Jau daugiau nei du dešimtmečiai, kai visuomenėje susiformavęs naujas požiūris į žmonių skirtybes pakeitė ir mūsų mokyklas, į kurias įžengė suvokimas, kad visi mokiniai yra skirtingi, tačiau visi turi vienodas teises ugdytis pagal individualius gebėjimus. Inkliuzija (įtraukusis ugdymas) kasdien reikalauja iš mokytojų daug stiprybės, nes čia daug nežinomųjų ir nežinomybės baimė. Inkliuzijos sukelti pokyčiai ne tik paliečia mūsų intelektą, bet ir stipriai paveikia emocijas bei vertybių sistemas.

Labai skirtingų gebėjimų klasė (nuo itin gabių iki turinčių didelių specialiųjų ugdymosi poreikių) ne tik paliudija mokytojo meistriškumą, kuris atsiskleidžia tokiomis savybėmis kaip kūrybiškumas, supratimas, atvirumas, tolerancija, empatija, bet ir uždeda didžiulę emocinę naštą ir įpareigojimus. Laimei, dauguma mokytojų propaguoja humanistinę pedagogiką, pasisako už vaiko prigimties, individualių jo psichinių savybių paisymą ir neretai patiria sėkmę, dirbdami su vaikais, turinčiais emocijų ir elgesio problemų. Klausimą „Kodėl reikia dirbti su šiais vaikais?” jie seniai pakeitė į klausimą „Kaip ugdyti?”, įrodantį, kad pripažįsta „Mokyklos visiems” idėjas, supranta, kad šalia pedagogikos išmanymo, technologijų supratimo, bendradarbiavimo, atvirumo yra dar viena labai svarbi savybė – tai lankstumas.
Mokytojo darbas su skirtingų gebėjimų vaikais reikalauja daug vidinių galių ir besąlygiškos meilės.
Mokytojas kasdien turi būti užtikrintas, kad jo pastangų, šypsenų ir gero žodžio užteks visiems mokiniams, nesvarbu, jie drovūs ar pasitikintys, darbštūs ar pernelyg judrūs, silpni ar gabūs, paklusnūs ar netgi agresyvūs. Tai sunkus uždavinys, bet jei esi mokytojas, pasak Petty (2007 m.), turi stengtis iš paskutiniųjų dėl dviejų priežasčių: taip įgyvendinsi lygybės principą ir jei gerbsi kiekvieną savo mokinį, jis gerbs tave bei vertins mūsų mokymą. Kai mokinys jaučia, kad mokykla jo nevertina, mokinys būtinai bandys savo vertę išsaugoti ignoruodamas mokyklą ir jos puoselėjamas vertybes.
Šio kasdienio uždavinio sunkumą puikiai iliustruoja mokytojos laiškas, parodantis, kad mokytojai daug žino, mato ir daro. Tik tiek, kad jie apie tai nekalba. Ir už tai turime būti jiems dėkingi, nes tikrai nenorėtumėte, kad viskas, kas yra itin asmeniška, staiga taptų vieša.
Visa rajono pedagoginė bendruomenė stengiasi dirbti kuo profesionaliau, nuolat tobulina savo kvalifikaciją. Pedagoginės psichologinė tarnybos specialistai – ne išimtis. Jie padeda vaikams, jų tėvams ir mokytojams, konsultuodami vaikus ir jų tėvus individualiai ir grupėse, spręsdami ypatingus atvejus. Kiekvienais metais psichologai priima daugiau nei šimtą vaikų individualiam konsultavimuisi dėl emocinių, elgesio, bendravimo, asmenybės problemų, dėl patirto smurto ir krizių. Vien 2014 m. buvo suteikta 911 konsultacijų. Kadangi greičiau ir efektyviau minėtos problemos sprendžiamos vaikus konsultuojant grupėse, nuolat rengiami ikimokyklinukų ir pradinukų socialinių įgūdžių lavinimo užsiėmimai, stiprinantys vaikų psichologinį atsparumą, išmokimą bendrauti be pykčio. Šiuo metu psichologė J. Bareišienė sėkmingai dirba su paauglių grupe. Nepaliekami nuošalyje ir tėvai. Jie dalyvauja grupių veikloje, mokydamiesi sėkmingos tėvystės įgūdžių. Tėvai, vadovaujami psichologės S. Kučinskienės, mokosi į pabodusias kasdienes situacijas pažvelgti kitu žvilgsniu ir ieškoti naujų sprendimo būdų, bando perprasti vaiko viduje slypinčias emocijas.
Nors mokyklose dirba švietimo pagalbos specialistai (logopedai, specialieji pedagogai), Tarnybos specialistai niekada neatsisako padėti: veda korekcines pratybas vaikams, turintiems kalbos ir kalbėjimo, skaitymo, rašymo, matematikos sunkumų, po jų teikia praktines rekomendacijas tėvams dėl pagalbos vaikui mokantis namuose. Psichologai padeda ir mokyklų Vaiko gerovės komisijoms, sprendžiant sunkias ugdytinių elgesio problemas, konsultuoja tėvus, kuruoja jaunesnius kolegas. Vaikų, turinčių emocijų ir elgesio sutrikimų, ugdymo kokybė labai svarbi ir Švietimo, sporto ir jaunimo reikalų skyriaus vedėjui Romualdui Kraulišui bei vyresniajai specialistei Zitai Sabelkienei. Neseniai skyriaus vedėjas, Tarnybos ir mokyklų direktorių bei specialistų grupė lankėsi Vilniaus Šeškinės pradinėje mokykloje, kur sėmėsi patirties kuriant specialiąją klasę vaikams, turintiems emocijų ir elgesio sutrikimų. Vedėjas ypač domėjosi tokios klasės steigimo ir tęstinumo vyresnėse klasėse galimybėmis.
Pedagoginė psichologinė tarnyba (Aukštakalnio g. 5) visada maloniai kviečia apsilankyti tėvus, besidominčius vaiko raidos ypatumais ar iškilus kokioms nors vaikų ugdymo ar elgesio problemoms.
Tarnyba Šeimos dieną (gegužės 15 d. 10–18 val.) skelbia atvirų durų dieną ir kviečia apsilankyti visus, kurie nerimauja dėl vaikų kalbos, mokymosi ar elgesio problemų, pasikonsultuoti su specialistais.

