Vida Paulauskienė: „Man patinka dirbti su gamtoje augančiomis medžiagomis“

Auksinių rankų savininkę uteniškę Vidą Paulauskienę galima išvysti daugelyje parodų ar mugių. Tarp gausybės menininkės darbų – ir veltiniai, sagės iš odos ar iš vytelių nupintos grožybės.
Apie tautodailininko kelią kalbamės su Vida Paulauskiene, kuri portalui udiena.lt sutiko atsakyti į skaitytojus dominančius klausimus apie šios menininkės kūrybą.

 

Jus būtų galima pavadinti „Barbe devyndarbe“: ir veliate, ir pinate iš vytelių, ir daugelį kitų rankdarbių gaminate… Iš kur tiek visko išmokote?

Galbūt savo genuose turiu šiek tiek tautodailininkės cinkelio. Prisimenu savo verpiančią mamą, kuri grįždavo iš vilnų karšyklos su pilnais vilnų maišais. Taip pat pamenu vytelių, kuriuos tėtis surinkdavo pabalyje, kvapus. Jis pindavo krepšius. Ne kartą į savo rankas nebaigtą pinti krepšį paimdavau iš aš, taip pat bandydavau pinti tol, kol sulūždavo vytelės. Tačiau už tai niekas niekada nebarė.
Mama mirė labai anksti. Ilgus žiemos vakarus leisdavau tėvo dirbtuvėlėse, kur tėvui nematant sumeistravau lėlei lovytę iš kubilui gaminti paruoštų ąžuolinių lentų. Nudažiau ją tėvo motociklui dažyti skirtais mėlynais dažais. Tąkart tėtis mane nubaudė, tad nuo to laiko mano savarankiškos meistrystės baigėsi.
Megzti išmokau iš močiutės ir dėdės Juozo mamos, kuri mums, vaikams, ir kojinyčių, ir pirštinaičių primegzdavo tam, kad nesušaltumėme.
Siuvinėjimu susižavėjau dar besimokydama Suginčių vidurinėje mokykloje, kurią baigusi įgijau siuvėjos profesiją ir dirbau Ukmergės įmonėje „Lelija“, paskui „Utenos trikotaže“. Gyventi Utenoje norėjau dėl to, kad būčiau arčiau namų, su kuriais jaučiu tvirtą ryšį iki šiol. Gyvendama Utenoje sukūriau šeimą, auginau dukras.
Dėl sveikatos problemų išėjau iš darbo, tad reikėjo užsiimti kažkokia veikla. Panirau į rankdarbius ir meną. Kartą būdama Valakupių reabilitacijos centre susidomėjau odos dirbiniais. Tačiau tąsyk susidomėjusiųjų meno dirbiniais ir norinčiųjų to išmokti buvo neįprastai daug. Man pasiūlė pasimokyti juvelyrikos paslapčių. Pusdienį pazulinau metalą su pjūkliuku ir pritrūkau kantrybės. „Man patinka dirbti su gamtoje augančiomis medžiagomis“, – nusprendžiau. Tuomet labiausiai žavėjo vytelių pynimas. Kartą net Naujųjų metų sutiktuves būčiau praleidusi prie vytelių, jei ne draugai užėję ir man priminę apie šventę. Iš vytelių pindavau pintines, kurias dažniausiai dovanodavau draugams. Draugės dar ir šiandien puošia savo virtuves mano dovanotomis pintinaitėmis.

Jūsų personalinėse parodose ir mugėse pirkėjų akis traukia minkšti dirbiniai: veltiniai. Kodėl susižavėjote vėlimu?

