Daugybę tapybos technikų išbandžiusios uteniškės peizažų kūrėjos Reginos Steponavičiūtės–Skomskienės širdis labiausiai linksta prie tapymo akvarele. Šis tapymo būdas, pasak menininkės, daugeliui nepatinka dėl to, kad jį sunku suvaldyti, mat baltame popieriaus lape liejasi spalvos. O štai šiai kūrėjai iš kraštų besiliejantys dažai – privalumas. Ne vieną parodą atvėrusi, vasarą dalyvavusi prasmingame plenere Utenos rajono savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyriuje dirbanti R. Steponavičiūtė–Skomskienė, neseniai į personalinės parodos atidarymą sukvietusi kirdeikiečius, savo laisvalaikį skiria prasmingai veiklai bei visa esybe pasineria į kūrybą atskleisdama Aukštaitijos gamtos grožį.

Kuo išskirtinis tapymas akvarele – šlapiais dažais?

Kiekvienas iš mūsų dar vaikystėje, vaikų darželio laikais, susipažįsta su piešimu. Tačiau daugelis jų nelabai mėgsta piešti akvarele, nes sunku suvaldyti, spalvos liejasi. Man taip pat šis tapymas dar tuomet, kai buvau vaikas, nepaliko didelio įspūdžio. Lankydama dailės mokyklą nemažai tapyti teko guašu, bet tai nebuvo pats tobuliausias menas. Išdžiuvus guašo dažams pasikeisdavo spalvos, neišeidavo norimas vaizdas. Tačiau paskutiniais dailės mokyklos baigimo metais man didžiausias atradimas buvo akvarelė: potėpiai buvo laisvi, o išsilieję ir iš kraštų išėję dažai buvo privalumas. Juk akvarelė nenuspėjama, laisvesnė, galima gauti skirtingus kontūrus. Dar įdomu tai, kad tapant akvarele vaizdas gaunamas visad šviesus ir skaidrus, atvirkščiai nei guašu.
Kai tuomečiame Vilniaus universitete studijavau dailę, mane dėstytojas skatino tapyti akvarele ragindamas neapleisti šio meno ateityje. Turėdama laiko vis dažniau prisėsdavau prie tapybos. Tai buvo kur kas paprasčiau nei tapyti aliejiniais dažais.

Kas Jus vedė į kūrybą?

Mama išsaugojo piešinuką, kuriame pavaizduotas pririštas šuniukas prie būdos. Jį nutapiau būdama darželinukė. Tai buvo puikūs kaimo įspūdžiai. Turėjau labai gražius ryšius su savo kaimu, su tėveliais, seneliais ir gamta. Tai turėjo įtakos mano pasirinkimui. Aišku, galbūt įtakos turėjo ir genai. Mano močiutė labai gražiai audė ir siuvinėjo, tad visus šiuos darbus išmoko ir mano mama, mokėjusi ir piešti, ir įvairiausius raštus išausti. Tėtis taip pat labai gražiai piešdavo, tad su broliu mes jo nuolat prašydavome nupiešti tai arklį, tai šunį. Vaikai susirenka tuos genus iš savo tėvų ir senelių.
Džiugu, kad iš savo šeimos nuolat jutau skatinimą kurti. Utenoje buvo dailės mokykla, kurią baigiau. Buvo sudarytos visos galimybės tobulėti. Nebuvo nei tų gerų dažų, teptukų, popieriaus, tad kiekvienais metais prieš mokslo metus važiuodavome į Daugpilį (Latvija – aut. past.) pirkti kanceliarinių prekių.

Jūsų kūriniuose galima išvysti daug Utenos krašto vaizdų. Kodėl jie Jums tokie svarbūs?

Aš esu žmogus realistas. Labai mėgstu grožį ir gražius dalykus. Važiuodama visuomet pastebiu gamtovaizdžius gal todėl, kad jis nenuspėjamas ir nuolat kinta. Smagu pagautą akimirką įamžinti. Mano paveiksluose galima išvysti gamtos vaizdų ir iš Rokiškio rajono, kur gyvena mano krikštasūnis ir mes ten nuvažiuojame jo pasveikinti. Galbūt daugiau tapybos darbų su gimtojo kaimo vaizdais. Mano paveiksluose – ir senos obelys, ir klevai, ir senas svirnas, ir pirtelė… Šlepečiuose yra mano močiutės sodyba, kurioje gyvena tėveliai. Man žavi ir aplinkinių vietovių vaizdai: Antalieptės marios, Antilgės ir Gaidžių kaimai, ežeras, kuriame maudydavomės vaikystėje. Štai viename paveiksle atsispindi nuostabus vaizdas nuo Antilgės piliakalnio prie Sylio ežero.
Ypač graži mūsų miesto panorama atsiveria pro mano buto, esančio devyniaaukščiame name, langus. Gyvenu aukštai, tad Uteną matau iš paukščio skrydžio.
Tapau iš natūros – tai, ką matau. Akvarelė – tokia technika, kuriai reikia saulės, kad galėtų greit išdžiūti. O kartais vėjas ir lietus gali dovanoti puikų rezultatą.

