Mažeikiai, Šiauliai, Milanas, Ženeva ir šiuo metu Briuselis – tokia praėjusių metų geriausios Lietuvos futbolininkės, mažeikiškės Rimantės Jonušaitės sportinės karjeros geografija. Pasirašiusi kontraktą, ji žais Briuselio „Anderlechto“ komandoje. Prieš išvykdama į Belgiją Rimantė su „Santarve“ kalbėjosi apie kiekvieną iš savo sportinių „stotelių“.

Perbėgo į futbolą

Pirmosios treniruotės, kurias Mažeikiuose pradėjo lankyti būsimoji geriausia šalies futbolininkė, buvo ne šios sporto šakos. Savo pirmuosius medalius Rimantė pelnė žaisdama stalo tenisą.

Ir vis tik jai svarbiausias buvo futbolas. Mergaitė tik ir laukdavo, kada pasibaigs stalo teniso treniruotės (jas metė sulaukusi dvylikos) ir ji galės bėgti į šalia „Ventos“ progimnazijos esančią dirbtinės dangos futbolo aikštelę.

„Čia tarp bendraamžių berniukų buvau vienintelė mergaitė, kuri su jais gainiodavo kamuolį. O rimčiau į futbolą kibau, kai Židikuose vasarą svečiavausi pas šeimos draugus, o tuo metu ten treneris Ramūnas Daubaris organizavo sporto stovyklą. Su juo pakalbėjome, jog būtų gerai, kad Mažeikiuose suburtume merginų komandą. Buvome kelios pagrindinės entuziastės, kabinome skelbimus, kvietėme drauges, taip ir gimė „Triumfas“, – pasakojo R. Jonušaitė.

Treneris R. Daubaris sugebėjo merginas suburti, įskiepyti futbolo pradmenis. Komanda pradėjo žaisti šalies pirmenybėse, o Rimantė, tapusi ryškia jos lydere, buvo pakviesta ir į šalies jaunių rinktinę.

Tuomet talentingą penkiolikmetę mažeikiškę pastebėjo daugkartinės šalies čempionės Šiaulių „Gintros“ vadovai ir pakvietė į savo komandą.

Sportininkė pasakojo, kad tuo pačiu metu sulaukė ir pasiūlymų iš Vilniaus klubų, tačiau pasikalbėjo su tėvais ir pasirinko Šiaulius.

Paklausta, ar nebuvo baisu vienai išvykti ir gyventi savarankiškai, Rimantė prisipažino: baimės buvo, tačiau dėl futbolo ji būtų važiavusi ir į Ameriką, kad tik galėtų tobulėti.

Italijoje persekiojo traumos

Lietuvoje karaliavusioje „Gintroje“ praleisti trys sezonai mažeikiškei buvo patys geriausi: ji pelnė pripažinimą, trejus metus buvo rezultatyviausia moterų A lygos žaidėja, pasiekė lygoje pelnytų įvarčių rekordą, tapo tvirta šalies moterų rinktinės puolėja.

Futbolininke susidomėjo Italijos aukščiausios lygos „Milan“ klubas. Šios šalies moterų lygoje jo žaidėjos yra tarp keturių stipriausių ekipų. Prasidėjo pokalbiai, baigęsi tuo, kad mažeikiškė išvyko žaisti į Italiją.

Gilias futbolo tradicijas turintis klubas Rimantei sudarė geras sąlygas tobulėti, tačiau vis tik ne tokias, kokias turi garsioji vyrų „Milan“ komanda. Mažeikiškė gal tik dvejas rungtynes sužaidė garsiajame „San Siro“ stadione, mat moterų komanda rungtyniaudavo ne pagrindiniame stadione, o šalia esančiame, kuris talpindavo apie pusę tūkstančio žiūrovų. Būtina pažymėti, kad per rungtynes tribūnos būdavo pilnos…

Sezoną Italijoje Rimantė prisimena ir su liūdesiu – ją persekiojo traumos, sunku buvo kovoti dėl vietos pagrindinėje komandos sudėtyje, todėl ji buvo nuomos pagrindais išsiųsta į Šveicariją – Ženevos „Servette“ klubą.

Po gero sezono sekė krachas

2024 metų sezonas tiek mažeikiškei, tiek komandai buvo kaip reta sėkmingas: „Servette“ tapo ir šalies čempione, ir Šveicarijos taurės laimėtoja, nugalėjo Čempionų lygos pogrupyje, o mažeikiškė vieną po kito mušė įvarčius, kai kuriuos – ir lemiamomis rungtynių akimirkomis.

„Šių metų sezoną buvome psichologiškai dar stipresnė ekipa. Tik gal užmigome ant laurų, kai kitos devynios lygos komandos čempionėms norėjo įkąsti. Atsipalaidavome, pradėjome prarasti taškus ir viskas baigėsi fiasko – Čempionų lygoje skaudžiai nusileidome Italijos „Romai“, Šveicarijos čempionate po baudinių serijos pralaimėjome atkrintamosiose varžybose. Ir netekome visų titulų“, – kalbėjo R. Jonušaitė.

Po sezono buvo pakeisti visi komandos treneriai. Vyriausiasis treneris išvyko dirbti į Vokietiją, sporto direktorė, kuri pakvietė mažeikiškę, taip pat išėjo. Pasikeitė trečdalis komandos.

Anot sportininkės, jai kilo dilema: ar verta likti, o gal laikas ieškoti kito klubo.

