Daugiau nei prieš porą metų Antalgėje įsikūrusi Giedriaus Mazūro keramikos studija vilioja ne tik uteniškius, bet ir atokesniuose rajono kampeliuose gyvenančius žmones. Kiekvieną trečiadienį atvyksta norintys išmokti nusilipdyti vieną kitą dirbinį, puikiai praleisti laiką ramioje aplinkoje, pripildytoje ramios muzikos garsų.

Antalgėje gyvenantis visiems gerai žinomas keramikas, Utenos dailės mokyklos direktoriaus pavaduotojas ugdymui G. Mazūras jau seniai svajojo turėti nuosavą erdvę, kur galėtų realizuoti save ir pasikviesti draugus ar šiaip pažįstamus. Ši mintis netruko peraugti į realybę – jaukaus namo antrame aukšte jau trečius metus veikia G. Mazūro keramikos studija, į kurią noriai renkasi ne tik jaunimas, bet ir vyresnio amžiaus žmonės.
Keramikos studijos įkūrėjas G. Mazūras prisiminė, kad jau senokai jam gimė mintis dirbti su suaugusiaisiais. „Šiais metais prie suaugusiųjų prisijungė dar 35 vaikai pagal neformaliojo ugdymo programą – iš jų apie 25 lanko keramikos studiją Antalgėje, o dešimt – Utenoje. G. Mazūras tikino, kad čia susirinkusieji ne tik susipažįsta su keramika, bet ir išmoksta pailsėti ir atsipalaiduoti nuo įkyrios kasdienybės.
Anot keramiko, ne visus džiugina pats darbo procesas. Ateina žmonių, kurie iškart nori greito rezultato. „Noriu tokio ąsočio. Ir viskas”, – neretai išrėžia keramikos studijos duris pravėręs naujokas. Tačiau dažnai jis nutupdomas ant žemės. „Aš jam iškart pasakau: „Jei pirmam kartui pasidarysi puodelį – tai jau labai gerai.” Juk jiems viskas atrodo labai paprasta, tačiau taip tikrai nėra. Reikia įdėti triūso, kruopštumo ir, žinoma, kantrybės”, – šypsosi keramikos studijos šeimininkas, taip pat sukūręs ir atskirą erdvę vaikams. Čia mažiausieji keramikai veikia ką nori – ir lipdo, ir žaidžia, o kai pabosta, ant sienų savo išmonę pademonstruoja.
G. Mazūras pasakojo, kad keramikos studijoje švenčiami vaikų gimtadieniai, kartais ir vestuvininkai užsuka. „Vieną sykį nuotaka su balta suknele atsisėdo į senas žiedimo stakles. Visiems smagu, man – irgi. Aš turiu vieną svajonę, tik nežinau, ar man pavyks įgyvendinti. Aš trokštu iš to gyventi. Noriu kurti, noriu laisvės, noriu neiti į darbą…” – savo svajonėmis apie ateitį pasidalijo keramikas.
Antalgiškis stebisi vietinio, anot jo, „šiek tiek padykusio” jaunimo susidomėjimu keramikos studijos pamokomis. „Jaunimas čia ateina, nes jiems patinka. Vienas su traktoriumi buvo atvažiavęs, mat traktorininko teises gavo. Ir ką galvojate?! Jis nusilipdė traktoriuką ir jį padovanojo savo močiutei”, – neseną įvykį prisiminė pašnekovas.
Išradingų studijos lankytojų rankose molis virsta įspūdingais dirbiniais: vazelėmis, puodeliais ar neįprastos formos indais. Moterys dažniausiai nori pasigaminti indų buičiai, pernai ši mada įtraukė ir vyrus. „Vyrai yra fantastiški! Kokias grakščias vazeles padarydavo režisierius Šarūnas Kunickas – juo stebėdavosi net moterys, kurios netikėdavo, kad tai – vyro kūriniai”, – stipriosios lyties kūrybingumu stebėjosi G. Mazūras.
Pašnekovas prisipažįsta, kad Antalgėje įkurti keramikos studiją iš pradžių buvę šiek tiek rizikinga, mat šalia veikia Vytauto Valiušio keramikos muziejus. Tačiau nuogąstavimai iškart išsisklaidė, nes su Lietuvos puodžių karaliumi V. Valiušiu G. Mazūrą sieja draugiški santykiai ir tarp jų nėra jokios konkurencijos.
Žurnalistės apsilankymo keramikos studijoje vakarą lankytojas Utenos Dauniškio gimnazijos gimnazistas Justas Kibickas buvo įsijautęs į darbą. Jis ruošėsi brandos egzaminui, kuriame bus vertinamas darbas – kiniškas arbatos servisas, nulipdytas pagal senąją technologiją. „Tai pirmasis mano darbas. Pabandžiau, patiko. Šiandien atvykau antrą kartą. Norėjau ir draugę atsivežti, bet ji nevažiavo. Vis dėlto tikiu, kad pavyks ją prikalbinti. Nesu menininkas, tačiau pasirinkau laikyti dailės egzaminą. Prieš tai prisiklausiau kalbų, kad dailės egzaminą laikyti labai paprasta, bet jau šiandien įsitikinau – lengva nebus”, – šypsojosi abiturientas Justas, kuris nenusivylė keramikos studija – nuo pat pirmo atvykimo susibičiuliavo su keramikos studijos šeimininku.
Įdomus Justo kiniškas arbatinis servisas taip sužavėjo Antalgės seniūnaitijos seniūnaitę Editą Vijeikienę, kad moteris, vos tik užbaigusi dailinti lauko gėlėms skirtą vazą, imsis arbatos serviso lipdymo. „Arbatinuką jau pasidariau, tačiau išėjo ne toks dailus kaip Justo”, – darbus lygino Edita, kuri keramikos studiją Antalgėje lanko antrus metus.
Tauragniškis Juozas Kulbačiauskas nė kiek nesigaili, kad lanko studiją, kur galima perprasti keramikos gudrybes. Jo darbas – neįprastas, tačiau kūrėjas pavadinimo dar nesugalvojęs. „Gal susijęs su vandeniu…” – mąstė Juozas ir teigė, kad skulptūrėlė visų pirma keliaus į parodą, po to, kai apkeliaus pasaulį, teks tinkamos erdvės ieškoti namuose.

{youtube}t7WnItIowLQ{/youtube}