Savo gyvenime teko paragauti visko: išmokau velti. Įdomi buvo vėlimo pradžia. Nuvažiavau į Zarasus pas draugę kirpėją, ten sutikau savo pažįstamą Joną. Iš pradžių jis aprodė neįgaliųjų draugijos patalpas, kur susirinkusieji mokėsi velti vilną. Man tai buvo tikras netikėtumas! Taip patiko, kad dažnai vykdavau į Zarasuose rengiamus vėlimo kursus, kur sėmiausi vilnos vėlimo paslapčių, o namuose parsivežtus darbelius užbaigdavau. Ne kartą esu dalyvavusi seminare Utenoje, Vilniuje pas „Baltas kandis“, mano draugė pasiūlė laikomų avelių vilnos, todėl savarankiškai rinkau reikiamą informaciją, įgūdžius tobulinau pas senyvo amžiaus žmones, kurie negailėjo savo laiko papasakoti, kaip pasigaminti vienokių ar kitokių gaminių iš vilnos.
Pradėjau velti pati, savarankiškai. Nuveltus dirbinius nešdavau į turgų. Tai tapo savotišku gyvenimo būdu: namuose pindavau iš vytelių, veldavau įvairius dirbinius, nešdavau į turgų ir tokiu būdu ne tik šiek tiek užsidirbdavau, bet ir turėjau puikią progą bendrauti su pirkėjais.
Per mokslus nukentėjo ir mano laikomos bitelės. Nebeturėdavau laiko jomis pasirūpinti, tad mano gimtojoje sodyboje jos tiesiog išmirė. Šiandien svajoju atgaivinti savo tėčio palikimą – bitininkystę. Labai norėčiau daugiau dėmesio skirti sodybai kaime, sušildyti ją savo meile ir atgaivinti tai, ką praradau.

Ne už kalnų didžiosios metų šventės? Tikriausiai žadate dalyvauti kalėdinėse mugėse? Kokiomis naujovėmis šiais metais žadate nustebinti pirkėjus?

Mugėse dalyvauju vis rečiau. Esu nusprendusi naujų mokslų nebekrimsti, o toliau tobulinti savo senus įgūdžius. Žaliavų prisipirkau tiek daug, kad vos talpinu į savo trijų kambarių butą. Šiuo metu visą dėmesį sutelkiau į odos dirbinius: kuriu naujus modeliukus iš odos – papuošalus, dėžutes…
Kitąmet visa tai žadu pristatyti personalinėje parodoje.

Ar sunku tautodailininkui, menininkui išgyventi šiandien, kai tiek visko daug turguose, parduotuvėse, prekybos centruose?

Man atrodo, kad šiais laikais žmonės susiskirstę į dvi grupes: vieni žavisi pigiais kiniškais niekučiais, kiti – rankų darbo vienetiniais darbeliais. Kadangi aš esu vilnos dirbinių kūrėja, tad vertinu tai, kas yra natūralu, praktiška, šilta, lietuviška ir ekologiška.
Niekada nesvajojau ir nesvajoju uždirbti pinigų iš savo pomėgio. Prekybos vietose reikia susimokėti mokestį, nusipirkti verslo liudijimą, tad apie kokį verslą čia galima kalbėti. Mes, tautodailininkai, rengiame parodas, dovanojame darbelius kitiems, mokome kitus be jokio atlygio, o apie materialų uždarbį nė nesusimąstome. Kartais visai nesvarbu, ar pavargsti, ar vytelių pynimas bei vėlimas reikalauja didelės energijos, tačiau be šios veiklos neįsivaizduoju savo gyvenimo.
Gal ir pasirodytų keista, bet per visą savo gyvenimą neturėjau tikslo uždirbti daug pinigų. Nelaikau savęs materialiste. Man daug svarbiau yra šiltas bendravimas su draugais, džiaugiuosi daug artimų ir man brangių žmonių sutikusi savo kūrybos parodose.
Šiandien Lietuvoje išgyventi iš rankdarbių tikriausiai būtų sudėtinga. Galima tik šiek tiek prisidurti prie gaunamų pajamų. Be to, mano rankos nėra jaunos, kasdien darosi vis sunkiau ir sunkiau.

Nuotraukos iš asmeninio V. Paulauskienės albumo

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Aktualijos

Featured

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas

Krašto žinios