Daugailių seniūnijos pakraštyje, į pietus nuo Antandrajos, kairėje kelio Kaunas–Zarasai– Daugpilis atkarpos Utena–Zarasai pusėje, Degsnio kaime, niūriai kėpso Degsnio dvaras. Iš pro išdaužytus langus, nubyrėjusių sienų plyšius vėjo nešiojamos gyvenimų istorijos liko tik menkos žinios, tačiau nei tai, nei kritinė pastatų būklė neatbaidė dabartinio dvaro savininko Raimondo Černiausko, kuris nusipirko sodybą pasiryžęs prikelti dvarą naujam gyvenimui.

Ypatinga vieta

Dvaro sodybos priežiūra reikalauja daugybės laiko, didelių investicijų ir žinių. Juo labiau tokių resursų reikia nuskurdusiems, nykstantiems kultūros paminklams, kurių Lietuvoje rastum bene kiekviename rajone. Ne išimtis ir Utena. Vienas iš tokių dvarų, badžiusių akis vietiniams gyventojams, pravažiuojantiems pro šalį prašalaičiams, – Daugailių seniūnijoje esantis Degsnio dvaras. Tačiau pastaraisiais metais situacija ėmė keistis į gerąją pusę – dvaro rūmai uždengti nauju stogu, aplink kertami menkaverčiai medžiai. Todėl šios ir kaimyninės Sudeikių seniūnijos žmonėms, vargiai betikėjusiems, kad šioje dvarvietėje dar įmanoma atkurti anuometinę didybę, kyla klausimas, kas ir kokiu tikslu ėmė rūpintis dvaru.
Prie Degsnio dvaro atvykusius žurnalistus pasitikęs dabartinis dvaro savininkas R. Černiauskas apgailestavo, kad šiuo metu neturi ką įdomaus parodyti, nes atlikęs pagrindinius darbus – du pastatus uždengęs naujais stogais, jog nuo gamtos sąlygų apsaugotų sienas – laukia, kad savo priedermę įvykdytų laikas – išdžiovintų įdrėkusias sienas. Tačiau palengva artinantis link rūmų, „Utenos dienos” pašnekovas atskleidžia įdomių praeities detalių ir ateities planų, kurie padeda susidėlioti dabarties įvykių dėlionę.
„Labai graži vieta. Dievo dovana turbūt”, – paklaustas, kodėl įsigijo Degsnio dvarą, atsakė R. Černiauskas. Jam šis dvaras – ne pirmas. Pašnekovas atskleidė turintis dar vieną, tik Anykščių rajone. R. Černiauskas pasakojo, kad nuolat domėjosi dvarais, internetinėje erdvėje peržiūrėdavo parduodamų sodybų skelbimus. „Ir išlindo šitas. Vieta labiausiai pakerėjo. Ir šiaip visi dvarai yra išskirtinėse vietose. O ši vieta – tarp išskirtinių dar labiau išskirtinė”, – buvo įsitikinęs dabartinis Degsnio dvaro savininkas.

