Pabaiga. Pradžia 2024 m. Nr. 4

Sovietiniai okupantai pasipriešinimo kovotojus vadino banditais. Bauginimo tikslais išniekindavo žuvusių rezistentų palaikus. Bijodami, kad nužudytiesiems bus teikiama pagarba, slėpė jų palaikų palaidojimo vietas. Taip elgėsi ir caro žandarai, slėpdami sukilimų dalyvių kapavietes.

Atsitiktinai dėl gamtos stichijos ar Aukščiausiojo valia, Vilniuje nuslinko Gedimino kalno velėnos dalis ir atsivėrė slėptuvė bei pažiro iškalbingi artefaktai, atskleisdami carinių okupantų paslaptis. Surinkę juos ir ištyrę, archeologai bei istorikai nustatė, jog tai – nužudytų ir nuo liaudies paslėptų 1863 m. sukilimo vadų palaikai. Visuomenė ėmė plačiau domėtis minėto fakto detalėmis. Taip kilo ir sovietmečiu nukankintų rezistentų bei jų kapaviečių išslaptinimo poreikis. Tai taip pat buvo ir stimulas tyrinėtojams bei eiliniams Lietuvos piliečiams naujai pažvelgti į nutylėtus, užmirštus rezistencijos faktus bei dalyvius.

Sovietmečiu tik pašnibždomis tariami žuvusiųjų rezistencinėse kovose vardai Atgimimo laikotarpiu pradėti viešinti. Žuvusiųjų šeimų nariai ir giminaičiai drąsiai dalijosi išlikusiomis žiniomis apie rezistentų veiklą bei slėptuves… Tai vyko ir buvusio Saldutiškio seniūnijos Kemešio kaimo ūkininko Adolfo Deveikio atžalų šeimose. Šventinių susibūrimų ir sueigų metu jau garsiai buvo tariamas žuvusios rezistentės Verutės, jauniausios Adolfo dukros, vardas. Sužeista ji pateko į enkavėdistų rankas. Ligoninėje kankinama neišdavė nei bendražygių, nei duomenų apie save, todėl jos tapatybė nebuvo atskleista. Verutės, kaip „neatpažintos“ moters, palaikai užkasti bendroje kapavietėje.

Renkant žinias apie Verutės Deveikytės rezistencinę veiklą bei turėtas slėptuves, pakankamai informacijos pateikė jos sesers Onos Deveikytės-Stundžienės vaikai. O kitos jos sesers Uršulės Deveikytės-Veteikienės sūnus Romas surinko Verutės bendražygių ir rezistencijos tyrinėtojų darbuose bei žiniasklaidoje buvusius paminėjimus apie ją. Romas Veteikis archyvuose taip pat sutikslino Verutės gimimo datos, krikšto vietos ir turėtų slapyvardžių informaciją.

Artėjant V. Deveikytės gimimo 100 metų sukakčiai, kilo vizija paviešinti jos indėlį kovose už Lietuvos laisvę ir taip įprasminti bei pagerbti šios jaunos moters asmenybę. Būta vilties ir jos palaikus, besiglaudžiančius bendroje kapavietėje, pagarbiai palaidoti. Tačiau, kad išpildyti šią viziją, reikėjo ir kitų Verutės bendražygių palaikų identifikavimo. Tai kėlė platesnės apimties problemas. Buvo parengtas ir 2021 m. internete paskelbtas darbas pavadinimu: „Užmiršta Aukštaitijos rezistentė Verutė Deveikytė“. Tačiau realybė buvo kitokia – sumanymas taip ir liko tik vizija, nes jo įgyvendinimui reikėjo ir atsakingų institucijų dėmesio bei paramos… O galimybes tai pasiekti puikiai iliustruoja ironizuota lietuvių liaudies patarlė: „Ne tau, žvirbli, povo uodega…“.

