Rasa Breidokienė: „Juostų pynimas – tai savotiška meditacija“

Penkių vaikų motina, tradicinių amatų meistrė, tautinių juostų audėja, pynėja, vijėja, vaistingųjų žolelių žinovė – tokiais žodžiais galima apibūdinti Švenčionių rajone, Kaltanėnuose, gyvenančią Rasą Breidokienę, kuri dar pirmoje klasėje prisilietė prie kūrybos, lydėjusios ją visą gyvenimą iki šių dienų. Moteris, gabi kūrėja, įsitikinusi, kad vaikus nuo mažų dienų reikia lenkti prie meno, tad užuot gyvenę padaužų gyvenimą gatvėse, jie būna kūrybiškesni ir turintys vertybes.

Kada susidomėjote tautinių juostų pynimu ir papasakokite apie pradžių pradžią?

Pirmoje klasėje labai sudomino mūsų mokytoja, kuri paragino keistis dovanomis vieniems su kitais: kiekvienas turėjome pasidaryti ir draugui padovanoti savo rankomis darytą dirbinį. Klasėje buvo 48 vaikai, todėl kad neprasidaužtumėme savo galvų, ji sugalvodavo įvairiausių veiklų. Mano tėtukas pirmasis gavo užduotį prisidėti prie tos veiklos ir padaryti pirmąsias stakles. Tąkart nupyniau juostą ir padovanojau klasės draugui. Išėjus mokytis į vidurinę mokyklą mano veikla sustojo, o 1981 metais įstojau į tuometę Veterinarijos akademiją, po metų dalyvavau ekspedicijoje Plateliuose. Būtent tuomet ir atgimė visos šiek tiek primirštos veiklos. Folklorinio ansamblio „Kupolė“ merginoms reikėjo pasipuošti tautiniais kostiumais, todėl teko susipažinti su Kauno audėjomis, kurios ir pačios dažydavo siūlus, ir ausdavo. Mes domėjomės tautinių kostiumų spalvinėmis gamomis, būdingoms atskiram Lietuvos kraštui. Folklorinio ansamblio merginos iš savo kraštų atsivežė tautinių drabužių, tad turint pavyzdžius buvo lengviau juos atkurti.
Gimus mano vaikams anyta kartu su jais ėmėsi įvairiausių veiklų tam, kad jie be tikslo nelakstytų po kaimą, gatves. Kadangi ji buvo mokytoja, mano vaikų išmokė audimo, siuvinėjimo, pynimo.

Kokia pintų juostų reikšmė mūsų krašto kultūroje?

Aukštaitiškų pintinių juostų yra išlikę bemaž daugiausia. Juk kiekviena ištekėdama mergina turėdavo visus apdovanoti juostomis: taip pat jas užrišti ant kaimo vartų, kryžiaus ar šulinio, įteikdavo kiekvienam sutiktam piemenukui. Anksčiau žmonės manydavo, kad juostas užrišti mergina privalo dėl to, kad kaimas ją svetingai priimtų, sektųsi šeiminis gyvenimas. Su vyru esu paskaičiavusi, kad ištekanti mergina turėdavo turėti vidutiniškai apie 30 juostų.
Esu įsitikinusi, kad vaikus šio amato reikia mokyti nuo mažų dienų. Anksčiau žmonės pindavo juostas, skirtas įvairioms terbelėms ar maišeliams surišti. O taip vadinamas šniūraukas naudodavo liemenėms suvarstyti. XIII-XVI amžiuje taip pat viskas buvo raišiojama raišteliais – jų reikėjo be dievo mieros – ir ilgesnių, ir trumpesnių, ir platesnių, ir siauresnių. Todėl jau tais laikais prie darbo sėsdavo ir mažieji: jie plėšydavo plunksnas, pindavo, vydavo virvutes.

Ar Jūs semiatės tradicijų iš praeities: ieškote tam tikrų raštų, detalių?..

Kartais kai nusibosta pinti tradicines juostas, pereinu prie netradicinio pynimo. Tai yra savotiška meditacija: tuo metu negali būti su niekuo ir niekur… Reikia būti tik su siūlu ir juosta. Labai mėgstu eksperimentuoti: vienai juostai pinti naudoju net kelis pynimo būdus. Mano manymu, tradicijos reikia laikytis. Jei jau yra tautinis kostiumas, jį puošiant laikytis tradicijos tiesiog būtina. Juostos naudojamos taip pat ir prie modernaus siūto drabužio iš lino bei vilnos. Šiuo atveju nereikia bijoti eksperimentuoti.

