Kai žiemą siaučia pūgos ar kandžiojasi šaltukas, vilnos galiomis tikinčios moterys siūlo šildytis ne tik įsisupus į šiltas skaras, bet ir įsispyrus kojas į veltinius. Bene dešimtmetį su vilna draugaujanti uteniškė tradicinių amatų meistrė Jolita Juneliūnienė sakė ne tik patarimų šąlantiems negailinti, bet ir pati savo rankomis sukurtus veltinius nešiojanti – tai puikus būdas ne tik sušilti, bet ir pajusti stebuklingą vilnos galią.

Kada jūsų gyvenime atsirado veltiniai?

Visuomet man labai patiko veltiniai, tačiau šio amato aš nemokėjau ir neįsivaizdavau, kaip tai pradėti. Kuomet gimė vaikai, turėjau nemažai laisvo laiko – pabandžiau velti. Iš pradžių informacijos ieškojau internete, tačiau čia informacija buvo šykštoka. Pradėjau pati mokytis, verstis iš prancūzų ir rusų kalbų.
Po kurio laiko sužinojau, kad velti mokėjo mano močiutė. Vadinasi, tą norą velti paveldėjau iš jos. Visuomet ją matydavau su veltiniais ir kaliošais. Iš kaimo atsivežiau gerai iki šiol išsilaikiusius senus kaliošus.
Įsimylėjau vilną, mat man puikiai sekasi su ja susikalbėti ir ji manęs klauso. Jei noriu išgauti kokį nors linkį, ji paklusta. Turėjau ne vieną užsiėmimą, kurio metu moterys vis klausdavo: „kaip tau taip išeina?”. Negalėdavau nė vienai atsakyti, gal todėl, kad gyvenime esu labai kruopšti, pedantiška ir nemėgstu daryti to, kas neišeis. Kuomet pajutau, kad su vilna puikiai susikalbu, į vėlimo malonumus pasinėriau visa galva. Palaikė vyras, o vaikai buvo patenkinti mano pirmaisiais veltiniais.
Dėl formos panašumų aš kai kuriuos savo veltinius vadinu klumpaitėmis. Noriu išgauti senoviškesnes formas, tad į Kaziuko mugę atėję pirkėjai jas dar lygina su kroksais. Nors man šis palyginimas nepatinka, bet ką jau padarysi, jei žmonėms taip atrodo.

Koks buvo pirmasis dirbinys?

Prisimenu, prieš save pasistačiau kompiuterį, mano vyras iš prancūzų kalbos vertė, o aš ėmiau velti. Nuvėliau bordinius tapukus savo vyresniajam vaikui. Kai užbaigiau darbą, jie man atrodė nerealaus grožio. Po to nuvėliau apavą ir kitiems šeimos nariams. Kadangi mano kojos nuolat šalo, su jais jaučiausi nepaprastai gerai. Nuėjusi į biblioteką Kuktiškėse moterims sakiau, kad veltiniai – nuostabi avalynė. Negalėjau atsidžiaugti.
Mano gyvenimas pasisuko kita linkme – iš Kuktiškių gyventi atvažiavau į Uteną, susipažinau su Tradicinių amatų centro „Svirnas” vadove Dalia Urboniene, kuri man padėjo sertifikuoti gaminius.
Pastebėjau, kad lietuviai labai nenori dalintis informacija. Vadinasi, jeigu aš kažką moku, tai privalau savyje ir laikyti. Tačiau išmokusi velti nusprendžiau tuo pasidalyti su kitais.

Ar vėlimo amatas maitina jūsų šeimą?

Tikrai ne. Jeigu mano vyras būtų nepalaikęs, tikriausiai šiandien būtų kitaip. Iš pradžių finansų tam skirti reikėjo nemažai, nes vilna, inventorius ir kurpaliai buvo labai brangūs. Galima teigti, kad šiuo metu ir aš prisidedu prie šeimos biudžeto, mat didžiosios mugės atneša pelno.
Pagrindinis mano darbo tikslas – gaminio kokybė. Trečius metus Kaziuko mugėje mane susiranda ir dėkoja dėl gaminių kokybės. Šiais laikais tai labai vertinama, o man norisi įtikti klientui.

Ar gaminiams tinka lietuviška vilna?

