G. Adiklienė: „Į plačius vandenis nebrisiu, išsaugosiu tai, ką išmokau iki šiol“

Buvusi ilgametė pedagogė, kone penkis dešimtmečius auklėtoja dirbusi vaikų lopšelyje–darželyje, tautodailininkė Genovaitė Adiklienė rengiasi savo jubiliejui – 70-mečiui, kurį švęs kitų metų pradžioje. Atviros širdies menininkė tam ypač kruopščiai ruošiasi: uteniškiams pristatys savo brandžiausių tapybos kūrinių parodą, taip pat daugelį nustebins ir savo rankomis sukurtais molinukais. Niekada molinių švilpynių nelipdžiusi G. Adiklienė tokio kūrybinio darbo ėmėsi po to, kai jos vyras Kazimieras Adiklis, garsus mūsų krašto molio švilpynių kūrėjas, iškeliavo į Amžinybę ir nebespėjo įgyvendinti visų savo sumanytų idėjų…

Papasakokite apie savo kūrybinį kelią. Iš kur esate kilusi ir kas paskatino užsiimti menu?

Esu aukštaitė, kilusi iš Panevėžio, augau darbininkų šeimoje. Anksti netekusi tėčio gyvenau su savo mama. Visi juk piešiame nuo mokyklos laikų, todėl daugeliui sakau, kad piešti pradėjau jau mokyklos suole. Mokytojai skatino imtis meno, tik galbūt ne visi mokiniai to norėjo. Ir tai normalu: vieniams patiko dailė, kitiems muzika, tretiems – kiti dalykai. Kai kurių mokinių darbai išsiskyrė iš bendraamžių, todėl piešiniai dalyvaudavo parodose. Prisimenu, kaip už vieną didelio popieriaus lapą mainais turėdavau nupiešti bent kelis piešinius. Kartą mokyklos aktų salėje pamačiau savo parodą: tąkart buvau labai sužavėta. Daug ko mokiausi iš klasės draugo, kurio piešiniai buvo tikrai išskirtiniai. Tačiau vėliau jis piešimą primiršo, visą laiką skirdavo sportui, tad man nebebuvo į ką lygiuotis. Būdama vyresnė savo piešinius siųsdavau į laikraščių, žurnalų redakcijas, kurios skelbdavo piešinių konkursus. Vieną sykį žurnalo „Žvaigždutė“ redakcijos darbuotojai atsiuntė siuntinuką su dovanėlėmis – tai buvo pirmasis didesnis mano laimėjimas.
Mano mama buvo siuvėja. Ji iš skudurėlių siūdavo nuostabias lėles, kurias kasmet pasodindavo po kalėdine eglute. Nuostabesnių lėlių nebuvau mačiusi! Tačiau bene labiausiai kurti skatino krikštatėvis Pranas. Jis ateidavo, ant stalo patiesdavo laikraštį ir piešdavo arklius. Ir mane ragino piešti šiuos gyvulius ant nedidelio popieriaus kampučio. Girdavo, kad puikiai pavyksta pavaizduoti arklius, tačiau tuomet aš tuo abejodavau. Visuomet nusivesdavo pasižiūrėti arklių, o tai mane labai žavėjo. „Patupėk, Genute, už krūmo, eis kumelaitė su kumeliuku, pasigausi – aš tau ir atiduosiu“, – juokaudamas ragindavo mane. Aš tupėdavau, laukdavau, o kumeliukas – tik strykt ir nubėga. Tačiau svarbiausia buvo tai, kad aš į juos nuolat žiūrėdavau ir vaizduotėje tapiau bėgančius arklius.

Ar tiesa, kad vaikystėje matyti vaizdai perkeliami į jūsų paveikslus?

Taip. Mano paveiksluose – kaimiškoji troba, arkliai ir malūnas – tai lyg Švenčiausioji Trejybė. Augau prie didelio malūno, prie kurio prabėgo mano vaikystė, todėl, manau, turėjo įtakos mano kūrybai. Neįsivaizduoju savo kūrinių be minėtų simbolių.
Kartais pati stebiuosi, kodėl paveiksluose vyrauja viena tema – kaimas. Juk gimiau Panevėžyje, pačiame miesto centre. Pamenu, kaip į turgų mama nusivesdavo ir pagrasindavo, jog jeigu neklausysiu, išmainys mane į žąsį. Būdavo vedasi į turgų, o kai tik pamatau ilgą žąsies kaklą – nieko nelaukusi namo parlekiu.
Tačiau vaikystė prabėgo kaime pas mamos gimines. Prie Panevėžio gyveno mamos sesė Aneliutė, pas kurią dažnai lankydavomės, talkindavome ne tik jai, bet ir kitiems giminaičiams. Kaimas, jo aplinka ir žmonės tiesiog buvo įaugę į mano pasaulį, tad šitie vaizdiniai persmelkė ir kūrybą.

Kelis dešimtmečius dirbote pedagoginį darbą. Ar vaikams įskiepijote meno sampratą?

