„Įsivaizduokite situaciją: kilo gaisras, žiema, tamsu, pilna dūmų, dingo elektra. Reikia kuo skubiau išeiti iš pastato. Turintis įgūdžių vaikas galbūt turės galimybę išsigelbėti ir netaps gaisro auka. Pavyzdžiui, Norvegijoje vaikai nuo mažens mokomi natūralioje aplinkoje, netgi kopia uolomis. O mes vaikus per daug saugome, neleidžiame būti savarankiškiems. O vieną dieną neprižiūrėjai – ir atsitiko nelaimė,” – sakė Lietuvos jaunųjų ugniagesių sąjungos prezidentas Romualdas Kazlauskas, balandžio 3-os vakarą su jaunaisiais ugniagesiais atvykęs į Ugniagesių gelbėtojų mokyklos sporto kompleksą.

Jaunieji ugniagesiai jau trečius metus du kartus per mėnesį sportuoja šioje mokykloje. Tą vakarą atvyko 20 Vilniaus jaunųjų ugniagesių, kurie čia tobulino plaukimo ir gelbėjimo vandenyje įgūdžius bei mokėsi evakuotis iš pastato. Pasak R. Kazlausko, tokiose pratybose formuojami vaikų praktiniai įgūdžiai orientuotis uždaroje erdvėje, nugalėti aukščio ir vandens baimę.
Be R. Kazlausko, kuris šiuo metu dirba Vilniaus apskrities priešgaisrinėje gelbėjimo valdyboje, vaikus atlydėjo šios valdybos darbuotoja Laima Žemaitytė ir mokytoja Gražina Abaravičienė. Vaikai buvo suskirstyti į dvi grupes. Viena grupė su Ugniagesių gelbėtojų mokyklos kursantu Sigitu Dumbrava iškeliavo į baseiną tobulinti plaukimo įgūdžių, o kita, padedama kursanto Artūro Kyziko, – tobulinti evakavimosi iš pastato būdų.
Aštuonerių metų ir vyresni vaikai stebino savo įgūdžiais. Jie, prižiūrimi R. Kazlausko, kopė 4 metrų kopėčiomis aukštyn į imituotą laiptinę, drąsiai leidosi jomis žemyn ir netgi sugebėjo tai atlikti nieko nematydami su specialiais akiniais. Jiems taip pat buvo duota užduotis per tariamus dūmus evakuotis laiptine į viršų ir žemyn. Nors vaikams buvo sunku orientuotis, jiems pavyko surasti laiptus. Pirmasis šią užduotį išmėginęs jaunasis ugniagesys Deividas iš pradžių pasuko ne į tą pusę, bet paskui jam pavyko surasti laiptus į viršų. R. Kazlauskas dviem berniukams liepė evakuotis laiptais žemyn. Du aštuonmečiai, susikibę už rankų ir saugodami vienas kitą, šiek tiek paklaidžioję surado laiptus ir saugiai jais nusileido.
Berniukų šioje užduotyje raginti ir drąsinti nereikėjo. Trečius metus jaunųjų ugniagesių būrelį lankantis Danielius be vargo su nepermatomais akiniais leidosi iš pastato kopėčiomis. R. Kazlausko teigimu, užlipti kopėčiomis gali beveik visi, bet nulipti jomis yra daug baisiau. O jeigu tai tenka daryti dar visiškoje tamsoje…
Neseniai prie jaunųjų ugniagesių prisijungęs Deividas ir kiti berniukai teigė, kad jiems šiame būrelyje labai įdomu. „Čia išmokstame įvairių dalykų, kurie gali padėti realiame gyvenime. Manau, gal ir būsiu ugniagesiu gelbėtoju. O jis turi būti ištvermingas, drąsus ir pasitikėti savimi, kad galėtų išgelbėti kitus,” – sakė Deividas.
Kita grupelė vaikų tuo metu su Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos ugniagesiais aukštybininkais Arturu Sandovič ir Dmitrijumi Pantiuchovu tobulino alpinizmo įgūdžius. Prisirišę virvėmis vaikai kilo į mokomąjį bokštą, o paskui tamsiu tuneliu leidosi žemyn. Ne vienam reikėjo prieš tai įveikti aukščio baimę. Šioje užduotyje nuo berniukų neatsiliko ir mergaitės. Tačiau kylant vis aukščiau ir aukščiau, ugniagesiai aukštybininkai ir kursantas Artūras, matydami baimę vaikų akyse, stengdavosi juos nuraminti. Jie paklausdavo jų vardo, patardavo nežiūrėti žemyn. Baimę jausdavo ne tik pradinukai, bet ir vyresni. Jaunasis ugniagesys Renaldas prisipažino, kad turi aukščio baimę, tačiau įveikė šią užduotį jau antrąjį kartą. Pasak jo, baisiausia buvo leistis uždaru tuneliu. Jaunoji ugniagesė Veronika su virvėmis kilo ir leidosi pirmą kartą.
O Danielai, lankančiai šį būrelį septynerius metus, tai jau kasdienybė. Pasak mokinės, čia ji išmoko aukštalipių, alpinizmo, gesinimo pagrindų, teikti pirmąją medicinos pagalbą, orientuotis vietovėse ir bendrauti. „Dažnai dalyvaujame tarptautiniuose sąskrydžiuose, tenka bendrauti su įvairių tautybių žmonėmis. Aš tapau drąsesnė, atsikračiau įvairių baimių, pavyzdžiui, aukščio, išmokau saugiai gyventi. Dabar aš mokau mažesnius, savo žiniomis pasidaliju su draugais ir giminaičiais,” – pasakojo dabar jau aštuntokė Daniela.
Pasak Vilniaus Balsių progimnazijos mokytojos Gražinos Abaravičienės, jau 12 metų dirbančios su jaunaisiais ugniagesiais, jais tampa vaikai, kurie nebijo savęs išbandyti, nėra išlepę, mėgsta ekstremalųjį sportą, bet nori išmokti ir saugumo pagrindų. „Jie džiaugiasi, kad gali nugalėti save, įveikti savo baimes, įgyti pasitikėjimo savimi. Vaikai jaučiasi tikri gelbėtojai. Jie norėtų atlikti tas pačias užduotis kaip ir tikri ugniagesiai – lipti kuo aukščiau, nerti kuo giliau ir dar gesinti ugnį… Ir visi, žinoma, nori būti ugniagesiais gelbėtojais,” – teigė ji.
Kol vieni vaikai mokėsi evakuotis iš pastato ir alpinizmo pagrindų, kiti tuo metu tobulino įgūdžius baseine. Kai kurie vaikai neblogai pramokę plaukti ir nardyti. Viename takelyje vaikai mokėsi plaukti su įvairiomis plaukimo priemonėmis, kitame – valdyti valtį.
Jau septynioliktus metus gyvuojanti Lietuvos jaunųjų ugniagesių sąjunga siekia suburti jaunimą, besidomintį ugniagesyba, gelbėjimo darbais ir ugniagesio profesija. Jos nariai – 8-17 metų mokiniai įgyja ne tik teorinių žinių, bet ir praktinių įgūdžių, kaip elgtis ekstremaliosiose situacijose.
„Mūsų tikslas – suteikti jaunimui savisaugos žinių ir įgūdžių ir ugdyti atsakingą, stiprų, kūrybingą bei sąmoningą pilietį,” – sakė Lietuvos jaunųjų ugniagesių sąjungos prezidentas R. Kazlauskas. Jis teigė, jog apie 40 proc. jaunųjų ugniagesių vėliau tampa ugniagesiais gelbėtojais.

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento inf.