Gegužės 17 dieną Dubingiuose, 2024-ųjų metų Lietuvos mažojoje kultūros sostinėje, įvyko kilnojamos parodos „Istorijos ženklai Dubingių kryžiuose“ pristatymas. Parodą parengė Utenos kraštotyros muziejus, tai yra jo vykdomo projekto „Mobilios parodos „Istorijos ženklai Dubingių kryžiuose“ sukūrimas“ dalis. Parodoje pristatomos unikalios Utenos kraštotyros muziejuje saugomos vertybės: geležiniai kryžiai iš senosios Dubingių bažnyčios (aprašų ir fotografijų ekspozicija, nes patys kryžiai yra solidaus, neeksponuotino dydžio) ir kryžiaus formos akmuo, kuris buvo įmūrytas į 1678–1679 m. pastatytos medinės Dubingių bažnyčios, sudegusios 1954 m., pamatus. Didžioji intriga slypi tame, kad minimi metaliniai kryžiai gali būti vieni seniausių tokio tipo paminklų Lietuvoje, o akmeninis kryžius apskritai užduoda daugybę mįslių ir kaitina tyrėjų protus, skatindamas kelti įvairias hipotezes bei prielaidas.
Parodos atidarymo metu renginio organizatorė, Dubingių mecenatė, menotyrininkė dr. Aurelija Rusteikienė užsiminė, kad šios akimirkos laukta penkerius metus. O Utenos kraštotyros muziejaus direktorė Jovita Nalevaikienė patvirtino, kad paslaptingasis kryžius su jame iškaltais ir šifruotėms nepasiduodančiais ženklais A. Rusteikienei nedavė ramybės jau seniai. Nekart buvę svarstyta, kokiomis aplinkybėmis ir kada būtų galima atgabenti eksponatą į Dubingius, istorinę jo radimosi vietą. Mažosios kultūros sostinės titulas miesteliui suteikė puikią progą idėjai įkūnyti – kryžius pagaliau eksponuojamas naujosios Šv. Jurgio bažnyčios prieigose, o šalia jo – ir puiki kilnojamoji metalinių Dubingių kryžių paroda. „Kai drąsiai svajojame, išsipildo tokie dalykai, kurie iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti neįmanomi“ – kalbėjo J. Nalevaikienė.
„Ką žinome apie šį akmeninį kryžių – neabejotinai unikalų reliktą? Kiek tokių kryžių yra Lietuvoje? Ką galėtų reikšti jame iškalti ženklai? Kas tai – heraldiniai simboliai, asmens/valdos žymenys ar krikščioniškų abreviatūrų rašmenys?“ – atsakymų į šiuos klausimus ryžosi ieškoti dr. Skirmantė Smilingytė-Žeimienė, tyrinėjusi Dubingių bažnyčios istoriją. Pranešimo pradžioje ji persergėjo, klausytojus: kol eksponatas neatsidurs restauratorių rankose, galima kalbėti tik prielaidomis.
Prieš jas pateikdama, S. Smilingytė-Žeimienė supažindino su analogiškų nedidelių akmeninių kryžių pavyzdžiais Lietuvoje ir Europoje, taip pat – Gudijoje, Rusijoje, nes jų kilmė, tikėtina, galėtų būti sietina su stačiatikių tradicijomis. Vakarų ir Vidurio Europoje jie paplito maždaug nuo XV a., o Baltarusijoje jų pradžios ieškoma XIII a., o Rusijoje – XII a. Drąsiausios prognozės dėl Dubingių kryžiaus atsiradimo – XIV-XVI a. Mūsų kraštuose tokių kryžių turime vos keletą, platesniame areale skaičiuojama tūkstančiais. Analogijos, mokslininkės nuomone, leidžia kelti hipotezes: tai galėjęs būti kilmingam žmogui skirtas antkapinis paminklas arba – atgailos-atpirkimo už sunkius nusikaltimus simbolis, galbūt – valdų riboženklis, o gal – kryžius epidemijų (maro, choleros) ir kitoms nelaimėms permaldauti. Kiek mažiau tikėtinos, bet svarstytinos ir pirmųjų misijų-evangelizavimo pradžios Dubingiuose atminimo ženklo ar kontrreformacijos pergalėjimo simbolio, taip pat – sunykusios bažnyčios vietos žymėjimo ar net svarbios kelių kryžkelės objekto hipotezės.