Ritonė TUMELIENĖ
Pedagoginės psichologinės tarnybos direktorė

Mielas tėti / miela mama,
žinau, kad Jūs jaudinatės. Kiekvieną dieną Jūsų vaikas grįžta namo ir pasakoja apie TĄ vaiką. Na, TĄ, kuris visą laiką mušasi, stumdosi, žnaibosi, draskosi ir galbūt kandžiojasi. TĄ, kuris perlipo žaidimų aikštelės tvorą kaip tik tada, kai prašiau to nedaryti. TĄ, kuris pykčio pagautas išliejo draugo pieną ant grindų. Specialiai. Man matant. O man paprašius išvalyti sunaudojo visus popierinius rankšluosčius. Specialiai. Man matant. TĄ, kuris riebiai nusikeikė per kūno kultūros pamoką.
Jūs jaudinatės, kad TAS vaikas trikdo Jūsų vaiko ugdymo(si) procesą. Jūs jaudinatės, kad TAS vaikas atima tiek daug mano laiko ir energijos, kad nebeužteks Jūsų vaikui. Jūs jaudinatės, kad TAS vaikas vieną dieną tikrai ką nors rimtai sužeis. Ir Jūs jaudinatės, kad tas, rimtai sužeistas, gali būti Jūsų vaikas. Jūs jaudinatės, kad ir Jūsų vaikas taps agresyvus. Jūs jaudinatės, kad Jūsų vaikas atsiliks moksle, nes aš nepastebėsiu, kad jis netaisyklingai laiko pieštuką. Aš visa tai žinau.
Šiemet Jūsų vaikas – šioje klasėje ir šiame laike – nėra TAS vaikas. Jūsų vaikas nėra tobulas, bet iš esmės laikosi taisyklių. Dažniausiai draugiškai pasidalija. Nemėto daiktų. Pakelia ranką, kai nori kalbėti. Dirba, kai dirbame, ir žaidžia, kai žaidžiame. Juo galima pasitikėti, kad nuėjęs į tualetą grįš be nuotykių. Aš visa tai žinau ir man visa tai kelia nerimą.
Matote, aš visada nerimauju. Dėl VISŲ JŲ. Aš nerimauju dėl to, kaip Jūsų vaikas laiko pieštuką, kaip kitas vaikas moka raides, kad trečias yra nedrąsus, o ketvirtas niekada neatsineša priešpiečių. Aš nerimauju, kad Augusto striukė nėra pakankamai šilta ir dėl to, kad Barboros tėtė šaukia ant jos, kai ji parašo B raidės pilvukus ne į tą pusę. Kai kur nors važiuoju, kai maudausi duše – vis nerimauju.
Ir žinau, kad Jūs norite kalbėti būtent apie TĄ vaiką. Nes Barboros ne į tą pusę parašyti B pilvukai nebus Jūsų vaiko mėlynių priežastimi.
Aš irgi norėčiau pakalbėti apie TĄ vaiką, bet labai daug ko pasakyti negaliu.