Siekia atkurti

Kaip sakė R. Černiauskas, dvaro sodybos išskirtinumą pabrėžia trys piliakalniai, reljefas, kuris sklypo ribose keičiasi kas 25 metrai. „Mane traukia tokios senos vietos”, – atviravo kultūros paveldo objektais besižavintis dvaro šeimininkas. Jis negalėjo patvirtinti ar paneigti fakto, jog kada nors giminėje galėję būti dvarininkų. „Manau, kad nebuvo. Arba jei ir buvo, tai vėlesniais laikais, matyt, turtų netekę”, – svarstė pašnekovas ir pabrėžė, kad giminės šaknų tyrinėjimai reikalauja daug laiko, o jo, anot dvarininku tapusio R. Černiausko, tokiems ieškojimams šiuo metu kaip tik ir negali skirti.
Kai pirko dvaro sodybą, pagrindinis pastatas – rūmai – buvo tragiškos būklės. „Kaip aš suprantu, čia gyveno tokio tipo žmonės, kurie vienu laikmečiu buvo geriausi dvaro atžvilgiu, o kitu – blogiausi. Užuot ėję į mišką malkų, gyventojai pjaudavo balkius, kol sugriuvo stogai”, – tvirtino R. Černiauskas neabejodamas, kad dar metai – ir gamta būtų baigusi niokoti dvarą.
Kaip vieną iš priežasčių, dėl ko susidomėjo Degsnio dvaru, R. Černiauskas įvardijo didelius žemės plotus. „Čia per 50 ha žemės, todėl jis man buvo įdomus, nes čia galima kažką kurti, atstatyti tai, kas žmogaus buvo sukurta, bet per ilgą laiką ir sugriauta, – prisipažino naujasis dvaro šeimininkas. – Lietuva kaip valstybė pokario laiku labai žiauriai elgėsi su dvarais. Nebuvo sukurta įstatyminė bazė, ir tie dvarai, kurie dar turėjo kažkokį statusą kolūkio laikais, buvo kontoros ar kitokios paskirties pastatai, atliko tam tikrą funkciją, buvo kažkiek prižiūrimi, bet po 1990-ųjų didžioji dalis tragiškai sunyko.”

Degsnys (XIX a. Degsnėnai) – dvaras, esantis kairėje plento Utena–Zarasai pusėje. Jam priklausė 63 valakai žemės, septyni ežerai, du palivarkai, septyni kaimai. Nuo XIX a. vidurio tebėra išlikęs mūrinis gyvenamasis pastatas. Degsnėnus 1889 m. kartu su Jotaučių dvaru bei Kastulyne turėjo trys dvarininko kataliko Povilo Kozielos sūnūs: Steponas, Tomas ir Adomas. Jie turėjo 778 deš. dirbamos, 81 nedirbamos, 380 deš. miško (iš viso 1 244 deš.). Degsnio dvarą valdė Steponas, Jotaučių dvarą – Adomas, o Tomas – Kastulynę. Turėjo keturias karčemas: Kirkliuos, Degučiuos, Rukliuos ir Sudeikiuos, o dvare – bravorą. Iš Deksnio dvaro buvęs išskirtas Taukelių dvarelis (čia buvusioj koplyčioj ir buvo laidojami Kozielos). Rašytiniuose šaltiniuose nėra prie Kozielų pavardės priedo ,,Poklevskiai”. Kozielų pavardė buvo vėlesnė. 1882 m. vasarą Degsnių dvare subruzdo valstiečiai – atsisakė į dvarą eiti lažo, mojuodami kastuvais numušė atvykusiam pristavui antpečius. Valstiečiai pasipriešino dėl servitutų – teisės į ganyklas. Buvo pasitelkta caro kariuomenė ir valstiečiai nubausti. Degsnio ir Jotaučių dvarų savininkai du valakus žemės Sudeikiuose paskyrė bažnyčiai. Kozielų giminė buvo palaidota bažnyčios šventoriuje (yra išlikę paminklai). Prieš pastatant Sudeikių bažnyčią jie melsdavosi Taukelių akmeninėje koplyčioje, kur buvęs altorėlis. Utenos kun. Adomo Vyšniausko laikais iš Bikuškio koplyčios viskas buvo pernešta į Sudeikių bažnyčią. Sakoma, kad Poklevskiai čia gyvenę nuo Ivano Rūsčiojo laikų, tik vėliau priėmę katalikybę. Tomas Koziela buvęs apsišvietęs, nevedęs, turėjęs Kastulynėje daug senų knygų. Degsnio dvare irgi buvę spintos pilnos knygų. Turėjo paveikslų, kuriuose buvo vaizduojami Lietuvos kunigaikščiai. Liudvisei (Bagdonaitei) Utenoje, prie Viešos upės, pastatė namą, kur vėliau buvo progimnazija. Degsnio dvaro laukuose yra trys piliakalnėliai, turbūt likę nuo kovų su Livonija. 1872 m. Kozielos užgrobė Novynos viensėdį prie Toleikių kaimo. Ūkininkai išvijo naują šeimininką, bet ponai pasikvietė žandarus. Steponas Koziela dar ilgokai čia gyveno, paskui išvyko į Lenkiją. Jotaučių dvarininkas Adomas palaidotas Sudeikiuose, o Kastulynės Tomas – Taukelių koplyčioje. 1923 m. dvare buvo penki ūkiai, 80 gyventojų.

