Gyvenimas tarp siūlų ir medžiagų skiautelių teikia malonumą

Utenoje gyvenančią riešinių mezgėją Juliją Stankevičienę galima vadinti aktyvia ir nuolat naujovių ieškančia moterimi, kurią nuo vaikystės lydi meilė menui, kūrybai. Žinomo medžio drožėjo, tautodailininko, tapytojo, literato ir poeto Stanislovo Karanausko dukra Julija nuo mažumės domėjosi meno pasauliu ir iki šiandien nesiskiria su savo pomėgiu – skiautinių siuvimu ir riešinių mezgimu. „Šis užsiėmimas man – puikiausia meditacija“, – prisipažino iš Vilniaus rajono į Uteną gyventi atvykusi Julija Stankevičienė.

Gyvenote Vilniaus rajone. Kodėl sugalvojote atvykti ir įsikurti Utenoje?

Anksčiau Utenoje gyveno mano mama, kuriai pasiligojus teko sugrįžti į mano gimtąjį miestą. Nuo 1985 metų gyvenau Glitiškės kaime, esančiame Vilniaus rajone. Tačiau abu mano vaikai emigravo į užsienį, o aš, nusprendusi atsisveikinti su auklėtojos darbu vaikų darželyje, atvykau pas savo mamą. Glitiškėse vasarą labai gera, užtenka veiklos, tačiau šaltuoju metų laiku geriau Utenoje. Kasdien kaip į darbą einu į biblioteką, užsiimu man miela veikla.
Mama mirė, liko jos butas. Šiame bute dabar gyvenu ir aš, o vyras pasiliko Vilniaus rajone, mat važiuoti ir gyventi į Uteną nepanoro. Jis turi savo dirbtuvėles, kur užsiima staliaus amatu. Glitiškėse žiemą labai liūdna, o vasarą nuvykstu auginti gėlių ir prižiūrėti savo daržo.

Kaip jūsų gyvenime atsidaro riešinės?

Mes, moterys, visąlaik turime daugybę veiklų: kaip bitelės siuvame, mezgame… Susidomėjau skiautiniais, visa galva panirau į šią veiklą. Kadangi gyvenome netoli Vilniaus, važinėjau į sostinę, kur tapau vieno skiautinių klubo nare. Veiklos užteko: parodos, įvairūs užsiėmimai, ekskursijos. Gal 15 metų siuvau skiautinius, tačiau ilgainiui ši veikla man pabodo.
Įsidarbinusi vaikų darželyje, atsitiktinai apsilankiau Lietuvos nacionaliniame kultūros centre, kur vyko seminaras. Pasirodo, kad aš per tuos skiautinius nieko aplink ir nemačiau. Riešinės tapo nauju atradimu. Užteko pamatyti, kaip jos mezgamos, veriami karoliukai. Pabandžiau ir aš. Ne tik labai patiko, o tiesiog pavergė mane. Visiems sakau, kad anksčiau sirgau skiautinlige, o dabar nepasveikstu nuo riešinligės. Taip mano gyvenime atsirado riešinės…
Žinoma, aš skiautinių darbų nepamirštu: juk sukaupiau nemažai medžiagų, įrankių siūti, tad retkarčiais į savo rankas paimu ir vieną kitą skiautinį.

Kodėl pasirinkote riešinių, o ne, tarkim, kojinių ir pirštinių mezgimą?

Beje, megzti pirštines riešines jau esu bandžiusi. Kartą viešėdama Palangoje lankiausi seminare, kur buvo pristatytos moterų numegztos riešinės pirštinės. Nors ne vienas tautodailininkas tikina, kad megzti šias pirštines – vieni niekai, mano manymu, atvirkščiai, labai sudėtinga. Gal metus mezgiau porą riešinių pirštinių, kol pagaliau pabaigiau.
Visąlaik darau tai, kas patinka. Todėl ir pasirinkau riešines. Niekuomet nebandžiau megzti megztinio ar suknelės – šiems dideliems darbams man tiesiog pritrūksta kantrybės.

Kokiomis savybėmis turi būti apdovanotos mezgėjos?

Pirmiausia, noru ir užsidegimu. Papasakosiu vieną pavyzdį. Kai gyvenau Glitiškėse, viena mergaitė norėjo išmokti megzti. Aš jai padėjau. O vėliau mane susitikusi jos mama visuomet dėkodavo, kad išmokiau dukrą megzti. Tačiau aš jai atsakiau, kad aš jos nemokiau, tik parodydavau. Ji išmoko pati, nes norėjo. Noras – svarbiausia vertybė.

Ar galite save vadinti veiklia moterimi?

Tikriausiai. Man veiklos niekuomet netrūksta, o dienos visąlaik maža. Galvoje pilna įvairiausių planų. Kartais girdžiu, kaip moterys sako, kad vieną darbą jau užbaigė, pradės kitą. Aš atvirkščiai. Pradedu kelis iškart. Jei mezgu vienas riešines, o jau planuose kuriu kitą. Štai dabar mezgu riešines, ir pradėta staltiesė iš medžiagos skiautelių savo eilės laukia. Jei nusibosta vienas dirbinys, imu kitą – taip paįvairinu savo veiklą.

Kokį savo kūrinį laikote originaliu, išskirtiniu?

Esu sukūrusi daugybę dirbinių, kurie mane žavi. Ne tik mane, bet ir kitus. Viena žurnalistė aprašė mano sukurtą kerepėžą. Tai skiautinis dirbinys. Iškirpau 60 rombų, kiekvieną apsiuvau medžiaga, sujungiau ir išėjo 12 žvaigždžių, kurias vėl sujungiau siuvimo būdu. Šiuo kerepėžu galima pasipuošti kambarį arba pakabinti virš vaiko lovytės. O jeigu apsiūsime skirtingų medžiagų skiautėmis, išeis labai spalvingas kerepėžas.
Tai ne mano „išmislas“, bet man patinka eksperimentuoti ir daryti tai, kas neįprasta.

Riešinės populiarėja ne tik tarp moterų, bet jas renkasi ir vyrai?

Žinoma. Kartą mano dukra Rimantė, pamačiusi mane mezgančią riešines, pareiškė, kad jų niekada nenešiosianti. Tačiau nuomonė keitėsi. Įvertino mano darbą ir nesiskiria su jomis iki šiol. Juk tai 100 proc. vilna, tad jas pamėgo ir daugelis moterų. Kelias riešines esu numezgusi ir vyrams. Jos nėra išskirtinės, tačiau platesnės ir mažiau ryškios.
Esu pastebėjusi, kad vyresnės moterys riešines labiau įsimyli dėl šilumos, o jaunesnės neatsispiria madai ir grožiui.

Linos Narčienės ir Vytauto Ridiko nuotr. ir video

{youtube}eitY_BhCSAs&feature{/youtube}

 

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas