Dailės mokytoją ekspertę, tapytoją, menotyrininkę, trijų sūnų mamą Dalią Puodžiukienę žavi spalvos, bitės ir linai. Bites ji augina, o spalvas ir lino pluoštą naudoja kūryboje. Kūrėja juokauja, kad meilė linui veikiausiai yra užkoduota jos genuose, mat yra kilusi iš Semėnų giminės. Jos tėtis – medžio drožybą įvaldęs Utenos rajono tautodailininkas Rimantas Jonas Semėnas. Savo sėkmės istoriją papasakojusi ilgametė pedagogė „Utenos dienai” sakė, kad daugiausia laiko skiria mokiniams, kuriems yra ne griežta ir reikli mokytoja, o vyresnė draugė.
Tautodailininko dukra
1970 metais Alių kaime (Utenos sen.) gimusi D. Puodžiukienė, turinti trejais metais vyresnę seserį, pasakojimą apie save pradėjo nuo vaikystės, kuri, anot jos, buvo šviesi ir laiminga. „Užaugau nuostabioje šeimoje. Mano tėvelis yra ypatingas žmogus – liaudies meno kūrėjas, dievdirbys, – sakė pašnekovė. – Jis ilgus metus dirbo žemės ūkio įmonėse buhalteriu, ekonomistu, todėl visiškai atsiduoti kūrybai galėjo tik išėjęs užtarnauto poilsio.”
R. J. Semėnas nuo mažų dienų mėgo piešti ir drožinėti iš medžio. Droždavo verpstes, rankšluostines, paukštelius, įvairius medinius žaislus, Užgavėnių kaukes, domėjosi apvaliosios skulptūros drožyba. Jo sukurti personažai – kasdieniame gyvenime sutinkami muzikantai, šokėjai, valstiečiai, dirbantys įvairius buities darbus, smulkieji verslininkai, pasakų, literatūros kūrinių veikėjai, istorinės asmenybės. Rūpintojėlius, angelus ir šventuosius drožiantis tautodailininkas yra sukūręs ne vieną koplytstulpį, Biliakiemio Švč. Mergelės Marijos bažnyčiai padovanojo Šv. Aloyzo skulptūrą.
Šiltnamio gėlė
Anot D. Puodžiukienės, jos tėvai, kai buvo jaunesni, piršliaudavo vestuvėse, aktyviai dalyvaudavo tuomečių Biliakiemio (Utenos sen.) kultūros namų gyvenime. „Tėvelis laisvalaikiu piešdavo, kurdavo eiles, prozos miniatiūras. Daug jo knygų pasiėmė etnologė Gražina Kadžytė, kai rinko šiuolaikinę tautosaką. Ji stebėjosi, kad liaudies kūryba laikomi žodžiai iš tiesų turi autorių, – kalbėjo tautodailininko dukra. – Mano mamytė ne vienus metus dirbo pieno kombinate. Ji gražiai dainuoja, atiduoda duoklę žmonėms giedodama šermenyse, yra puiki kulinarė, kurios firminis patiekalas – įdaryta višta.” Pedagogė šypsodamasi sakė, kad augo kaip gėlė šiltnamyje – niekada nematė besipykstančių tėvų.
Aliuose prie ežero pašnekovė gyveno iki šešerių metų. Vėliau su šeima persikraustė į tėčio statytus namus gretimame Medenių kaime. „Aliai man – brangi vieta žemėje. Nors šiandien gimtos sodybos jau nebėra, visada gera į šį kaimą sugrįžti, – tikino D. Puodžiukienė. – Čia kiekvieną pavasarį pražysta niekieno nesaugomi, neprižiūrimi senoviniai narcizai, kurie skleidžia labai malonų kvapą.”
