Į pabaigą einantys metai atnešė daug netikėtų, ne­malonių suvaržymų ir baimių. Visame pasaulyje iš­plitusi pandemija ne tik pakeitė žmonių kasdienius įpročius, bet ir apribojo kelionių maršrutus. Šalys už­sidarė pavasarį ir rudenį, keliautojai liko nusiminę, nepailsėję, nepatyrę naujų įspūdžių. Suvaržymai ne­aplenkė ir švietimo bei kultūros įstaigų, dirbantys bei besimokantys asmenys taip pat privalėjo persiorien­tuoti, dirbti atskirti, kiekvienas savo namuose, tik ret­karčiais susitikdami jaukiai gyvai pabūti kartu.

Bet žmonės atranda stipry­bės, fantazijos ir būdų, kaip sukur­ti prasmingą buvimą bei įgyvendin­ti gražius kūrybinius projektus net ir tokiomis niūrokomis sąlygomis.„Keramikos instaliacija: Utena XIX–XX a. sandūroje ir žydų ben­druomenės istorija“ – tai vienas iš kultūros edukacijos projektų, su­kurtas pasitelkus kūrybiškus su­augusiuosius ir vaikus. Jis nebūtų įvykdytas be paramos, kurią skyrė Lietuvos kultūros taryba, patikėjusi projekto išliekamąja verte.

Projekto metu Utenos Vyturių progimnazijos bei Utenos vaikų ir jaunimo užimtumo centro mokiniai keliavo laiku ir susipažino su turtin­ga, įkvepiančia, mįslinga daugia­kultūre senosios Utenos istorija. Sugrįžę atkūrė matytus vaizdus ir įamžino keramikoje.

Keramikos instaliaciją gyvai ga­lėsite pamatyti pavasarį Vyturių progimnazijoje, vėliau pas mūsų partnerius Vyžuonose, Dusetų ir Svėdasų bibliotekose.

Artėjant Kalėdoms, kviečiame pasižiūrėti apie šį projektą sukurtą filmuką.

Kai darbai nuveikti, smagu prisi­minti kūrybos procesą, jį aptarti ir įvertinti, ar kūrybiniai sumanymai buvo motyvuojantys. Praskleis­kime projekto virtuvės užsklandą ir sužinokime, kaip projekto daly­viams sekėsi keliauti laiku ir iš nuo­traukų bei pasakojimų susidaryti senosios Utenos vaizdą. Ar šis me­todas pasiteisino, pasiteiravome projekto dalyvių.

Ar pavyksta susidaryti įspūdį apie XIX–XX a. Uteną iš nuotraukų ir pasakojimų ekskursijų metu?

Austėja M.: „Nuotraukos ir pa­sakojimai padeda geriau įsivaiz­duoti XIX–XX a. realybę. Susida­riau įspūdį, kad Utena tuo metu buvo gyvesnė. Čia buvo lyg ir se­namiestis su daug kavinukių, atmosfera buvo kitokia, dabar vis­kas šiuolaikiškiau.“

Erikas: „Ekskursija labai patiko ir buvo vertinga. Labai įdomu pasi­vaikščioti ir pasižiūrėti savo akimis. Ir dar gali rasti kokį seną daikčiuką, paslėptą krūmuose.“

Ieva: „Yra žmonių, kuriems gali būti neįdomu, tiems, kurie žiūri tik į priekį ir nesidomi praeitimi, bet man buvo įdomu.“

Ignas: „Man nuotraukos pade­da sudėlioti senojo miesto vaizdų dėlionę.“

Jei galėtumėte laiko mašina nuvykti į XIX a. pab.–XX a. Uteną, ar norėtumėte išlipti iš laiko mašinos ir pasivaikščioti po miestą?

Austėja M.: „Taip, išlipčiau, mačiau nuotraukose, kad keli na­mai yra išlikę, būtų įdomu prie jų nueiti ir pasižiūrėti, kaip jie atrodė tais laikais. Taip pat ten buvo ka­vinukių ir parduotuvėlių, būtų la­bai smalsu apsilankyti.“

Ignas: „Dvejoju. Ir noriu, ir ne, nes gal ten plito kokia nors liga, prie kurios mes nesam pripratę.“

Gerdas: „Norėčiau išlipti ir pa­matyti, kaip gyveno mūsų propro­seneliai, norėčiau patyrinėti ga­tves, gal buvo kažkokių įdomių dalykų.“

Erikas: „Aš tikrai išlipčiau, man būtų smalsu pažiūrėti, kokia jų ru­tina, ką jie veikia, kaip dirba, būtų labai įdomu.“

Kasparas: „Aš norėčiau pa­justi, ką žmonės jautė gyvenda­mi XIX a. Norėčiau nueiti visur, kur dabar lankausi, ir pasižiū­rėti, kaip pasikeitė vaizdas. Tai ir mokyklos, ir parduotuvių vietos.“

Ugnius: „Labai norėčiau išlip­ti ir pasižiūrėti į miesto gyvenimą. Norėčiau nueiti, kur stovi mūsų mokykla, ir surasti, ar ji ten buvo, ir savo dabartinių namų vietą ap­žiūrėti. Būtų labai smagu pasi­vaikščioti po visą miestą.“

Ieva: „O aš eičiau, kur veda akys, nes man patinka eiti ten, kur kas nors mane sudomina. Manau, atrasčiau daug dalykų, prie kurių norėčiau prieiti arčiau. Kažin, ar viską spėčiau pamatyti.“

Gerdas: „Man buvo labai įdomi Žydų gatvės nuotrauka. Šią gatvę aš norėčiau gyvai pamatyti, ten pirmiausia ir patraukčiau.“

Mokiniams intensyvioji projekto dalis baigėsi, dalyviai vėl sugrįžo į karantininę Uteną ir laukia kitokių Kalėdų bei Naujųjų metų šven­čių, o organizatoriai su viltimi lau­kia pavasario, kad galėtų parody­ti projekto rezultatus ir susitikimų metu gyvai pabendrauti su į insta­liacijos pristatymus susirinkusiais žmonėmis.

Filmuką netrukus galėsite pama­tyti svetainėje www.openminds.lt.

Rimantė ČERNIAUSKAITĖ-KĖRIENĖ, projekto vadovė