Utenoje gyvenančio profesionalaus dailininko Laimono Šmergelio kūryba išskirtinė ir unikali: viename iš jo paveikslų žvelgia besijuokiantis garbanotas storažandis berniukas, kitame – susimąstęs ar, rodos, tuoj pravirksiantis mažylis. Pasakodamas apie savo kūrybinį kelią, uteniškis prisiminė pirmuosius savo paveikslus su pakvailiojimais. Sukūrus šeimą reikėjo rimtai mąstyti ir apie jos išlaikymą, tad kūryba tapo pragyvenimo šaltiniu.

Iki tol ne vien kūrėte, bet ir dalyvavote įvairiuose projektuose su vaikais, neįgaliaisiais… Pastaruoju metu daugelis Jūsų kūrybos gerbėjų pasigenda viešoje erdvėje. Ar savirealizacijai užtenka vien kūrybos?
Atvirai pasakius, pasitraukiau sąmoningai, nes pavargau. Esu ne iš tų žmonių, kuris mėgtų save afišuoti ar demonstruoti. Man buvo didžiulė kančia važinėti po įvairias projektines veiklas, parodas. Kai įsitraukiau į menus dvaruose, galima sakyti, trejus metus vos ne kiekvieną mėnesį turėjau po parodą. Tai labai išvargina. Tuomet negalėjau net kurti. Atrodo, susipakuodavau daiktus ir vėl iš vienos vietos į kitą. Dabar labai džiaugiuosi, kad kokius septynerius metus jokių didesnių parodų neturėjau, nes man užtenka to, ką aš turiu šiandien. Galima sakyti, kad viską „suvalgė” internetas: juk anksčiau paroda dailininkui buvo viskas, o dabar į parodos atidarymą ateina 15–30 žmonių. Tam ruošiesi, vargsti, o salėje – tuščia. Socialiniame tinklapyje įkelta nuotrauka su kūriniu surenka kelis šimtus laikų. Kyla klausimas: kam tada vargti?

Paskutinį kartą Anykščiuose kartu su V. Valiušiu dalyvavau parodoje, kur susirinko pilna koplyčia žmonių. Tačiau pažvelgus į kitas garsių menininkų parodas darosi graudu: ateina vos kelios dešimtys lankytojų.

Gal Jūsų kūrybos lauke be dominavusių „Vaikų” ir „Angelų” ciklų atsirado ir naujų temų, nes visais etapais išsiskyrėte savita šmergeliška fantazija, netikėtais meninės išraiškos sprendimais?
Nuo visiškų kūdikėlių jau pabėgau. Dažnai daug kas pasako, kad mano angelai liūdnesni. Tačiau man gera matyti ne vien išsišiepusį vaiką, bet susimąsčiusį ar liūdną veidą. Žinoma, keičiasi ir vaizdavimo forma: kurį laiką tapiau nespalvotus paveikslus, nes paprasčiausiai pavargau nuo spalvų. Kažkas keičiasi, bet tema nekinta. Būtų sudėtinga, jei viską kardinaliai pakeisčiau. Mane žino dėl kūrybos savitumo. Gal pavardės ir neprisimena, bet įvardija kaip menininką, tapantį vaikus. Drąsiai galima teigti, kad kūryba susijusi su darbu vaikų darželyje, tad užsilieka jų emocijos, veidai… Su tuo susigyvenu ir perkeliu į kūrybą.

Judviejų su Mingaile šeimoje augantis sūnus Edminas nuo mažumės mėgo piešti? Ką dabar veikia jaunasis Šmergelis?
Taip pat piešia. Stebiuosi juo: niekada nesikišau į jo gyvenimą, niekada nespaudžiau kurti, tačiau mane stebina kad jis, 16 metų vaikas, gvildena ypač sudėtingas temas. Būdamas jo amžiaus aš buvau paniręs į muzikinį pasaulį, tad kūryba buvo tokia paviršutiniška, piešiau įvairiausius velniukus. O mano sūnus gvildena tokias temas, kurias galėtų suprasti tik suaugusieji. Jo piešiniuose galima įžvelgti globalizacijos aspektus ar temas prieš alkoholizmą, narkomaniją. Jeigu man lieptų nupiešti tokia tema, tikrai nežinočiau, ko imtis. Nežinau, ar jis ateityje iš to valgys duoną. Tačiau aš, kaip tėtis, negaliu patarti, mat nenoriu padaryti meškos paslaugos. Juk dabar menininkui rasti vietą pasaulyje labai sunku.

Labai žemiškas klausimas: kaip sekasi išgyventi iš kūrybos tokiame kuriančiųjų bume? Atsidarai internetą – vieni kūrėjai. Tarsi nebeliko mėgėjų, bandančiųjų kurti. Kartais tiesiog norisi užsimerkti nuo akis badančio kičo.
Kol kas nesiskundžiu. Šiandien man sekasi, dėl ateities nežinau. Svarbiausia surasti liniją tarp tikrojo meno ir kičo. Reikia eiti viduriu. Jeigu kursi tik tikrąjį meną, jis bus labai brangus, jo nesupras, o pirks gal 1 proc. pirkėjų – kolekcionierių, mecenatų. Neaišku, ar tu jiems patiksi bei pateksi į jų nedidelį ratelį. Kuriantiems kičą lieka tik mugės ar miesto šventės. Dar kartą pakartosiu: reikia rasti temą, kad visi matytų, jog sugebi kurti ir kad ta kūrybą yra kitokia. Labai svarbu tobulinti savo amatą ir surasti kryptį bei gebėti laviruoti. Manau, neįdomiausias menininkas – pilkas menininkas, tapantis tai, kas niekam neįdomu.

Profesionalūs menininkai vėlgi sukomercino savo duotąjį talentą: priversti taikytis prie turtingų užsakovų kaprizų, derinti paveikslus prie interjero spalvų ir pan. Ar pasitaiko pakliūti į tokių užsakovų pageidavimų pinkles?
Daugelį metų nevykdau jokių užsakymų. Kreipiasi labai daug žmonių, kurie nori, kad nutapyčiau jų vaikų portretus. Aš jiems aiškinu, kad savo kūriniuose tapomas vaikas gali būti visai kitoks, kartais galbūt pasendintas, tačiau man svarbiausia – perteikti emocijas. Ir dėl to nesuku galvos. Aš nieko nenoriu derinti.

Jau norėtųsi ir Jūsų parodos… Esate drauge su savo kurso draugais kituose miestuose surengęs ir bendrų parodų. Gal ką panašaus svajojate ir gimtojoje Utenoje?
Planuoju. Kitų metų sausio pabaigoje Utenos muziejininkai mane išprašė surengti personalinę parodą. Iš pradžių labai nenorėjau, tačiau sėkmingai perkalbėjo. Neturiu poreikio savo biografijoje užsidėti dar vieną pliusiuką. Per 45 savo gyvenimo metus esu surengęs beveik 50 personalinių parodų. Neretai dailininkai per savo gyvenimą surengia vos kelias ir jiems to užtenka.

Tačiau man smagu, kad aš kažkam reikalingas, ragina daryti ir to laukia. Tai paglosto savimeilę.

Ar Jūsų kūrybą įkvepia tokios šventės kaip Kalėdos?
Iš kitur atėjęs impulsas duoda savo: gal dūšioje atsiranda daugiau gerumo, o niūroki laikai galbūt kūrybai duoda savotiško niūrumo, o pavasariais įneša džiaugsmingų spalvų. Prieš Kalėdas savo paveiksluose nevaizduoju kažkokio elniuko, kalėdinės eglutės ar žaisliuko. Tačiau džiaugsmingas laukimas ir geros nuotaikos tikrai persipina kūryboje.

L. Šmergelio asmeninio archyvo ir Vytauto Ridiko nuotr. ir video

{youtube}RgH9JVm-PNc&feature{/youtube}