Rimantė pasakojo: „Galvojau: jei liksiu, bus arba labai blogai, arba labai gerai. Todėl agentei ir pasakiau – jeigu bus pasiūlymų, svarstysiu. Buvo pasiūlymų iš Šveicarijos, Portugalijos ir Belgijos. Pasirinkau Briuselio „Anderlechto“ komandą. Pasirinkimą lėmė keli aspektai: garsus vardas, sąlygos tokios pat, kaip vyrų komandos, geras treneris.“

Dienotvarkė vienoda

Mažeikiškė prieš atostogas namuose savaitę praleido Briuselyje: pasirašė sutartį, praėjo medicininę patikrą ir treniravosi. Nuo šio antradienio ji jau pradėjo ruoštis Belgijos čempionatui.

„Futbolininkės dienotvarkė praktiškai nesikeičia. Ji panaši visuose užsienio klubuose, kuriuose žaidžiau. Rytą pavalgau ir skubu į treniruotę. Milane gyvenau apie dvidešimt kilometrų nuo stadiono, klubas kelioms žaidėjoms skyrė automobilį, kuri turėjo vairuotojo pažymėjimą, ta ir vežė į treniruotes. Ženevoje gyvenome dar toliau, kambariokė turėjo automobilį, tad paveždavo, arba į treniruotę vykdavau dviračiu, arba tris–keturias minutes traukiniu. Belgijoje mane apgyvendino netoli treniruočių vietos, tad bus galima dviračiu nuvažiuoti“, – pasakojo sportininkė.

Į treniruotes futbolininkės susirenka anksčiau, savarankiškai atlieka apšilimo pratimus, po to dvi valandas dirba ant žaliosios vejos. Po to – pietūs su komanda, po jų – darbas treniruoklių salėje su fizinio pasirengimo treneriu. Tik po viso to – laisvas laikas. Tenka rinktis: arba vakare pasikalbėti su šeima, arba išeiti su draugėmis į miestą ir ką nors pamatyti.

Kalbėdama apie sirgalius Rimantė pažymėjo: tie, kurie domisi vyrų futbolu, atpažįsta ir moterų ekipos žaidėjas.

Būtina gyventi futbolu

Šiuo metu Šveicarijoje vyksta Europos moterų futbolo čempionatas. Mažeikiškė prisipažino, jog serga už šios šalies rinktinę, nes pažįsta ne vieną jos žaidėją. Gaila, kad ši rinktinė jau iškrito iš tolesnės kovos.

Rimantė pastebi, kad už kitas rinktines visa galva geresnė Ispanijos vienuolikė. Jos varžove finale futbolininkė mato tik Prancūzijos rinktinę (kalbėjomės praėjusią savaitę, vėliau prancūzės irgi iškrito iš tolesnių kovų ketvirtfinalyje – V. S.).

„Norint mūsų rinktinei patekti į tokį čempionatą, reikia daug ko: mums trūksta futbolo mentaliteto, užsienio patirties, žaidėjos turi pamatyti užsienio komandų futbolo lygį gyvai, nevirti vien savo sultyse, tai yra Lietuvos čempionate. Būtina konkurencija, kad reikėtų aršiai kovoti dėl vietos rinktinėje bei žaisti kuo daugiau sunkių rungtynių, kaip kad šiemet kovojome su Azerbaidžanu ir Juodkalnija. O tai, kad galima patekti į Europos čempionatą, įrodė tokios mūsų šalys kaimynės kaip Lenkija ir Suomija, jų rinktinės pateko“, – kalbėjo naujoji „Anderlechto“ komandos puolėja.

Rimantė pažymėjo, kad jau kelerius metus šiame sporte trūksta puolėjų. Praktiškai ji viena visas rungtynes žaidžia priekyje. Ir vis tik mažeikiškė tikisi, kad gal kada nors užaugs pamaina. Dabar, jeigu tik įvyksta keitimas ir kuri nors iš šalies rinktinės senbuvių yra pakeičiama, lietuvaitės aikštėje iš karto tampa pažeidžiamos.

„Norint, kad ką nors pasiektum, būtina visas dienas, visą sezoną ar net kelerius metus be jokių kitų veiklų ar darbų gyventi futbolu. O tai mūsų šalyje pasiekti sunku“, – apibendrino mažeikiškė.

Talenta be darbo – niekas

Posakį, kad futbolas – ne moterims skirtas sportas, Rimantė iš karto paneigia. Pastaruosius penkerius metus moterų futbolas yra sparčiausiai auganti sporto šaka. Dabartinis Europos čempionatas yra lankomiausias per visą istoriją, o ir prieš tai vykęs Europos čempionato finalas garsiajame Londono „Wemblio“ stadione surinko pilnas tribūnas.

Mažeikiškės teigimu, šie faktai daug ką pasako.

Paprašyta duoti patarimų jaunoms futbolininkėms, geriausia šalies žaidėja pažymėjo: gerą žaidimą 30 procentų lemia talentas, o 70 procentų – darbas. Jeigu Lietuvoje talentu dar gali pasiekti rezultatą, tai užsienio klube jis išblėsta.

„Ten yra 24 tokios pat talentingos žaidėjos, tad kiekvienoje treniruotėje turi įrodyti, kad esi už jas geresnė. Jei tik vieną, kitą ar trečią kartą patingėsi, tai ir tas talentas nuvys. Paprasčiausiai netobulėsi.

Jeigu nori ką nors pasiekti, privalai tuo tikėti ir siekti. Gerų pavyzdžių ir istorijų yra daug, o kai tavo akys dega futbolu, kai tu juo mėgaujiesi, įmanoma viskas“, – kalbėjo Rimantė.

Spalio mėnesį Lietuvos rinktinės, kuriai atstovaus ir R. Jonušaitė, laukia Baltijos taurės turnyras Kaune. Lietuvaičių varžovės bus Latvijos, Estijos ir Farerų salų rinktinės, o lapkritį jos žais draugiškas rungtynes Maltoje.

Nuotr. autoriaus ir iš asmeninio archyvo