Per penkis dešimtmečius tikrai daug padirbėta: kiek laimėta konkursų! Neretai tėvai būdavo labai nustebę, kad jų vaikas gražiai piešia, o kūrybiniai darbeliai dalyvauja konkursuose ir dar laimi prizines vietas. Dalyvaudavome ne tik respublikiniuose, bet ir tarptautiniuose konkursuose. Vaidindavome pasakas, tad ruošdavome dekoracijas, kaukes, tekdavo įgyvendinti įvairiausias idėjas.

Visą gyvenimą šalia jūsų buvo vyras Kazimieras, su kuriuo ir kūrybiniais džiaugsmais dalijotės, ir į parodas kartu važiuodavote. Kuo jūs buvote panašūs ir kuo skirtingi?

Galbūt skirtingi tuo, kad aš esu ypač plepi, o jis per dieną vos porą žodžių ištardavo. Pareidavau iš vaikų darželio ir negalėdavau sustoti pasakoti. O Kazimieras visuomet mane išklausydavo – tarp mūsų buvo darnus duetas. Kazimieras, kurio šiandien jau nebėra, buvo istorikas, domėjosi piramidėmis, ufonautais, ypač skaitydavo knygas apie neišaiškintus reiškinius, o su savo draugu mėgdavo apie tai diskutuoti. Tačiau man tokios temos nebuvo įdomios. Pasiimdavau poezijos knygutę ir išeidavau į kitą kambarį, užsidarydavau kitame pasaulyje. Kol jie abu kalbėdavosi, aš eilėraštį sukurdavau.
Panašūs tuo, kad abu buvome meniškos sielos žmonės. Anūkė Gerda lankė Dailės mokyklą, atsinešdavo molio ir prašydavo padėti lipdyti molinukus. Jai talkindavo senelis Kazimieras, kuris dar vaikystėje gyvendamas Pasvalyje prisikasdavo molio ir lipdydavo švilpynes, todėl jam šis užsiėmimas nebuvo svetimas. Su anūke pradėjęs lipdyti molinukus, Kazimieras sulaukdavo pagyrų, kad dirbiniai labai unikalūs, archajiški. Namuose atsiradus ir nedidelei krosnelei keraminiams dirbiniams, vyrą paskatino lipdyti švilpynes, kurios vėliau buvo sertifikuotos.
Po vyro mirties liko jo darbai, krosnelė ir molis. Nusprendžiau tęsti pradėtus darbus. Nors anksčiau niekada nebuvau prisilietusi prie molio – Kazimieras manęs net neprileisdavo prie švilpynių. Per pusantrų metų su savo švilpynėmis jau aplankiau ne vieną parodą, o dabar laukiu sertifikato švilpynėms.
Iš visų meno mūzų man lengviausia yra sukurti eilėraštį. Akys silpsta, galbūt ir piešti nebegalėsiu, bet eilėraščius tikrai kursiu. Molis mano gyvenime atėjo vėliausiai, todėl dar nesusigyvenau su juo. Tam reikia įdirbio.

Kokia paroda labiausiai įstrigo jūsų atmintyje?

Visos parodos man svarbios ir įsimintinos. Darbai apkeliavo ne tik šalies miestus, bet ir užsienio šalis. Maskvoje lankiausi ir aš, mačiau savo darbus, kurie buvo pristatyti vienoje parodoje. Tačiau man mieliausios parodos gimtajame mieste Panevėžyje, kur susirenka man artimiausi giminės, draugai ar besišypsantys pažįstamieji.

Kuo jūsų tapyba išsiskiria nuo kitų tapytojų darbų?

Mano darbai yra primityvūs, naivūs ir vaikiški. Aš kitaip nemoku. Paveiksluose nėra šešėlių, o ir žmogus gali atrodyti neproporcingai – to tikras dailininkas tikrai gėdytųsi, o man tai priimtina. Anksčiau primityviam menui priklausė Birutė Valiukienė, tačiau jos dirbiniai sumodernėjo, o aš likau galbūt vienintelė. Sąsajų su šiuolaikišku menu neturiu. Man menotyrininkai dažnai primena, kad kūryba netaptų modernia. Į plačius vandenis tikrai nebrisiu, o išsaugosiu tai, ką išmokau iki šiol.

Po dviejų mėnesių švęsite savo jubiliejų, kurio proga nustebinsite ir uteniškius?

Rengiuosi pristatyti savo pačių brandžiausių darbų parodą. Iš pradžių buvau sumaniusi surengti visai naują tapybos parodą, tačiau mane paprotino, kad galbūt to nerizikuočiau, mat naujausi darbai nebus brandžiausi. Reikės atrinkti praeityje pieštus paveikslus, kurie, mano manymu, yra tinkamiausi pristatyti jubiliejinėje parodoje, kuri uteniškius sukvies sausio 20 dieną. Savo rankomis darytas molines pristatysiu atskirai Stiklo galerijoje.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

{youtube}URN5vd7XU0k&feature{/youtube}

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas