Sakoma, kad tarp kelionėms įkvepiančių ir akiratį plečiančių patirčių – knygos ir kitų keliautojų įspūdžiai. Kad ir trumpam, jie nukelia į nematytus kraštus, supažindina su gamta, žmonėmis.
Daubariuose gyvenanti fotografė Daiva Gečienė neseniai grįžo iš Australijos. Mėnesį didžiausiame šios šalies mieste Sidnėjuje praleidusi kraštietė savo įspūdžiais dalijasi su „Santarvės“ skaitytojais.
Skrido pas dukrą
Per 5 milijonus gyventojų turinčiame Australijos mieste Sidnėjuje gyvena Daivos jaunesnioji dukra Saulė.
Istorija apie tai, kokie keliai ten nuvedė jauną, Mažeikiuose gimnaziją baigusią ir kulinarės profesijos siekiančią merginą, yra verta atskiro pasakojimo. Tačiau šį kartą – apie mamą, kuri po pusantrų metų nesimatymo keliavo aplankyti ir mėnesį svečiavosi šioje tolimoje šalyje, turėjo galimybę pažinti jos žmones, kultūrą, pamatyti ir patyrinėti gamtą. Žodžiu – įkvėpti kitokio oro.
Daiva pasakojo: kelionę pas dukrą planuoti pradėjo dar praėjusių metų rudenį, iš namų išvyko šių metų vasario viduryje, o grįžo prieš kelias savaites. Todėl tolimame žemyne patirti įspūdžiai, prisiminimai dar labai ryškūs.
Atvykėliai turi nekelti problemų
Yra toks garsaus Kinijos filosofo Laodzi pasakymas: „Tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo vieno žingsnio.“ Daivos pirmasis žingsnis – noras pamatyti, apkabinti dukrą. O tolesni, natūralu, susiję su pasiruošimu kelionei: lėktuvo bilietų pirkimas, leidimo, suteikiančio galimybę šalyje būti iki 3 mėnesių, gavimas.
Jei žmogus ruošiasi į Australiją keliauti kaip turistas, o ne mokytis ar dirbti, jei nėra turėjęs ir neturi reikalų su savo šalies teisėsaugos institucijomis, dėl leidimo sunkumų kilti neturėtų. Užtenka apsilankyti specialioje Australijos interneto svetainėje, joje užsiregistruoti, pateikti prašomus duomenis, atsakyti į specialios anketos klausimus.
„Ta anketa buvo dešimties puslapių. Joje daug įvairių klausimų. Bet panašu, kad australai tai, ar leisti atvykti į šalį, ar ne, nusprendžia įvertinę, kiek pinigų žmogus įsiveš ir ar jis nėra teistas. Buvo labai daug klausimų, ar nesu teista, nebuvau laisvės atėmimo vietoje, ar šiuo metu nedalyvauju kokioje nors byloje. Dar vienas niuansas: kai žmogus nurodo savo darbovietę, prašoma prie anketos prisegti darbdavio išduotą įsakymą dėl asmeniui suteiktų atostogų“, – apie tai, kokiais būdais bandoma užsitikrinti, kad žmogus iš tikrųjų atvyksta turistiniais tikslais, kad nesugalvos šalyje pasilikti nelegaliai, valstybei nekels problemų, pasakojo „Santarvės“ pašnekovė.
Teigiamą atsakymą – leidimą atvykti, galiojantį 3 mėnesius, D. Gečienė gavo po dviejų parų.
Patarimas dėl bilietų
Daivos patarimas planuojantiesiems skristi į Australiją: reikia nusiteikti, kad kelionė nebus trumpa. Pavyzdžiui, jos kelionė nuo namų Daubariuose iki dukros namų Sidnėjuje (su nuvažiavimu į Rygos oro uostą, su jungiamojo skrydžio laukimu ir skrydžiu) užtruko 36 valandas. Iš Australijos į Daubarius moteris grįžo truputį greičiau – per 33 valandas.
Į tolimąjį žemyną „Santarvės“ pašnekovė skrido, kai jame vasara jau ėjo į pabaigą. Pasak jos, pagal lietuvišką supratimą orai buvo karšti, bet ne per karšti.
„Toks metų laikas Australijoje – ne kelionių sezonas, ir skrydžių nebuvo labai daug. Bet vietas lėktuvuose žmonės labai greitai išpirko. Tad tiems, kurie planuoja skristi į australišką pavasarį arba australišką rudenį, siūlyčiau bilietus nusipirkti ir kelionei pirmyn, ir atgal. Aš pirkau bilietą tik pirmyn, o atgal nusipirkti ketinau jau būdama Australijoje. Ir kai reikėjo jį pirkti, kainos augo tiesiog akyse. Be to, paspaudi mygtuką pirkti ir pamatai ekrane užrašą „Nebėra“. Ir taip ne vieną kartą… Žinoma, bilietą nusipirkau, bet pirmyn nuskridau už 740 eurų, o atgal daug brangiau“, – pasakojo Daiva.
Draugiški, mandagūs ir paslaugūs žmonės
Mėnuo svečioje šalyje, gyvenimas dukros nuomojamame namelyje šalia vietinių žmonių, lankymasis įvairiuose gamtos, kultūros objektuose daubariškei leido susidaryti nuomonę apie šalį ir jos gyventojus. O, be to, kai žmogus atsiduria jam neįprastoje, nekasdienėje aplinkoje, jo žvilgsnis yra jautresnis detalėms.
„Labai greit pasijuto toks malonus skirtumas. Australijoje žmonės atsipalaidavę, šypsosi ir labai mandagūs – bet kokiu atveju. Įstrigo natūralus, įprastas jų jautrumas, paslaugumas vieni kitiems. Sidnėjus – milijoninis miestas, bet žmonės ten kažkaip sutelpa, darniai ir sklandžiai bendrauja, geba vieni kitiems netrukdyti, neapkrauti savo problemomis“, – pasakojo D. Gečienė.
Pavyzdžiui, per tą mėnesį jai nė karto neteko patirti situacijos, kad kas nors, rytą iš lovos išlipęs „ne ta koja“ ir išėjęs į miestą, kokiu nors būdu būtų sugadinęs aplinkinių nuotaiką.
Vaikštant daugiau pamatoma
Daiva tvirtino: norint daugiau patyrinėti, pažinti Australiją, reikia ir daugiau laiko. Kadangi jos dukra ketina savo ateitį sieti su šia šalimi, tikėtina, kad kelionių dar bus.
Tad pirmosios kelionės metu Daiva pažindinosi su Sidnėjumi.
„Dukra nuomojasi namelį beveik miesto centre. Iki pagrindinių lankytinų objektų – meno galerijų, muziejų, operos, bibliotekos – galėjau nueiti pėsčiomis – maždaug per valandą. Australų masteliais tai labai netoli. Labai daug vaikščiojau. O juk kai vaikštai, užklysti tai į vieną, tai į kitą rajoną ir pamatai kur kas daugiau, nei važiuotum viešuoju transportu“, – pasakojo moteris.
Jai pasirodė įdomu, kad, skirtingai nei Lietuvoje, apsilankymas muziejuose, galerijose visiems: ir vietiniams gyventojams, ir atvykusiems į šalį trumpam, ir vaikams, ir suaugusiesiems – yra visiškai nemokamas.
„Stebėdama muziejuje į ekskursiją atvežtus, klegančius, savo šalies istorija besidominčius vaikus, žavėjausi tuo, kad jie nuo pat mažumės gauna kokybiškas paslaugas“, – įspūdžiais dalijosi fotografė.
Keliauti ne dėl pliuso
Drauge su dukra ji skrido į vieną iš Australijos salų, paskui viena pati važiavo traukiniu aplankyti už maždaug 60 kilometrų nuo Sidnėjaus esančių Mėlynųjų kalnų. Keliaudama Daiva pamatė, kaip žmonės gyvena miesteliuose, autentišką išsaugotą „Viktorijos“ geležinkelio stotį, kalnus, džiungles, krioklį, pasidžiaugė Australijos kraštovaizdžiais, žmonių gebėjimu išsaugoti ir ateities kartoms perduoti tai, ką sukūrė senoliai, – senuosius pastatus, juose esančius daiktus, aplinką.
Kita vertus, pašnekovė pastebėjo, kad ir jos aplankytoje šalyje yra nemažai žmonių, ypač azijiečių, kurie į kalnus ar kitus įdomiausius objektus tik atlekia, nusifotografuoja – tarsi pasideda pliusą, kad buvo, aplankė, bet daugiau nesidomi, kas čia per vieta, kokia jos istorija.
„Tai norėtųsi patarti į keliones besiruošiantiems žmonėms: kai važiuojate apžiūrėti kokio nors objekto, pasiskaitykite šiek tiek apie jį, sužinokite, į ką reikėtų atkreipti dėmesį, ko tikėtis. Tada tas važiavimas turės daugiau kokybės ir prasmės“, – akcentavo „Santarvės“ pašnekovė.
Australija – šuniukų rojus
Viena iš vietų, kurią Daivai patarė aplankyti dukra ir jos vaikinas, – australų turgus. Į jį užaugintas gėrybes atveža australai ūkininkai. Moteris ten ėjo ne norėdama sužinoti kainų, o tikėdamasi pamatyti, koks yra turgus pagal australus, ir pajausti vietinę dvasią.
Vienas iš į atmintį įstrigusių vaizdų – šunys.
„Australai, panašu, labai mėgsta šuniukus. Toks įspūdis, kad kas trečias Sidnėjaus gyventojas augina po vieną ar po du įvairių veislių šunis. Žmonės, eidami šeštadienį į turgų apsipirkti, būtinai vedasi ir augintinius. Žmonių begalė, kas antras su šunimi ar šunimis, be jokių antsnukių. Įdomu, kad susidūrę prie prekystalių šunys nė nesuamsi. Tai mane labai nustebino, nes juk Lietuvoje didžiųjų veislių šunis žmonės vedžiojasi su antsnukiais, o mažieji šuniukai ir paurzgia, ir apsiloja, pas mus tai nieko nestebina“, – apie augintinių socializacijos lygmenį kalbėjo Daiva.
Patarimų dėl saugumo nesulaukė
Mums kalbantis apie Australijos gamtą, Daivos paklausiau, ar iš vietinių žmonių ji sulaukė kokių nors patarimų, įspėjimų, ko saugotis.
„Su dukra lankėmės saloje, kurioje yra tik vienas viešbutis – džiunglėse. Vaikščiodamas takais tu būni vienas pats – niekas tavęs nesaugo, nelydi. Bet niekas iš viešbučio darbuotojų ir nesakė, kad turime saugotis. Turi pats suprasti, kur esi, kad čia knibžda gyvybė. Nes džiunglės – tai ne mūsų lietuviški pušynai: jos pilnos sužėlusių, susipynusių augalų, neįžiūrėsi, kas už jų slypi. Tik girdi paukščių, kitų gyvūnų skleidžiamus garsus. O kadangi nepažįsti gyvūnijos, gali pasirodyti, kad garsų „autorius“ kažin koks didelis plėšrus padaras, o iš tiesų ten – paukštis, ne didesnis už varną“, – įdomų potyrį apibūdino pašnekovė.
Dažnam žmogui Australija asocijuojasi su kengūromis. Daiva jų matė lankydamasi Sidnėjaus zoologijos sode. Ir nors įvairių rūšių bei dydžių kengūros ten vaikšto visiškai laisvai, nors niekas sodo lankytojams nedraudžia prie jų artintis, moteris stengėsi laikytis principo, kad su laukiniais gyvūnais reikia elgtis atsargiai – jei jų neišgąsdinsi, ir pats neišsigąsi.
Nedrąsu buvo dėl kalbos
Pasidomėjau, ar buvo dalykų, dėl kurių Daiva, ruošdamasi šiai kelionei, prisibijojo.
Ilgai nemąsčiusi moteris atsakė, kad ji nelabai gerai moka anglų kalbą, tad daugiausia nerimo buvo dėl to, kaip bus, jei ištiks kokia nors nenumatyta situacija: „Tai mano pirmoji tokia tolima kelionė, į kurią išsiruošiau viena, gerai nemokėdama kalbos, kai reikėjo persėsti ir į kitus lėktuvus.“
Labiausiai gelbėjo internetas. Kai prie jo gali prisijungti, kai įsigyji mobiliųjų duomenų paketą, gali naudotis žemėlapiais, „Google“ vertėju – tai padeda susikalbėti su žmonėmis.
Tiesa, ir situacijų, kai internetas neveikė, kelis kartus pasitaikė. „Išsisukau, bet tik dėl to, kad esu drąsi. Kita vertus, gal jau esu sukaupusi pakankamai patirties, kad išdrįsau viena pati, gerai nemokėdama kalbos, vykti į tokią kelionę. Jaučiau, kad gal ir nebus lengva, bet išsisuksiu, susitvarkysiu. Taip ir buvo“, – šypsojosi Daiva.