Kūryba uteniškės Daivos Jakštienės (Braškės) gyvenime atsirado prieš 10 metų, kai pasaulį išvydo sūnus Emilijus. Mažylis buvo tikras miegalius, tad mama turėdavo daug laisvo laiko. Mokykloje darbų pamokų ir visko, ką per jas reikėdavo daryti, nemėgusi moteris šiandien neįsivaizduoja savo kasdienybės be papuošalų kūrimo, mezgimo ar nėrimo. Visų šių dalykų ji išmoko savarankiškai.
Vadina Braške
Paklausta, kodėl daugelis vadina ją Braške, D. Jakštienė sakė, jog šią pravardę dėl savo raudonų skruostų gavo mokykliniais metais. „Kai sūnaus kartą vienoje įstaigoje paklausė, kokia mano pavardė, jis pasakė, kad esu Daiva Braškė, – šypsojosi pašnekovė. – Kartais ir pati susipainioju…“
D. Jakštienė augo drauge su pusantrų metų jaunesniu broliu Egidijumi, kuris, atsikandęs emigranto duonos Anglijoje bei Norvegijoje, nusprendė grįžti į gimtinę ir šiuo metu užsiima būstų remontu. „Mudu su broliu nuo pat vaikystės esame labai artimi. Egidijus labai gražiai piešia, todėl į mokyklą nešdavausi jo piešinius, – prisipažino pašnekovė. – Tėčiui taip pat nesvetimas kruopštumas, jis moka elgtis su medžiu.“
Vaikystėje muzikavo
Prakalbus apie polinkį kurti D. Jakštienė šypsodamasi sakė, kad mokykloje labai nemėgo darbų pamokų ir visko, ką per jas reikėdavo daryti. Tai jai atrodė laiko gaišimas. „Viską už mane padarydavo mama. Manęs nedomino jokie rankdarbiai“, – atskleidė pašnekovė.
Daugybę įvairių būrelių išmėginusiai uteniškei nuoširdžiai patiko tik muzikuoti. Mergaitė dabartiniame Utenos kultūros centre lankė popchorą, pas savo muzikos mokytoją privačiai mokėsi groti akordeonu. „Po apendicito operacijos man būdavo sunku tampyti akordeoną, todėl nustojau muzikuoti. Tėvai labai norėjo, kad gročiau“, – sakė D. Jakštienė, kurios giminėje yra ne vienas muzikantas.
Namuose kvepia skanėstais
Tuometę Utenos 6-ąją vidurinę mokyklą (dabar – Aukštakalnio progimnazija) baigusi uteniškė mokėsi Utenos regioniniame profesinio mokymo centre, kurio duris varstė net septynerius metus, – gilinosi į duonos gaminių kepimo bei technologijos mokslus. Minėtoje įstaigoje moteris surengė vienintelę savo darbų parodą.
Nors dirbti pagal specialybę D. Jakštienei neteko, namiškius ji dažnai lepina bandelėmis, picomis ar tortais. Moters gyvenime buvo etapas, kai ji itin dažnai kepdavo skruzdėlynus, tad šiandien į juos negali nė žiūrėti.
Pirmieji mezginiai – sūnui
Užsiimti kūryba Braškė pradėjo gimus vienturčiam sūnui Emilijui. Pirmas jos rankdarbis – mamos gimtadienio proga sukurta rožė iš karoliukų. „Mama liko labai patenkinta, ji mėgsta tokius dalykus. Iš pradžių sekėsi sunkiai, ne kartą teko viską ardyti ir pradėti iš naujo, – prisiminė uteniškė. – Kai įgudau, pasipylė draugių prašymai sukurti gėlių Motinos dienai. Taip ratas ir įsisuko…”
Šiandien D. Jakštienė kuria papuošalus iš įvairių karoliukų, mezga, neria, dekoruoja butelius. Labiausiai kūrėjai patinka nerti iš smulkių karoliukų pynes, vadinamas „žgutais”. Šio kruopštaus amato ji išmokė kelias drauges.
„Gimus sūnui norėjau numegzti jam kojinyčių, drabužėlių. Niekas manęs to nemokė, mama tik paaiškino, kaip numegzti kojinės kulną, – teigė pašnekovė. – Mokiausi iš interneto, žurnalų. Informacijos ieškojimas virto savotiška liga.”
Kūryba dovanoja naujų pažinčių
„Utenos dienos” pašnekovė atskleidė, kad papuošalų ir kitų rankdarbių kūrimas šiuo metu yra vienintelė jos veikla. Kūryba uteniškei ne tik suteikia galimybę nusiraminti, atsipalaiduoti, bet ir dovanoja naujų pažinčių. „Kartu su kūrėjomis iš visos Lietuvos keičiamės informacija ir darbeliais, dalyvaujame įvairiuose žaidimuose, labdaringuose projektuose. Praėjusiais metais kūrėme angeliukus, kurie atiteko onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams ir jų tėvams, – kalbėjo D. Jakštienė. – Man labai patinka savo darbus dovanoti.”
Bene labiausiai moteris džiaugiasi pažintimi su kraštiete amatininke Edita Kušleikiene. Meniškos sielos moterų draugystė užgimė prieš ketverius metus. D. Jakštienė atskleidė, kad jos sūnus Emilijus yra didžiausias E. Kušleikienės kūrybos gerbėjas.
„Edita numezgė mano sūnui „pimpačkiuko” kepurę, aš šaliką ir pirštines. Mezginių nuotrauką nusiuntėme į konkursą ir jį laimėjome”, – sakė pašnekovė.
Vyras vertino skeptiškai
D. Jakštienė tikino, kad pradėjusi kurti ėmė labiau vertinti rankų darbą, suprasti, jog šis reikalauja ir laiko, ir pinigų. Nemažai moters darbų iškeliauja į užsienį. „Nuo rugsėjo mėnesio jau pradedu galvoti, ką artimiausiems žmonėms dovanosiu per Kalėdas. Neseniai pradėjau draugauti su modelinu – ši medžiaga labai patiko ir man, ir sūnui”, – atskleidė Braškė. Uteniškės darbais Kaziuko mugėje prekiauja sūnus. Jis mamai pateikia įvairių idėjų bei prašymų.
Pašnekovė teigė, kad vyras jos veiklą iš pradžių vertino skeptiškai, tačiau ilgainiui suprato, kad žmona be kūrybos negali gyventi. „Pernai gulėdama ligoninėje pritrūkau karoliukų, tai vyras jų pripirko tiek, kad užteko visai savaitei, – šypsojosi D. Jakštienė. – Kartais būna taip, kad vyras naktį, prieš važiuodamas į darbą, ruošiasi kavą, o aš vis dar neriu.”
Mėgstamiausia spalva – mėlyna
Kalbai pasisukus apie laisvalaikio pomėgius, Braškė sakė, kad neseniai įsigijo veidrodinį fotoaparatą, tad dabar juo fotografuoja ne tik savo rankdarbius, bet ir gamtos, gyvūnijos pasaulį. Mėgstamiausia D. Jakštienės spalva – mėlyna. „Daug metų nemėgau raudonos spalvos, nes vaikystėje mama mane nuolat rengdavo raudonais drabužiais, tačiau dabar baigiu vėl ją prisijaukinti”, – sakė pašnekovė.
Paklausta, ką jai reiškia kūryba, uteniškė tikino, jog ką nors kurdama nusiramina, jai atrodo, kad daugiau nieko aplinkui nevyksta. „Į savo darbus sudedu visą širdį”, – šypsojosi Braškė.
Daivos Jakštienės asmeninio archyvo nuotr.