Jei mums žodžiais reikėtų apibūdinti tekstilę, veikiausiai ne vienas ištartume žodžius „švelnumas“, „malonumas“. Išties tekstilė daugeliui asocijuojasi paprastų kasdienybėje naudojamų medžiagų virtimu originaliais ir akį džiuginančiais dirbiniais.
Utenoje gyvenanti tekstilininkė Inga Šaučiūnienė daugelį metų nesiskiria su sau malonia veikla: tekstilės dirbinių kūrimu. Tačiau nuolat naujovių ieškančiai moteriai visuomet rūpi pasinerti į ieškojimus: išbandyti iki šiol nenaudotas tekstilės kūrimo technikas ir savo išpuoselėtus namus papuošti neįprastu kūriniu.
Inga, iš kur atsirado polinkis kurti?
Šiuo metu įmonėje dirbu administracinį darbą, tad kūrybai tenka mažiau laiko. Anksčiau teko dirbti Tauragnų Eugenijos Šimkūnaitės pagrindinėje mokykloje technologijų mokytoja, taip pat Jaunimo mokyklos Laisvalaikio skyriaus neformaliojo švietimo mokytoja, turėjau fotografijos būrelį.
Šiandien mokiniai gali skleistis per technologijų pamokas, per kurias mokytojai gali pastebėti vaikų gabumus. O mūsų laikais niekas to nepastebėjo. Prisimenu, kaip besimokydama Užpalių mokykloje per darbų pamokas mezgiau kojinę, tačiau mano pastangos numegzti kulną buvo įvertintos tik trejetu. Supykusi garsiai pasakiau, kad aš niekados nemegsiu. Tačiau gyvenime viskas pasisuko kiek kitaip…
Aš buvau visai kitokia nei mano sesė, kuri į rankas neėmė ne tik vąšelio, bet ir adatos. Dar mokykliniais metais aš jai uniformos apykakles prisiūdavau. Mano polinkis piešimui buvo pastebėtas tik 11 klasėje, kurioje pradėjau lankyti Dailės mokyklą. Anksti ištekėjusi taip ir nespėjau pabaigti menų mokyklos. Tačiau neišblėso noras tobulėti, mokytis kūrybos. Sykį draugės paraginta stebėjau Utenos kolegijos studenčių surengtą madų šou. Labai patiko, tad nusprendžiau įstoti į kolegiją ir įgyti su drabužių dizainu susijusią specialybę. Puikiai sekėsi, tačiau labiausiai linkau į piešimą, į paveikslų gaminimą. Dėstytojos Aureolės paskatintos kartu su grupės draugėmis atidarėme paveikslų galeriją „Laiptai”, kurioje eksponavome savo sukurtus paveikslus, pieštų modelių kolekcijas, kurios gimė pasitelkiant įvairiausias technikas. Tąkart supratau, kad mano širdis labiau linksta į interjero detalių, drabužių detalių kūrimą, o ne į siuvimą. Kurianti ir modeliuodama drabužius neatradau savęs, todėl nusprendžiau pasinerti į menus. Baigiau Šiaulių pedagoginį universitetą, kur įgijau dailės ir technologijų mokytojos specialybę. Studijos man davė daug, išbandžiau nemažai technikų, supratau, kokia yra tekstilė – plastiška, šilta, minkšta, turinti įvairių faktūrų, viliojanti prisilytėti, neduodanti ramybės, žadinanti kūrybinį polėkį.
Žvelgiant į jūsų darbus galima teigti, kad jie nėra tradiciniai…
Visą laiką mane viliojo netradiciniai dirbiniai. Mezgiau keistas kiauras kojines, primenančias kepures, neįprastų formų pirštines. Kai studijavau Šiauliuose, perėjau per visus kūrimo etapus: mezgimą, siuvimą, nėrimą, audimą… Tad įvaldžiusi įvairias technikas norėjau išbandyti kažką neįprasta. Tokius dirbinius panaudoti praktiškai neįmanoma, galbūt dėl to, kad visuomet aš leidžiu fantazijai lietis per kraštus. Niekada nenorėjau kopijuoti kitų kūrėjų darbų. Kurdama kiekvieną savo dirbinį pasitelkiau skirtingas technikas, gal todėl jie ir yra originalūs.
Išbandžiau ir audimo būdą, tačiau audimo technika buvo labai primityvi: audimo staklytes pasigaminau tiesiog iš kartono, o audžiau ne iš siūlų, o ilgų medžiagos atraižų. Dar ir šiuo metu ant sienos kabo austas paveikslas.
Įdomiausia yra bandyti, o ypač su medžiagomis, kurias karpau, balinu, dažau. Džinsinė arba velvetinė medžiaga ypač tinka dažymui, o deginimams – labiau sintetinė medžiaga.
Anksčiau priklausėte Utenos skiautininkų klubui „Vorė”. Kodėl vėliau pasitraukėte iš šios veiklos?
Kadaise susitikau uteniškę Reginą Meškuotienę, kuri viename renginyje užsiminė apie Utenos skiautininkes, jų veiklą. Tuomet aš mokiausi kurti skiautinius, tad mane labai sudomino. Nuėjau ir aš: moterys skiautininkės rengėsi parodai. Pirmojoje parodoje buvau tik žiūrovė, o antroje dalyvavau ir pati.
„Vorei“, kuriai priklausiau 6 metus, veikla man buvo naudinga, įsisavinau daug naujovių, tačiau to tikrojo skiautinio aš taip ir nepasiuvau. Visuomet man sunkiausia buvo laikytis griežtų taisyklių, tad norėjosi gaminti laisvesnius tekstilės kūrinius. Daugelis tekstilininkų iš anksto pasiruošia eskizus, aš spalvas dėlioju derindama skirtingų spalvų ir atspalvių medžiagas. Visas darbo procesas prasideda parduotuvėje, kur išsirenku medžiagas.
Kas yra kūryba?
Kūryba man – išraiškos forma. Kaip šaltinis, kuriuo norisi ne tik numalšinti savo troškulį, bet ir dalintis su kitais.
Kuriant darbus labai svarbu surasti ir pasiekti eilinį žiūrovą. Svarbi jo nuomonė, matymas, supratimas, pajutimas. Jei visa tai įvyksta, manau, jog darbas pavykęs.
Iš kur semiatės įkvėpimo ir kaip pabaigusi vieną tekstilės kūrinį pereinate prie kito?
Mene ieškau vertybių, kurios nebijo laiko ženklų, o kartu yra ir originalios. Menas – tai kelias į dvasios pasaulį.
Dauguma mano tekstilės paveikslų gimė tiesiog iš vizijų, minčių, kurių, atrodo, aš nesukūriau – tos mintys ateina pačios. Aš pasiduodu tam vedimui ir tiesiog panyru į eskizus. Pasitaiko ir taip, kad rengiantis parodai gimsta pagrindinė idėja, parodos koncepcija, tada jau aš ją bandau interpretuoti ir plėsti.
Tam, kad galėtum kurti, reikia nemažai laiko apmąstymams ar skaitymams.
Autorės ir I. Šaučiūnienės asm. albumo nuotr. 
