Kodėl kiekvieno finansavimo laikotarpio pabaigoje, po milijardinių investicijų, skurdo rizikos rodikliai tampa vis didesni? – kalbėdamas Europos Parlamento plenarinėje sesijoje, retoriškai klausė EP frakcijos „Laisvės ir tiesioginės demokratijos Europa“ vicepirmininkas, Prezidentas Rolandas Paksas. Nuo to ir pradėjome pokalbį su europarlamentaru.

Pasisakydamas EP vykusioje diskusijoje, pastebėjote, kad vis daugiau žmonių skursta, nors visuomenės poreikiams lyg ir skiriama vis daugiau milijonų eurų. Jūsų vertinimu, kodėl taip yra?

Tai problema, kurią išsprendęs žmogus būtų vertas mažiausiai Nobelio premijos ekonomikos ir politikos srityse. Yra pernelyg daug dedamųjų, iš kurių sunku išskirti vieną. Pradedant nuo investicijų krypties, baigiant tiesioginėmis išmokomis, neracionaliu finansų panaudojimu ar sąmoningu jų paskirstymu ne visos visuomenės, bet atskirų turtingų individų ir jų valdomų korporacijų dar didesniam turtėjimui.
Bendrajam vidaus produktui kasmet augant kone kiekvienoje ES šalyje, turtingiau gyventi turėtų ir jį kurianti visuomenė. Tačiau taip nėra. Akivaizdu, kad ir bandymai stiprinti ekonomiką vieninga valiuta tėra ne daugiau negu tik bandymai. Net jei visos šalys taptų euro zonos narėmis, tai problemos neišspręstų.
Ne socialine atsakomybe, ne teisingu perskirstymu, bet atskirų individų turtėjimo siekiu šiandien yra pagrįsta visa politika bei ekonomika. Visuomenė privalo pakeisti tokią situaciją, kuri savo esme yra ne kas kita, kaip valdžios ir pinigų sąjunga. Pinigus turintys į valdžią „prastumia” politikus, kurie vėliau aklai tarnauja savo „geradariams”, nuošalėje palikdami visuomenės poreikius. Kitokie politikai trypiami ir maišomi su žemėmis.

Klausantis diskusijų apie naują ES 2021-2027 metų finansinį laikotarpį, girdisi ir pakankamai daug nuogąstavimų dėl euro stabilumo, ketinimų įvesti bendrus pelno mokesčius. Ankstesniais metais apie tai kalbėta mažiau. Politikai ima praregėti?

Sakyčiau, ima labiau mąstyti. Akivaizdu, kad dalis valstybių jau daug metų dėl vieningos valiutos nebeturi galimybių vykdyti monetarinės politikos. Tai atsiliepia ir šalių ekonomikai, kuri vis labiau priklausoma nuo Europos centrinio banko sprendimų. Jie negali būti vienodai geri visiems, nes kas gerai didžiosioms ES valstybėms, anaiptol gerai nėra mažoms.
Atsisakiusios savo valiutos ir praradusios dalį savarankiškumo, euro zonos šalys savarankiškai nebegali reguliuoti ekonominių procesų. Todėl šiandien į eurą jau žiūrima gerokai atsargiau. Euro neįsivedusios ES valstybės, pavyzdžiui, Lenkija, Vengrija, Čekija ar Švedija, turi ne tik gerokai mažiau entuziazmo tą daryti, bet ir mažiau ekonominių bei socialinių problemų. Siūlymams sukurti atskirą euro zonos biudžetą nepritarė net 12 ES šalių vyriausybės.

Praėjusios sesijos metu parlamentarai balsavo už tai, kad Lietuvai Ignalinos atominės elektrinės uždarymui būtų skirta visa reikalinga suma. Europos Komisija buvo linkusi siūlyti mažiau. Tai – pergalė?

Taip skambiai aš pavadinti nedrįsčiau. Bet tai iš tiesų stiprus Lietuvos laimėjimas. Prisiminkime, kad atominę elektrinę mūsų valstybė buvo priversta uždaryti labiau dėl ES intencijų, o ne savo noru. Logiška, kad ir uždarymui lėšas pilnai turi skirti ES. Mums pavyko ją priversti pripažinti tai, ką turi įvykdyti. Taip, tas pripažinimas neatėjo be mūsų europarlamentarų pastangų. Apie tą problemą aš kalbėjau Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komitete. Manau, kad ir kiti kolegos kalbėjo savo komitetuose. Džiaugiuosi, kad bendromis jėgomis pavyko pasiekti mūsų valstybei svarbų dalyką.

Girdint Jūsų nuostatas dėl valstybių savarankiškumo, ES ateities, bendros ES kariuomenės ar bendros euro zonos, kyla klausimas: Jūs – prieš Europos Sąjungą ir eurą?

Aš nesu prieš ką nors. Aš esu ne už tokią Europos Sąjungą, kuri yra šiandien. Aš esu už tautų ir valstybių sąjungą, kurioje pagrindinis dėmuo yra jų savarankiškumas. Kuomet ji pati, o ne mygiama iš šono, gali apsispręsti, ar jai reikia bendros kariuomenės, ar jai uždaryti atominę, ar įsivesti eurą.

Būtent dėl euro – bendros ES valiutos, kuria naudojasi tik dalis bendrijos valstybių – jūs Lietuvoje reiškiate abejones. Ar tai pirmas žingsnis siekiant išėjimo iš Europos Sąjungos?

Aš visada sakiau ir sakysiu, kad be tautos sprendimo negalima išsižadėti savo pinigų – čia apie mano nuostatas dėl referendumo lito klausimu. Būdamas Prezidentu, aš būčiau pasisakęs kategoriškai prieš euro įvedimą ir turėjęs svertų to nedaryti.
Dabar manau, kad turime įvertinti Lietuvos žmonių patirtį ir jų nuostatas nuo 2015 metų gyvenant su euru. Aš siūlau tik išsiaiškinti realią žmonių nuomonę, kaip jie vertina vieną ar kitą valiutą ir kuri jiems būtų priimtinesnė. Reikia padaryti tai, ko valdžia nepadarė įvedant Lietuvoje eurą. Jeigu iš tiesų gyvename demokratinėje visuomenėje, o ne tokia yra tik vaizduojama. Be savo pinigų valstybė pasmerkta tarnauti pasaulio galingiesiems.
Dėl išėjimo – mes pernelyg ilgai buvome atskirti nuo Europos, kad šiandien turėtume palikti ES. Noriu pabrėžti, kad Europa ir ES anaiptol nėra tapatūs dariniai. Europos Sąjunga tėra tik susitarimo padarinys vadinti bendrija tam tikrą valstybių sąjungą.
Europa yra gerokai platesnė ir gilesnė sąvoka, negu ES. Tačiau joje yra pakankamai Europos, kurios negalėtume prarasti. Nepaisant politikų nuostatų, kiekvienos šalies visuomenė turi tą Europos dvasią, kuri mus jungia, o ne skiria.
Gal mūsų problema, kad po istorinių Vytauto laikų niekada nesugebėjome būti savarankiška ir nepriklausoma valstybe? Gal aplinkiniai tuo nuolat ir naudojasi? Kalbėdami apie globalią Lietuvą ar valstybę ES federacijos rėmuose. Bet juk vienos federacijos rėmuose su bendromis sienomis ir vienu rubliu jau buvome. Ar kam nors norisi dar vienos panašios?

Parengta bendradarbiaujant su Europos Parlamento frakcija „Laisvės ir tiesioginės demokratijos Europa”