Šį mėnesį Dusetų dailės galerijoje buvo atidaryta fotomenininko Klaudijaus Driskiaus fotografijų paroda „Laisvųjų testamentai“, kurioje eksponuojami Lietuvos partizanų ir ryšininkų portretai. Ketverius metus rinkęs svarbią istorinę medžiagą, bendravęs su šalies laivės kovotojais, juos įamžinęs K. Driskius ir toliau tęsia kelionę važinėdamas po šalį bei atiduodamas duoklę tiems, kuriems išliko savotiškas ryšys su praeitimi.

Kas Jus įkvėpė išskirtinės parodos Dusetose atidarymui?

Tai nėra mano pirmasis darbas šia tema: dešimtmetį domiuosi pokario istorija, o kai kuriais žmonėmis, asmenybėmis – visą gyvenimą. 2011 metais išleista mano knyga „Sutemų keleiviai” parengta pagal Vytauto apygardos Lokio rinktinės štabo medžiagą, kurią išsaugojo partizanas Andrius Dručkus. O antroji didžiulė studija – „Balys Vaičėnas. Partizanų sąsiuviniai”. Tai knyga, skirta Aukštaitijos partizanų Lokio rinktinės vado B. Vaičėno raštiniam palikimui tyrinėti. Šią knygą parengė didelis būrys žmonių – dirbo net 23 autoriai. B. Vaičėno rašytiniai tekstai stebuklingai išliko net po 62 metų po jo žūties. Mes nežinome tikslios jo palaidojimo vietos. Tikėtina, kad šio partizano palaikai ilsisi Utenoje, Dauniškio ežero kimsynuose, arba kažkur visai netoli šio ežero.
Kodėl paminėjau šias abi knygas? Tai didžiulis archyvinis darbas, kuriam panaudota labai daug muziejų archyvinės medžiagos, dirbo nemažai žmonių. Man visuomet rūpėjo pažiūrėti, kas darosi šiandien, kaip atrodo tie žmonės iš arti. Iš kolegų susilaukiau daug kritikos, kad tai esą jau pavėluota ir beveik neįmanoma. Aš sau pasakiau, kad įmanoma. Prieš ketverius metus aplankiau daugiau nei 100 herojų, o į knygą atgulė 83-jų kalbintų herojų pasakojimai, tekstai, fotografijos.
Ši paroda Dusetose – trečiosios knygos „Laisvųjų testamentai” išdava. Joje – Lietuvos partizanų ir ryšininkų portretai. Ši paroda – lyg ir tęsinys, kelionė su vaizdais po Lietuvą, po tuos kraštus, iš kurių kilę mano aplankyti ir kalbinti žmonės.

Kodėl pasirinkote šią jautrią temą – partizanus, ryšininkus, pokario metus?

Nuo vaikystės man buvo labai įdomi mano gimtojo krašto praeitis (K. Driskius gimė Ažubrasčio kaime, Rokiškio r. – aut. past.). Likimas suvedė su buvusiu mokytoju, laivės kovotoju Andriumi Dručkumi – su juo siejo ta pati tarmė, o mūsų kaimus skyrė vos 7 kilometrai. Susitikome gerokai vėliau, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo priešaušryje, ir man didžiulį įspūdį padarė jo išsaugota partizanų laikus liudijanti medžiaga: jų rašyti laiškai, kurie yra mažai tyrinėti ir atskleisti. Partizanų dokumentai, jų vado dienoraštis, fotografijos, asmeniniai daiktai – tai medžiaga, man padariusi didžiulį įspūdį ir stumtelėjusi į tyrimus.

Kokios nuotraukos sudaro Jūsų turimų fotografijų albumą?

Mano herojai – labai skirtingi bei charakteringi žmonės, gyvenantys įvairioje aplinkoje. Vieni gyvena kukliai, kiti kur kas erdviau artimųjų apsuptyje. Jie buvo pasmerkti dideliems asmeniniams išgyvenimams, netektims, sužeidimams ir ilgiems kalėjimų bei tremties metams. Visa tai juos vienijo. Tačiau drąsiai galima pavadinti juos laimės kūdikiais, nes buvo lemta sulaukti šios dienos, Lietuvos Nepriklausomybės. Man pavyko išgryninti vieną kitą portretą ir jų papasakotas istorijas. Parodoje atskleista ne tik parodomoji fotografija, bet ir pateikti atskiri žmonių išgyvenimo momentai ir epizodai, papasakoti pirmuoju asmeniu. Tokie žmonių veidai ir žvelgia iš mano eksponuojamų nuotraukų.

Gal pamenate išskirtinį pašnekovą, pokalbį su juo ar momentą, įstrigusį į atmintį?

Kiekvienas žmogus, sutiktas Aukštaitijoje ar Žemaitijoje, yra išskirtinė asmenybė. Apie daugelį būtų galima parašyti atskirą knygą. Man visuomet rūpėjo jų paklausti: kodėl jie pasirinko tokį gyvenimą ir lemtį. Juk žinojo, kad jų lauks mirtis ar ilgi kalėjimo metai. Aš labai norėjau sutikti tokį žmogų. Ir man pavyko. Panevėžio krašto Vyčio apygardos partizanas Bronislovas Juospaitis – bene vienintelis laisvės kovotojas Lietuvoje, kuris partizanavo net 7 metus. Tiek metų gyventi nelegaliame pogrindyje – išties labai daug. Šis žmogus labai aiškiai įvardijo kelias priežastis, kodėl pasirinko tokį kelią. Jis prisipažino, kad patriotizmą išugdė šeima ir mokykla. Šiandien važinėdamas per Lietuvą aš pasigendu dabartinių mokytojų patriotizmo dvasios.

Kaip jums sekėsi atrasti tuos laisvės kovotojus?

Tai nebuvo labai lengva. Ne pirmus metus domiuosi, todėl turiu savo ambasadorius kiekviename Lietuvos kampelyje. Tie žmonės, kurie labai išmano vietos geografiją ir su jų pagalba lengviau buvo rasti pašnekovus. Medžiagos rinkimas tęsėsi ketverius metus. Tai buvo ketverių metų kelionė po Lietuvą.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video    

{youtube}g0md5GD4R_A&feature{/youtube}