Visagine gyvenanti ir iš Varėnos kilusi Violeta Abarienė turi įdomų hobį – mezga ir iš merino vilnos velia pirštines ir riešines. Pasak moters, pirmosiose mugėse, kur pardavinėjo tautodailės dirbinius, ji dalyvavo dar praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje, o meilė riešinių mezgimui užgimė studijų metais.
Kada pradėjote domėtis rankdarbiais?
Riešines pradėjau megzti maždaug 2004–2005 metais. Tuomet dar mokiausi universitete – reikėjo ruoštis paskaitoms, o mintys – visai kitur (šyptelėjo). Labai užsikabinau, todėl tai darau iki šiol. O būtent riešines pradėjau megzti todėl, nes esu krapštukas! Man labai patinka smulkūs daiktai, darbai.
O kada pradėjote megzti ir velti pirštines?
Pirštines megzti pradėjau dar mokykloje. Anksčiau per technologijų pamokas mokė megzti. Žinoma, tada mezgiau tikrai ne tiek daug – galbūt tiek, kiek reikia. O daugiau jų megzti pradėjau maždaug prieš penkiolika metų – jau daugiau nei dešimt metų dalyvauju Vilniaus Kaziuko mugėse. Na, o velti pradėjau maždaug 2008 metais. Turiu Dailiųjų amatų studiją. Tuo metu Lietuvoje tai buvo gana nauja, visiems įdomu. Kaip pati sakau, su tokiais žmonėmis kaip aš yra sunku gyventi, nes man viskas yra įdomu, man visko reikia.
Kada buvo įkurta Dailiųjų amatų studija?
2005 metais. Dirbu čia nuo jos atidarymo, o anksčiau buvome įsikūrę kitose patalpose. Mintis įkurti studiją gimė dirbant su vieno projekto vaikų stovykla, nes susidomėjimas rankdarbiais tikrai buvo iškart.
Kokias medžiagas naudojate gamindama savo rankdarbius?
Iš pradžių pasitaikydavo ir nelabai kokybiškų medžiagų. Naudodavome vilnos karšinį. Vėliau, žinoma, pasimokėme iš savo klaidų, pasisėmėme patirties ir tada pradėjome naudoti švelnią, ilgo plauko merino vilną. Iš tokios vilnos pagamintas pirštines gali dėvėti net kūdikiai – jos yra pačios šilčiausios. Jeigu man prekiaujant Kaziuko mugėje apima šaltis, nuimu kainą ir vieną porą pirštinių pasiskolinu (šyptelėjo).
Kada pirmą kartą sudalyvavote mugėje?
Mugėse dalyvauju tikrai labai daug metų. Pirmoje mugėje sudalyvavau, spėju, dar 1992 metais. Dalyvavau su mama – pardavinėjome verbas. Viena mugėse ėmiau dalyvauti vėliau, kuomet atsikrausčiau į Visaginą. Pradėjau demonstruoti rankdarbius parodose.
Iš kur esate kilusi?
Esu iš Varėnos.
Kodėl nutarėte atsikraustyti į Visaginą?
Ištekėjau 1994 metais. Tuo metu buvo sudėtinga susirasti darbą, o Visagine lietuvių nebuvo daug – darbą susirasti čia buvo gana lengva, nes paprasčiausiai trūko lietuvių.
Kokiomis kitomis veiklomis, rankdarbiais užsiimate studijoje?
Studija priklauso Visagino kultūros centrui. Esu studijos vadovė ir dirbu 0,25 etato dalimi. Užsiimame vilnos vėlimu, mezgame riešines, gaminame papuošalus. Žinoma, mes darome ir kitus rankdarbius, išbandome naujoves – veriame šiaudus, pradėjome iš vatos gaminti žaisliukus Kalėdų eglutėms.
Studiją lanko suaugusios moterys – ar nemėginote rankdarbiais sudominti ir vaikų?
Mokome ir vaikus, tačiau jiems užsiėmimus organizuojame renginių metu, rengiame edukacijas. Manau, kad vaikai ir taip gali lankyti būrelius mokyklose, edukacijų centre. Mamytės irgi nori kažkuo užsiimti (šyptelėjo).
Ar ateityje neplanuojate organizuoti daugiau užsiėmimų vaikams?
Ne, šie užsiėmimai skirti suaugusiems, nes kaip ir sakiau, noriu, kad veiklos turėtų ir mamytės. Poreikis tam yra tikrai didelis.
Ar pavyksta iš šio hobio kažkiek užsidirbti?
Tikrai ne. Tai yra tik hobis, saviraiška.
Minėjote, kad dalyvaujate mugėse – kiek jų aplankote per metus?
Dalyvauju Vilniaus Kaziuko mugėse ir Varėnos grybų šventėse. Kartais, jeigu neturiu kitų darbų, dalyvauju ir Visagine per eglės įžiebimo šventes. Nesu iš tų, kurie seka visas muges ir kiekvieną savaitgalį kažkur važiuoja.
Kaip lankantiesiems pavyksta atrasti laiko užsiėmimams?
Užsiėmimus organizuojame du kartus per savaitę – jie trunka po tris valandas. Žinoma, būna, kad organizuojame ir papildomus užsiėmimus – ypač prieš Kalėdas – tuo metu žmonėms reikia įvairių dovanų, jie nori pasveikinti artimuosius. Juokaudama sakau, kad kas blogai mokosi, tuos palieku antriems metams, todėl tenka lankyti daugiau užsiėmimų.