Ar esate savo amato skleidėja: mokėte ar mokote vaikus, suaugusiuosius, siekiančius ne tik išbandyti juostų pynimo, bet ir to išmokti?

Negaliu pasakyti, kiek turiu tų ligonių, užsikrėtusių šia liga. Kartais būna labai sudėtinga išmokyti kitą žmogų, o kartais, atvirkščiai, labai greit perima žinias. Svarbiausia, reikia kantrybės tiek mokytojui, tiek besimokančiajam. Džiugu, kad mano vaikai išmoko juostas ir pinti, ir vyti, ir austi. Net žentas su marčia neabejingi šiam amatui. O štai žentas dar kalbina ir ragą, kaulą – iš šių medžiagų gamina rankų darbo dirbinius.

Kokia pintų juostų paskirtis? Ar jos populiarios?

Anais laikais juostos buvo naudojamos, kad undarokas nenusmuktų ir kelnės laikytųsi ant užpakalio. Šiais laikais juostos naudojamos tautiniam kostiumui puošti. Tenka daug juostų nupinti festivaliams, o neabejingi šiam rankų darbo gaminiui nusiperka švenčių metu. Yra rajonų ir kaimų, kuriuose Joninės švenčiamos pasidabinus tautiniais drabužiais. Mūsų kraštuose šios šventės sumodernėjo, o Kaltanėnai visai nešvenčia Joninių. Bet mes turime nuostabias Antanines. Tenka nuvykti į Kaišiadorių rajoną, kur Joninių šventėje netrūksta visų tradicijų – nuo vandens, medžių pagerbimo iki kitų apeigų.

Esate žinoma ne tik kaip tradicinių amatų meistrė, bet ir žolelių rinkėja, žinovė. Šiais metais besirengdama šventėms sumanėte vieną išskirtinę naujovę. Atskleiskite ją.

Šiais metais karantinas pakoregavo visų planus. Tačiau man buvo puikus laikas išbandyti kitą veiklą. Kadangi domiuosi žolynais, naminius ir lauko augalus perkėliau į vazonėlius. Dabar eksperimentuoju ir žiūriu, kurie augalai gali augti juose, kurie – ne. Švenčionys yra vaistažolių sostinė, kur vyksta žoliavimo čempionatai. Teko išgirsti kalbų, kad žmonės nepažįsta augalų, norėtų kuo daugiau sužinoti apie juos, tad man gimė idėja juos pasodinti į vazonus ir atvežti į šventes bei parodyti žmonėms, kaip atrodo vienas ir kitas vaistinis augalas. Iki šiol veždavausi tik 27 rūšių džiovintus augaliukus. Dabar vazonėliuose jau auga keturių rūšių mėtos, rasakila, sukatžolė, bitkrėslė, ežiuolė, baltažiedė sidabražolė, gudobelė ir kiti. Turiu pamiškę, savo laukus, kur galiu rinkti žoleles.
Pastebėjau, kad kai kurie mūsų augalai mėgsta netvarkytas pievas – labiau apaugusias, apžėlusias. Žinoma, man gražūs sutvarkytai parkai, bet kuo juos daugiau skutame, tuo intensyviau mūsų senieji augalai nyksta.

Kada pradėjote domėtis mūsų vaistiniais augalais? Kodėl?

Gimus vaikams nesinorėjo duoti tablečių, skirtų įvairiems negalavimams gydyti. Tuomet mano gyvenime atsirado augalai. Mano vyras dažnai važinėdavo į Labanorą, lankydavo seneles. Parveždavo daugybę įvairiausių žolių, iš kurių darydavome trauktines, tad netrūko eksperimentavimų su jomis.
Jei džiovintų žolelių nesunaudoju per porą sezoną, jos puikiai tinka siūlų dažymui. Vilną perku iš latvių, nes ji yra gražesnė. Žinoma, susiverpti galima ir pačiam, tačiau reikia kantriai pasėdėti. Juk kiekvienam darbui reikia įdėti nemažai meilės ir kantrybės – tik tuomet turėsime puikų rezultatą.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas