Daugiau nei prieš 10 metų pirmąją savo personalinę parodą surengusi uteniškė tautodailininkė Jolita Levčenkienė savo kūrybos mylėtojus nustebina nebe pirmą kartą. Šią savaitę Leliūnuose esančiame Vytauto Valiušio keramikos muziejuje lankytojams duris atvėrė šios kūrėjos tapybos darbų paroda „Natiurmortas“ – joje pristatomi darbai dar kartą įrodo autorės meistriškumą ir užsidegimą dirbti. Pati parodos autorė prisipažino, kad natiurmortus jai kurti lengviausia, nes nereikia galvoti. „Šaldytuvą atsidarai, o ten – lašiniai, rauginti kopūstai, bulvės… Žinoma, teko ir kiaušinienę kepti. Visi žinome, kaip ta kiaušinienė atrodo, bet štai atvaizduoti mene reikėjo konkretaus pavyzdžio. Atsinešiau keptuvę, ištepiau stalą, po ranka pasitaikė laikraštis, kuris puikiai tiko natiurmortui“, – savo prisiminimais dalijosi parodos autorė.

Kaip pasakojo J. Levčenkienė, natiurmortai gimsta iš paprastų buities detalių. „Ir kuo ta mūsų buitis negraži? Natiurmortai – tai negyvoji gamta, kuri mums suteikia gyvybės. Kartais nutapyti natiurmortą užtenka to, ką randu šaldytuve, pintinėje, o kartais ir vyrui tenka nubėgti į parduotuvę silkės”, – apie savo autorinę parodą kalbėjo menininkė. Ji prisipažino, kad šiai parodai teko pasirengti per labai trumpą laiką: trūko tapybos kūrinių, tad net septyni paveikslai gimė per porą savaičių. Tačiau ji labiausiai laukianti tų akimirkų, kai į rankas paims teptuką ir vėl tapys žirgus, kurie yra savotiška jos kūrybos vizitinė kortelė. Kartais norėdama pabėgti nuo kūrybos, nerimstančios sielos menininkė dar kuria keramikos darbus, sutažo papuošalus, o neseniai jos kūrybos kraitėje atsirado ir fantastiška švilpynių kolekcija.
Menininkę kartu su Utenos meno kūrėjais sveikinęs Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas Jonas Rudzinskas ypač vertino uteniškės kūrybos darbus ir linkėjo, kad paroda turėtų tęsinį.

Gerbiama Jolita, kuo natiurmortai svarbūs Jūsų gyvenime?

Natiurmortas – negyvoji gamta. Tai nuskintos gėlės, vaisiai, maistas – tai, ką mes galime rasti savo buityje. Natiurmortai piešiami nuo seno, tačiau kurį laiką jie buvo šiek tiek pamiršti. Bet ar toji buitis nenuostabi? Į drobes sugulė ir rauginti kopūstai, lašiniai, daržovės… Net kiaušinius teko sudaužyti ar kiaušinienę kepti, kad turėčiau bendrą vaizdą. Sudėlioju visus daiktus ir piešiu. Išskyrus gėles ir katiną, kurio neturiu. Tai pats lengviausias žanras.
Pirmąją vietą vis tik skirčiau žirgams. Tapyti peizažų nemėgstu, o kodėl – negaliu pasakyti.

Jūsų kūrybos vizitinė kortelė – žirgai. Kodėl?

Man daugelis žmonių užduoda šį klausimą, bet atsakymo nežinau. Rengiuosi parodai Utenoje – čia turėtų būti eksponuojami vien žirgai. Juos tapydama tiesiog medituoju.

Ar šioje parodoje pristatomi darbai išplauks į platesnius vandenis?

Kai kurie šios parodos kūriniai jau dalyvavo respublikinėje natiurmortų parodoje, kur suvažiuoja įvairūs kūrėjai – nuo primityvaus iki natūralistinio stiliaus – ir tuomet pristatomi jų darbai.

Kada dažniausiai gimsta darbai: naktį ar dieną?

Man visai nesvarbus paros laikas. Kartais sakoma, kad nėra įkvėpimo. Ši frazė man skamba juokingai. Įkvėpimo neturi tik tinginiai. Man užtenka į rankas paimti teptuką – nusiteikimas darbui iškart atsiranda.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

{youtube}eOtLO-yPoio&feature{/youtube}