Dar didesnė mįslė – akmenyje iškalti ženklai, galintys asocijuotis ir su runomis, ir su žydų rašmenimis, bet tai – nėra kelias tiesos link. Garbus būrys Lietuvos mokslininkų – paleografai, istorikai, archeologai, į kuriuos kreipėsi tyrėja ar jos kolegos tvirtino: „Nežinome, kas tie ženklai, ir vargu, ar Lietuvoje kas nors žino“. Taigi šis nelengvas uždavinys gulė ant dr. S. Smilingytės-Žeimienės pečių. Jį menotyrininkė sprendė pasitelkdama analogijas: paslaptingieji ženklai galėtų reikšti stačiatikių kryžiams būdingas santrumpas, taip pat – žymėti asmenis. Galima spėti ir taip: gal rašmenis iškalė neraštingas žmogus ir dėl to sunku juos iššifruoti? Buvo ieškoma atsakymų ir apie įrašų turinį. Pavyzdžiai rodo, kad įrašai galėtų reikšti pasitikėjimą Dievo galia, o galbūt – heraldinius, asmens žymenis ar atgailą, permaldavimą.
Akmeninis Dubingių kryžius šalia naujosios Šv. Jurgio bažnyčios bus eksponuojamas visus metus.
Antroji parodos dalis – kilnojamoji paroda, pristatanti kitus Dubingių bažnyčios istorijos reliktus – metalinius kryžius. Ekspoziciją komentavo ir kryžių istoriją atskleidė Utenos kraštotyros muziejaus vyriausioji fondų saugotoja Bronislava Juknevičienė. Čia irgi esama nemažos intrigos: kryžiai fonduose buvo saugomi nuo 1968 m., tačiau nei eksponuoti, nei tyrinėti nebuvo, taigi keliaujanti paroda – puiki galimybė pristatyti šias vertybes ne tik Dubingiams, bet ir Lietuvai. Paslapčių jie irgi turi daug, jas įminti ryžosi menotyrininkė dr. Jolanta Zabulytė, deja, negalėjusi atvykti į įvykį, jos pranešimas plačiajai visuomenei bus paviešintas šiek tiek vėliau.
B. Juknevičienė, komentuodama parodą, pasakojo: „Kaltinių viršūninių bažnyčios kryžių ir jų tyrinėjimų nėra daug. Utenos kraštotyros muziejus šiuo atžvilgiu yra išskirtinis – turi jų visą rinkinį ir visi jie yra iš Dubingių. Visi kryžiai yra kalvių darbo, tikėtina – juos dirbino du vietiniai meistrai, taigi, nors kryžių kompozicija, ornamentika, puošyba yra atsikartojanti kituose regionuose, galima atsekti ir tam tikrų kalvystės braižo savitumų. Gaila, kryždirbių pavardžių istorija neišsaugojo – galbūt ir jos kada nors bus atskleistos, kaip ir kitos laiko saugomos paslaptys“. Susidomėjusiems šiais istoriniais objektais ir norintiems juos pamatyti gyvai, B. Juknevičienė turi gerą žinią: nors patys kryžiai yra Utenos kraštotyros muziejaus saugyklose, juos apžiūrėti galima, iš anksto susitarus dėl apsilankymo.
Sugrįžę Dubingių kryžiai – unikalūs reliktai, neabejotinai reikšmingi ne tik šiai vietovei, bet ir plačiam kultūriniam-istoriniam kontekstui. Tikėtina, kad ši paroda pažadins ne tik visuomenės, bet ir šios srities žinovų dėmesį.