Gyvenimo smūgis
Paklausus, kada į jos gyvenimą atėjo menas, D. Puodžiukienė sakė, kad nuo pat mažų dienų jaučia trauką tapybai. Kai vyko priėmimas į Utenos dailės mokyklą, ji guašu nupiešė burokų lauką. Impresionistinį paveikslą išvydęs tuometis minėtos ugdymo įstaigos direktorius Jonas Pleckevičius mergaitei pranašavo tapytojos ateitį. Pašnekovė prisiminė, kad po pamokų ne visada spėdavo į 18 val. Medenių link pajudėdavusį autobusą, todėl į namus jai tekdavo beveik penkis kilometrus kulniuoti pėsčiai. Sutemus dukrą pusiaukelėje pasitikdavo tėvai. Kad būtų drąsiau, eidama ji garsiai dainuodavo.
„Manydama, kad esu geniali menininkė, baigusi aštuonias klases nuvažiavau į anuometinį Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, kuris vėliau tapo aukštesniąja meno mokykla. Norėjau tapti dailininke, – prisiminė kalbinta kūrėja. – Susidūriau su didžiule konkurencija, nebuvau tinkamai pasiruošusi, todėl neįstojau. Man, kaip žmogui, tai buvo didelis ir, ko gero, vienintelis smūgis, kurį patyriau gyvenime.”
D. Puodžiukienė tikino savo mokiniams nuolat kartojanti, kad gabumai – tik mielės, svarbiausia yra darbas. Jei neįdėsi darbo, vien iš mielių pyrago neiškepsi.
Į pasimatymus – su mokiniais
Nepavykus įstoti į dailininkų kalvę, jaunesnioji Semėnų dukra rankų nenuleido – rimtai ruošėsi sugrįžti čia po metų. Įstojusi pirmu numeriu mergina nusprendė studijuoti tapybos kūrinių restauravimą. Su pagyrimu baigus Kauno aukštesniąją meno mokyklą (dabar – Kauno meno mokykla), jai atsivėrė galimybė tęsti studijas, tačiau, kaip pati sakė, nugalėjo noras dirbti ir tapti savarankiška.
Jauna menininkė, tuo metu dar neturėjusi pedagoginio išsilavinimo (dailės pedagogikos perkvalifikavimo studijas Vilniaus dailės akademijoje baigė 2002 metais), dailės mokytojos karjerą pradėjo anuometėje Utenos 5-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Vyturių progimnazija). 1990 metais ji pravėrė tik ką pastatytos Utenos 7-osios vidurinės mokyklos (dabar – Krašuonos progimnazija) duris.
„Kai pradėjau dirbti dailės mokytoja, man buvo tik 19, vyriausiems mokiniams – 18 metų. Mes kartu keliaudavome, rengdavome įvairias šventes, jaunuoliai su motociklais netgi kviesdavo mane į pasimatymus, – šypsojosi pašnekovė. – Net ir nelengvu nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimosi laikotarpiu, kai visiems atrodė, kad mokytojas privalo būti griežtas, aš į mokinius žvelgiau kaip į draugus.”
Pakerėjo lino pluoštas
Puodžiukienės pavardę turinti pašnekovė gyvena Puodžių kaime (Utenos sen.), Molynės gatvėje. Save ji apibūdina žodžiais, kurie prasideda ta pačia raide, – menininkė, menotyrininkė, mokytoja, moteris, mama. „Kažkada galvojau, kad būsiu tikra menininkė, tačiau šiandien save laikau labiau mokytoja. Dauguma dailininkų sako, kad kūryba jiems yra gyvenimo būdas. Man kūryba – šventė, – tikino laisvalaikiu teptuku mosuojanti mokytoja. – Jeigu ilgą laiką netapau, galvoje susikaupia daug vaizdinių, spalvų, minčių, kurios neleidžia užmigti, jaudina iš vidaus. Ne visada randu laiko joms realizuoti, nes esu pasinėrusi į mokytojavimą. Tai – labai prasmingas darbas, mano gyvenimo būdas.”
Pedagogė sakė, kad buvo laikas, kai ji tapydavo tai, ką matydavo, o dabar vaizduoja tai, ką jaučia. Menininkę žavi aliejinės tapybos ir natūralaus lino pluošto, su kuriuo susipažino Ukmergėje vykusiame netradiciniame lino dailės plenere, dermė. Dvejus metus linus auginanti pašnekovė turi tikslą išmokti paruošti lino pluoštą. Jai atrodo, kad tapyba, kurioje naudoja lino pluoštą, yra sudvasinta, joje gausu paslapties, kurią sustiprina spalviniai niuansai, kontrastai, faktūros, potėpiai, archajiški simboliai. Dailininkės, kuri dažniausiai tapo naktimis, teigimu, spalvos šalia lino pluošto suskamba darna, švara, tikrumu.