Išlikusi autentika
Degsnio dvaro sodyboje iki šių dienų išlikę pagrindiniai rūmai. „Gal net ne išlikę, o mes juos spėjome išgelbėti, – tikino R. Černiauskas. – Labai džiaugiuosi, kad Kultūros paveldo departamentas pasižiūrėjo teigiamai į tą faktą, kad stogą mes dengėme žiemą. Dar metai ir sienos būtų išvirtusios.”
Žvalgydamasis aplinkui R. Černiauskas rodė netoliese stovintį akmeninį pastatą, šalia kurio darbavosi naujajam šeimininkui aplinką tvarkyti padedantys vietiniai. „Nėra atlikta inventorinių tyrinėjimų, bet aš manau, kad čia galėjo būti svirnas. Šalia – pastatas be stogo – arklidė. Skaičiau, kad buvę savininkai turėjo bravorą. Manau, kad jis čia kažkur ir turėjo būti. Kiek toliau yra fermos,” – vardijo „Utenos dienos” pašnekovas ir prasitarė, kad kitais metais pabandys jas atstatyti.
Atlikęs pagrindinį darbą, uždengęs du pastatus naujais stogais, dvaro šeimininkas sakė laukia, kol pradžius įdrėkusios rūmų sienos. „Išardėme supuvusią perdangą tarp aukštų, kitais metais bandysime užbetonuoti”, – artimiausius planus dėstė R. Černiauskas. Kol kas apie prasidėjusius renovacijos darbus byloja tik iš tolo mojantys raudoni stogai ir kiek atviresnė nuo krūmų ir menkaverčių medžių išvalyta teritorija. O kieme ir aplink pastatus – aukšta žolė.
R. Černiauskas pasakojo, kad vaikščiodamas po savo valdas jis aptiko septynių pastatų pamatus. „Kreipiausi į žemės tarnybą, kuri neva turi duomenis, bet neradau nieko. Tam tiesiog reikia daugiau laiko, manau, vis tiek turi būti kokių nors duomenų apie čia kažkada buvusius pastatus”, – buvo įsitikinęs R. Černiauskas. Dvarininkas teigė radęs pamatus ant vieno iš piliakalnių, kurie, jo manymu, galėjo būti kažkada ten stovėjusios koplyčios. „Bet aš tik spėju, galiu būti ir neteisus”, – kol kas tik savo matymu ir patirtimi remdamasis spėliojo vyras.

Stovėjo Napoleonas
Pasak R. Černiausko, dvaro teritorija buvo labai apleista. „Viskas apaugę, greičiausiai nuo kolūkio laikų nieko nedaryta, priaugę krūmų ir medžių, kurių patys aukščiausi galėjo būti likę nuo kadaise formuoto ir prižiūrimo parko, – pasakojo dvarininkas. – Ką nors konkretaus pasakyti pakankamai sunku, bet aš manau, kad čia daug kas buvo ne taip, kaip dabar yra padaryta. Ranka mostelėjęs į kelio pusę R. Černiauskas spėliojo, kad ir pagrindinis įvažiavimas į dvarą, tikėtina, buvo ne dabartinis keliukas.
Naująjį šeimininką ypač nustebino tai, kad vaikščiodamas po aplink dvarą plytinčią teritoriją jis aptiko žymes, kad čia buvo 8 ar 9 tvenkiniai. „Reikėtų tik išsamesnių tyrinėjimų, tačiau iš išdėstymo galima numanyti, kad sujungus juos į visumą išeitų gynybiniai įtvirtinimai”, – svarstė R. Černiauskas. Pašnekovas tvirtino, kad rasti tvenkiniai yra įvairių formų: apvalūs, trikampiai, kvadratiniai ir patikino, jog kada nors visus tvenkinius tikrai atkas.
R. Černiauskas pasakojo, kad prie vieno tvenkinio buvusi karčema. „Tarp žmonių sklando kalbos, kad tą karčemą padegė moteris, nes vyrai pragerdavo visus pinigus, – juokėsi dvarininkas. – Taip pat girdėjau, kad po vienu iš medžių, po maumedžiu, kažkada stovėjo pats Napoleonas. Tik maumedis tuomet turėjo būti vaisai nedidukas.”

