir tos pačios tonacijos, rasti tarpusavyje derančias būdavo sudėtinga.
Didesnėse vestuvėse grodavo kartais iš tolimesnių kaimų pakviesti trys arba keturi muzikantai su smuiku, Peterburgo armonika ir klarnetu, pavyzdžiui, Garunkščio ir Petraitytės vestuvėse. Tokia sudėtimi vestuvėse grojo armonikų meistras ir muzikantas Jonas Zabulionis (Peterburgo armonika) su broliu Antanu (klarnetas) ir draugu (smuikas). Šalia tokios sudėties dažnai dar prisidėdavo ir būgnas. Kai kada ir klarnetas. Pavyzdžiui, tokia sudėtimi apie 1910 metus grojo muzikantai Ramonas (smuikas), Kunigėlis (trieilė Peterburgo armonika), Grikiapelis (klarnetas) ir Anupras Mailaiška (kornetas). Esant didesniam kapeliniam sąstatui, instrumentarijaus pastovumas didėja. Geresni smuikininkai sugeba prisiderinti prie B (si bemol) derinimo instrumentų: armonikos, klarneto, korneto.
Kartais vestuvėse grodavo ne tik vestuvinių muzikantų kapela, bet ir pučiamųjų orkestras. Pavyzdžiui, jau minėtose Garunkščio ir Petraitytės vestuvėse svečiai yra užfiksuoti ir su tradiciniais muzikantais, ir su orkestru. Pučiamųjų orkestras apie 1930 metus grojo muzikantės ir dainininkės Aldonos Andriuškevičiūtės-Ivonienės tėvų Kaziemiero Andriuškevičiaus ir Onos Sinicienės vestuvėse.
Taigi galima teigti, kad Peterburgo armonika XX amžiaus pradžioje buvo labai populiari. Pokario metais jos populiarumas mažėja, nes paplinta kiti dumpliniai instrumentai. Tačiau tie muzikantai, kurie iš vaikystės buvo išmokę grižti trieile Peterburgo armonika, dažniausiai ja grojo visą savo gyvenimą, pavyzdžiui, Jonas Zabulionis, Antanas Jurelė, Antanas Galvydis, Vincas Pampuška, Stasys Virvytis ir kt. XX amžiaus pradžioje susiformavo savitas vestuvinės kaimo kapelos stereotipas, būdingas ne tik Utenos kraštui, bet ir daugeliui Aukštaitijos rajonų: smuikas, klarnetas arba kornetas, trieilė Peterburgo armonika, būgnas arba būgnelis. Šios kapelos stereotipo branduolys išliko ir po II pasaulinio karo. Tokiu sąstatu muzikuojančių kapelijų tebėra ir šiais laikais.
Pagal Raimondo Garsono knygą „Utenos krašto muzikantai” parengė Neringa JONAVIČIENĖ 