Moko dailės ir verslumo
2006 metais Vytauto Didžiojo universitete menotyros studijas baigusi D. Puodžiukienė turėtų mokėti kritikuoti meną, tačiau, jos nuomone, niekas negali pasakyti, kuris menas yra geras, kuris – blogas. Kūrėja jau daugiau kaip du dešimtmečius dalyvauja įvairiuose meno projektuose, grupinėse parodose ir tapybos pleneruose Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Čekijoje, Belgijoje, yra surengusi penkias autorines parodas. Pedagogės parengti mokiniai skina laurus tarptautiniuose ir respublikiniuose dailės konkursuose.
Prakalbus apie mokinius, Krašuonos progimnazijos dailės mokytoja ekspertė sakė neįsivaizduojanti be jų savo gyvenimo. „Dirbdamas su vaikais turi būti labai atsargus, kad nepadarytum jiems neigiamos įtakos, nesukurtum savo paties kopijos. Reikia stengtis išsaugoti trapų vaiko unikalumą, turtinti jo kūrybinį bagažą, – kalbėjo pašnekovė. – Labai džiaugiuosi turėdama šaunius dailės būrelio vaikus, kuriais galiu pasitikėti. Gal jie ir netaps dideliais menininkais, bet bent jau žinos meno vertę.”
D. Puodžiukienė teigė, kad pasibaigus pamokoms nepuola bėgti pro duris – mokykloje būna tiek, kiek jos reikia mokiniams. Be dailės, pedagogė vaikams veda ir verslumo pamokas – yra verslumo sklaidos konsultantė.
Didžiausias turtas – sūnūs
Anot ilgametės pedagogės, sūnūs yra gražiausias jos gyvenimo kūrinys. Vyresnėlis Ignas (24 m.), su drauge gyvenantis Klaipėdoje, svajojo apie studijas karo akademijoje, tačiau pasirinko neįprastą profesiją – tapo jūreiviu. Jūroje jis kartais praleidžia net pusmetį. Mokykliniais metais Ignas lankė Dauniškio gimnazijos tradicinės liaudiškos muzikos kapelą „Untytė” (vad. Laimutis Kirilauskas), moka groti gitara.
Pašnekovės teigimu, jos vidurinysis sūnus Karolis (22 m.) – unikali asmenybė. Kai buvo mokinys, augino egzotinius gyvūnus, dalyvaudavo tarptautinėse parodose. Paklausta, ar jos negąsdino skorpionų, smauglio ar pitono draugija, D. Puodžiukienė tikino, kad sūnus gyvūnais rūpinosi labai atsakingai. Šiuo metu Karolis studijuoja tarptautinį verslą, dirba Norvegijoje, įgyvendina įvairias verslo idėjas Lietuvoje. „Jis – atsakingas, pasitikintis savimi. Tikras laimės kūdikis, – apie antrą sūnų kalbėjo mama. – Su Karoliu galima kalbėtis bet kokia tema. Kai jis buvo jaunesnis, aš kartais užmiršdavau, kad bendrauju ne su dukra ar drauge.”
Ką tik septynias klases baigęs kalbintos pedagogės ir jos vyro Egidijaus jaunėlis sūnus Astijus (14 m.) – menininkas, dažnai pelnantis prizines vietas įvairiuose dailės konkursuose. Juodu su mama sieja ypač artimas ryšys.
Kai kalba pasisuko apie laisvalaikio pomėgius, D. Puodžiukienė sakė mėgstanti namuose rengti vakarėlius, į kuriuos atvyksta giminės, draugai, bendraminčiai, buvę mokiniai. Žodžio kišenėje neieškančiai pedagogei nesvetimas ir renginių vedimas.
Dalios Puodžiukienės asmeninio archyvo nuotr.