Tikriausiai nesuklysiu, kad Jums tinkamiausias ir geriausias laikas tapybai – vasara?

Mėgstu šilumą ir saulę. Ir sąlygos tapybai irgi ir pačios geriausios tik vasarą. Taigi meteorologinės sąlygos turi įtakos mano kūrybai. Taip pat labai svarbu, kad mano galva būtų pailsėjusi nuo įvairių darbų ir minčių. Vasarą puikus būdas dalyvauti pleneruose, kur susirenka dailininkai ir visa galva galima pasinerti į kūrybą ir pabėgti nuo kasdienybės. Štai praėjusią vasarą dalyvavau dailininkų akvarelininkų plenere Kirdeikiuose. Plenerą „Žolinė 2019″ organizavo dailininkas Gintaras Gesevičius, gyvenantis Kirdeikiuose. Gavusi kvietimą dalyvauti labai apsidžiaugiau. Dalyvavo per 10 kūrėjų – žinomų akvarelininkų ne tik iš Lietuvos, bet ir kaimyninių šalių. Tai įvairaus amžiaus ir įvairiomis technikomis dirbantys žmonės. Šio krašto žmonės mus priėmė labai šiltai, o G. Gesevičius aprodė nuostabius kraštovaizdžius.

Kodėl savo personalinę parodą nusprendėte atidaryti Kirdeikiuose?

Kai su gyventojais bendrauji, su jais išsikalbi, supranti, kad žmonėms reikia kultūros, meno. Buvo numatyta, kad Kirdeikiuose vyks bendruomenės renginys, tad mano darbai buvo atvežti būtent čia. Labai džiaugiuosi, kad daug žmonių pamatė ir žiūrėdami į paveikslus atpažino nutapytas vietoves.

Nuo vaikystės vasaras praleisdavote Šlepečiuose, tad Jūsų kūryboje galima atrasti tikrai ne vieną vaizdą būtent iš šio krašto. Kuo ypatinga ši vieta Jums, kaip kūrėjai?

Sodyba, kurioje dabar gyvena mano tėvai, yra mistiška ir įdomi. Mes turėjome dvi močiutes. Viena iš jų – senelio sesuo, kurią taip pat vadinau savo močiute. Šios dvi moteriškės ne tik kartu gyveno, bet ir dirbo, augino savo vaikus ir gražiai sugyveno. Mums, vaikams, tai buvo puikus nuostabaus bendravimo ir išminties pavyzdys. Su mumis močiutės labai daug bendraudavo, kalbėdavo apie senus laikus, apie sodybą, kuri buvo perkelta į vienkiemį iš Šlepečių ulyčios, o aplink ją senelis su savo broliu pasodino gražų sodą ir skiepijo obelis. Ir dabar tos senos obelys pavasariais tebežydi ir rudenį brandina obuolius. Mokėjau daugybę istorijų, dainų, mano močiutės jas dainuodavo. Gerai prisimenu, kaip būdama mokinė, aš laukdavau atostogų, kuomet galėsiu išvažiuoti į savo kaimą. Išliko patys gražiausiai prisiminimai, pažintis su gamta, kuri ir įkvėpė kurti.

Jūs dirbate sunkų darbą ir esate atsakinga už socialines paslaugas Utenos rajone. Ar šis kasdienis susidūrimas su žmonių problemomis turi įtakos kūrybai?

Man kūryba – pabėgimas nuo problemų, rūpesčių. Galbūt tie neigiami dalykai darbe verčia gyvenime matyti tik gerus bei gražius dalykus. Užtat randu laiko aplankyti parodas, nueiti į koncertus. Juk darbas į gyvenimą įneša tam tikros rutinos, kuri romantikos tikrai nesuteikia. Kiekvienas turime turėti ir laisvalaikį, ir pomėgį. Žinoma, kūrybai trūksta laisvo laiko.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

{youtube}cvP-MBwWxmA&feature{/youtube}