Aišku, kad taip. Anksčiau vilną pirkdavau iš vienos Utenos rajono ūkininkės, kuri laiko daug avių ir puikiai paruošia vilną. Tačiau dabar įvairių spalvų vilną siunčiuosi iš Kauno – tai nelietuviška vilna, bet dėl savo savybių taip pat puikiai tinka gaminiams velti.
Kartais avių augintojai patys mane susiranda Utenos miesto šventėje, pasiūlo vilnos. Tačiau daugelis nesupranta, kad visų pirma ją reikia susitvarkyti. Vilnos paruošimas – atskiras darbas. Tad nenuostabu, kad avis auginantys ūkininkai vilnas tiesios išmeta ar degina.
Planavau avis laikyti pati, jas kirpti, karšti vilną. Tačiau vyras tikino, kad auginant savo avis reikėtų valgyti ir jų mėsą. Tai mane ne juokais išgąsdino.
Turiu sodybą Antandrajos kaime, kur planuoju su šeima įsikurti visam laikui ir auginti ne avis, o alpakus – jų nereikia pjauti, o jų vilna dar geresnė ir švelnesnė nei avių.

Tradicinių amatų centro „Svirnas” vadovė Dalia Urbonienė užsiminė, kad „Svirne” ruošiamasi įrengti atskirą patalpą, skirtą vilnos gaminiams velti. Ar džiaugiatės tuo?

Nudžiugau, kai Dalia apie tai užsiminė. Nuo kitų metų planuoju įsikurti kaime, tad man patogiau bus dirbti čia, Utenoje. Mini dirbtuvėlėse bus galima ne tik dirbti, bet ir pademonstruoti mokiniams ir mokyti juos.
Man patinka dirbti su žmonėmis ir bendrauti su jais. Tikiu, kad ateityje svajonės tikrai išsipildys.

Jolita, ar jūsų gaminiai iškeliauja į užsienio šalis?

Iškeliauja labai nedidelė dalis. Anksčiau turėjau tikslą surasti kelius į svečias šalis, tačiau yra kita medalio pusė: tektų išvežti visą produkciją, jos neliktų Lietuvoje. To tikrai nenorėčiau. Man labai patinka savo dirbiniais prekiauti didžiosiose mugėse, Utenos miesto šventėje. Malonu ne tik prekiauti, bet ir bendrauti su pirkėjais.
Svarstau, ar nebūtų sudėtinga visur suspėti: tektų dirbti ypač dideliais tempais. Ir šiuo metu ruošiantis mugėms tenka paplušėti. Juk veltiniais reikia užpildyti palapinę, o per dieną nuvelti galima tik vienus veltinius.
Dirbu tik su šiurkščia vilna, todėl kenčia rankos, jų oda. Tačiau ji už kitas pranašesnė tuo, kad ilgiau tarnauja ir sveikesnė kūnui.

Kuo išskirtiniai jūsų gaminiai?

Stebuklų neišradinėju. Darau tai, ką moku. Esu nuvėlusi veltinius, kuriuos įtupdžiau į kaliošus. Tai puikus gaminys medžiotojams ar žvejams. Žinoma, svoris nemažas, tačiau garantuota – kojos tikrai nesušals. Anksčiau mano vyras į veltinius su kaliošais žiūrėjo skeptiškai, tačiau nusprendžiau nuvelti ir padovanoti jam. Pernai žiemą sušalo kojas ir pradėjo nešioti veltinius. Įsivaizduokite, kartą net į prekybos centrą su jais nuėjo – negalėjau tuo patikėti. Nuo to karto jis ypač susidraugavo su šiuo apavu.

Šiuo amatu užsiimate maždaug 10 metų? Ar šis pomėgis padėjo atsiskleisti jūsų asmenybei?

Turiu pardavėjos specialybę, tačiau šiandien neįsivaizduoju savęs dirbančios už prekystalio. Išėjau iš darbo vien todėl, kad turėčiau daugiau laiko savo pomėgiui velti. Man labai patinka ruoštis mugėms, tad prieš jas atsipalaiduoju ir pasineriu į darbus. Šeima jau įpratusi: jei manęs nėra, vadinasi, aš sėdžiu savo dirbtuvėlėse…

Autorės ir V. Ridiko nuotr. bei video

{youtube}BTGONz_6c6o&feature{/youtube}