Lietuva – ne bakužių kraštas
R. Černiauską, įgyvendinantį savo svajones, susijusias su dvarų atstatymu, ypač palaiko šeima. „Jeigu ne žmona, vargu ar iš viso galėčiau tai daryti. O palaikymo reikia ir morališko, ir finansiško, nes beveik visos pajamos atiduodamos renovuojamiems dvarams”, – sakė pašnekovas, savo lėšomis renovuojantis antrąjį dvarą. Jau septyneri metai R. Černiauskas su šeima atstatinėja Anykščių rajone esantį Antalinos dvarą. „Lietuva – ne suklypusių bakužių kraštas. Yra gražių pastatų, kurie kažkada buvo valdomi protingų žmonių. Tai buvo graži realybė”, – tvirtino R. Černiauskas.
Šių dienų Degsnio dvaras tos gražios realybės neprimena nė iš tolo. Tik didelės erdvės, atsiveriančios įžengus į rūmus, rodo, kad čia gyveno prabangą mėgę šeimininkai. R. Černiauskas pasakojo, kad pradėjus pirmuosius dvaro tvarkymo darbus, po laiptais užmūrytoje angoje jie rado koklinės krosnies karūną. „Mes ją parsivežėm į namus, išvalėms, pasidėjom. Atėjus laikui, bandysime pritaikyti atstatytose krosnyse. Pagal karūnas galima spręsti, kad čia būta turtingų žmonių”, – sakė „Utenos dienos” pašnekovas.

Bus vienas gražiausių
Šio, kaip ir daugelio kitų dvarų, istorijos puslapiuose puikuojasi ne vieno šeimininko pavardė. Degsnio dvaro praeityje dažniausiai minima Kozielų pavardė, tačiau ir čia būta tos tradicinės dvarų pirkimo ar pardavimo istorijos: išvažiavo į Ameriką, užsidirbo pinigų, grįžo į Lietuvą, nusipirko dvarą… R. Černiauskas teigė Degsnio dvaro sodybą pirkęs iš 5 ar 6 savininkų. „Tiksliai ir negaliu pasakyti, nes sandoryje tiesiogiai dalyvavo tik vienas savininkas, kitiems atstovavo įgaliotas žmogus”, – pasakojo dvarininku tapęs R. Černiauskas. Jis atskleidė, kad pirkti šį dvarą norinčių buvo ir daugiau, tačiau atėjus lemiamam momentui pirkėjai ir pardavėjai nebesusitardavo. „Mano atveju taip pat buvo tam tikrų niuansų. Buvę savininkai turėjo apsispręsti: parduoti dvarą ar pradėti mokėti baudas už kultūrinės vertybės nepriežiūrą, o galbūt ir visai jo netekti”, – sakė vieninteliu dvaro savininku tapęs R. Černiauskas.
Dabartinis sodybos šeimininkas neabejoja, kad dvaro atstatymas pareikalaus daug laiko ir jėgų. „Praeis dar bent 10 metų, kol čia bus galima kviesti svečius. Bet tai bus vienas gražiausių Lietuvos dvarų”, – įsitikinęs ryžto ir entuziazmo nestokojantis R. Černiauskas.

Pagal knygą „Sudeikiai – ateities kartoms” (sudarė Algirdas Vyžintas)

Deimantės Kazokaitės nuotr.