Stelmužės ąžuolas yra seniausias ir storiausias medis ne tik Lietuvoje ir Pabaltijyje, bet patenka ir tarp seniausių ąžuolų visoje Europoje. Spėjama, kad senoliui apie 1000-1500 metų. Savo 13 metrų apimtimi (prie žemės), kurią apglėbti reikia beveik dešimties vyrų, jis kone dvigubai lenkia kitus Lietuvos ąžuolus.
Plačiai žinomas milžinas nuo senų laikų įsirėžęs lietuvių tautosakon. Kaip ir apie kitus neįprastai didelius gamtos paminklus, taip ir apie šį unikalų gamtos stebuklą vietiniai sekdavo padavimus. Sakydavo, kad po jo šaknimis slypi dideli turtai.
Plačiašakis Stelmužės ąžuolas mena daugelį Lietuvos istorijos laikotarpių: kadaise čia žyniai su vaidilutėmis kūreno šventąją ugnį ir degino aukas pagoniškiesiems dievams, ąžuolo pavėsyje ilsėjosi kunigaikščiai, o amžiams bėgant pro ąžuolą žygiavo galingos kariuomenės – vien ko verta istorija apie drevėje aptiktus ten besislėpusio ir mirusio Napoleono armijos kareivio griaučius.
Šiuo metu ąžuolą mėginama klonuoti ir jau keletą metų laboratorijoje vykdomi bandymai – narima išvesti ąžuolo dvynį, savo galia stebinsiantį mus mažiausiai du tūkstančius metų.
Bažnyčia mena žilą senovę
Ką dar galima pamatyti Stelmužės kaime? Kuo be šio plačiai išsikerojusio galiūno mus gali nustebinti vienos įdomiausių visos Aukštaitijos gyvenviečių istorija?
Pavažiavus keliolika kilometrų šiauriau nuo Zarasų, įveikus smagųjį „girtuoklių kelią”, atsidurtume unikaliame kaime, kuriame išlikę objektai liudija apie tai, kad čia virė dvaro gyvenimas.
Vienas iš svarbiausių minimos dvarvietės akcentų – Viešpaties Jėzaus kryžiaus filijinė bažnyčia. Kada tiksliai pastatyta ši bažnyčia – nėra žinoma. Istoriniuose šaltiniuose pateikiamos dvi skirtingos bažnyčios pastatymo datos: vienur minimi 1650 m., kitur manoma, jog ji pastatyta dar XVII a. pradžioje kaip dvaro koplyčia ir perstatyta vokiečių baronų Folkerzambų 1713 m. Ypatingą vertę turi unikalus bažnyčios interjeras: nagingi meistrai iš Latvijos nuvijo puošnias drožinių girliandas, juosiančias altorių ir sakyklą, meistriškai išdrožė ąžuolo lapus, vynuogių kekes, kankorėžius, gėlių žiedus. Tikras džiaugsmas akims tyrinėjant šiuos šimtmečių senumo puošybos elementus.
Viena seniausių išlikusių medinių Lietuvos bažnyčių priklausė kalvinizmą išpažįstančių vietinių gyventojų bendruomenei, vėliau ja ilgus amžius naudojosi katalikai. Šiandien bažnyčioje reguliarios pamaldos nevyksta, tačiau dėl savo išskirtinumo ji yra gausiai lankomas bažnytinio meno muziejus.
Čia atvykę turistai ne tik išgirsta įvairių tikrų istorijų, nutikusių Stelmužėje, bet ir vaizduotę žadinančių legendų ir padavimų. Bažnyčios varpinėje veikiančioje ekspozicijoje galima pamatyti nuotraukų, kuriose įamžintas senosios Stelmužės gyvenimas, apžiūrėti įvairius laikotarpius inscenizuojančias mažas figūrėles.
Vergų bokštas – neįminta mįslė
Kitas įspūdingas neatsiejamas dvarvietės statinys – Vergų bokštas. XVIII amžiuje statytas nedidelis, keturkampis netašytų lauko akmenų pastatas, manoma, buvo skirtas laikyti prasikaltusius baudžiauninkus. Šiais laikais kyla įvairių versijų – svarstoma, kad tikriausiai šis pastatas buvo naudojamas kaip šaldymo patalpa. Už keliasdešimties metrų nuo bokšto matyti buvusių Stelmužės dvaro ūkinių pastatų griuvėsiai.
Mauzoliejus
Stelmužės dvaro istoriją liudija ne tik tokie monumentalūs statiniai, bet ir nedideli objektai. Dažnas lankytojas nepastebi, kad dvarvietės parke šalia bažnyčios ir ąžuolo yra nedidelės Pirmojo Pasaulinio karo kapinaitės, kuriose palaidotas keletas žuvusių vokiečių karių.
Prie bažnyčios durų dėmesį patraukia šiek tiek nuošaliau esantis mauzoliejus, kuriame nuo XVIII amžiaus buvo laidojami bajorų – Stelmužės valdytojų Valujevų – palikuonys. Per karus mauzoliejus nukentėjo, todėl palaikai buvo perkelti į bažnyčios rūsį. Kriptas su perlaidotais palaikais galima apžiūrėti nusileidus į bažnyčios požemius. Šalia buvusio mauzoliejaus – antkapinis juodo granito paminklas, ant kurio rusų kalba parašyta, jog čia ilsisi Valujevų šeima.
Didesnis už Puntuką?
Caro statytiniai Valujevai neatsiejami nuo Stelmužės dvarvietės istorijos. Valujevai buvo rusų didikų giminė, dvaro valdymą iš Folkerzambų perėmusi XIX amžiaus pradžioje. Garsiausias iš jų Piotras Nikolajevičius, kuris XIX amžiaus septintajame dešimtmetyje tapo Rusijos imperijos vidaus reikalų ministru.
Apie Valujevus pasakojama, kad net panaikinus baudžiavą, jie pusantrų metų baudžiauninkams apie tai nė nepranešė. Šie sužinoję sukilo ir Valujevams teko kviestis ulonų dalinius maištui malšinti.
Netoli Stelmužės ąžuolo stūkso dar senesnis gamtos paminklas. Pasakojama, kad labai seniai Lygumų akmenį, vyriausiojo iš velnių paliepimu, velnias nešė ir ketino užmesti ant bažnyčios, bet sunkiu akmeniu nešinas pragaro gyventojas supainiojo kryptis, sugiedojo gaidžiai ir akmenį numetė ten, kur jis ir dabar guli – už poros kilometrų nuo senosios bažnyčios.
Manoma, kad didžioji akmens dalis yra po žeme ir, iškasus visą, akmuo gali būti didesnis už Puntuką.
Viliojanti ir paslaptinga Stelmužės dvarvietė atitinka šiuolaikinius keliautojų poreikius: šalia ąžuolo įrengtas neįgaliesiems pritaikytas tualetas, šiuolaikiška vaikų žaidimų aikštelė, o vasarą čia veikia sezoninė lauko užkandinė. Maloni staigmena laukia ir parke pasodintoje ąžuoliukų alėjoje: ten kiekvienas iš pasodintų ąžuolų sodinukų skirtas vienai iš iškilių Lietuvos istorijos asmenybių.
Parengta pagal Zarasų rajono turizmo informacijos centro inf.