Kad minėtoji vizija galutinai neišblėstų, darbą papildžius nuo seniausių laikų besitęsiančiais Saldutiškio krašto istorinių įvykių savitumais, buvo parengtas leidinėlis: „Jaunystė – už Lietuvos laisvę“.

Rezistencijos didvyrė

Džiaugdamiesi Lietuvos valstybės atgimimu, prisiminkime ir pagerbkime tuos, kurie dėl Lietuvos laisvės vizijos rezistencinėse kovose paaukojo savo gyvybes. Juk kelrodis Lietuvos atgimimui – rezistencinių kovų dvasia.

Lietuvos laisvės vizija, brandinta rezistencinių kovų metu miškų gūdumose, palaukių bunkeriuose, kaimo sodybų slėptuvėse ir net Sibiro tremtyje, akumuliavosi į Tautinį laisvės sąjūdį, tapusį – Lietuvos atgimimu.

Kiek rezistencinių kovų dvasios įkvėptų didvyrių, paaukujusių savo gyvybes, vardų buvo nutylėta, o paskui ir užmiršta? Ilgai ir V. Deveikytės vardas buvo viešumoje nutylimas, o jos šeimos narių tariamas tik pašnibždomis…

Nuo seniausių laikų Lietuvoje buvo moterų, kultūrinėje ir socialinėje srityse lenkusių vyrus. Tačiau į politinę sferą, ypač į kovinį pasipriešinimą, jos nesiveržė. Lietuvos istorinėje raidoje pagrindinis moters vaidmuo – namų židinio kurstytoja, motina, globėja. Šią lietuvės gyvenimo tradiciją charakterizuoja ir senolių per amžių amžius nugludintas posakis: „Šeimoje iš keturių kerčių – moteris laiko tris“.

Dažno istorinio laikotarpio politinė situacija, siekiant Lietuvai laisvės, sudarydavo sąlygas pasireikšti pavienių moterų veiklai ir heroizmui. Jį brandino to laikotarpio kovos būdai.

Paskutinis toks Lietuvos istorijos tarpsnis, kai reikėjo herojiško pasiaukojimo, buvo atgimimo laikotarpio pradžia. Tada, stojusi į Lietuvos laisvės gynėjų gretas, žuvo Loreta Asanavičiūtė ir jos bendraminčiai.

V. Deveikytė – viena iškiliausių moterų Lietuvos istorijoje, siekusių Lietuvos laisvės. Naujaisiais laikais ją galima lyginti tik su XIX a. Emilija Pliateryte (1806–1831 m.), o tarpukario laikotarpiu – su Marcele Kubiliūte (1898–1963 m.). Pokario laikotarpiu Lietuvos rezistencinėse kovose dalyvavusių moterų tarpe V. Deveikytės pasipriešinimas okupantams išsiskyrė savitumu. Daugiau tokių moterų, su tokia plačia daugiafunkcine rezistencine veikla, iki šiol nežinoma. Rezistencinių kovų tyrinėtojai pateikia puokštę moterų pavardžių, kurios buvo partizanų ryšininkės, medikės, slaugytojos, maitintojos… Jos, Sibiran išvežtų tėvų dukros, įkandin savo brolių, mylimųjų ar slapstymosi dingstimi, ieškojo „miško brolių“ prieglobsčio. Tai: ryšininkės Rožė Jankevičiūtė ir Elena Zablockaitė-Daina, partizanė Izabelė Vilimaitė-Stirna, medikės Marijona Žiliūtė ir Akvilija Balsienė. Rašytoja Aistė Petrauskienė ir istorikas Vykintas Vaitkevičius, aprašinėdami rezistencinį pasipriešinimą, savo knygoje mini talentingą menininkę, Zarasų krašto dukrą Dianą Glemžaitę-Bulavienę, žuvusią 1949 m., kuri į rezistencinių kovų verpetą įsiliejo kaip kūrėja.

Dauguma rezistencinėse kovose dalyvavusių moterų pasižymėjo kažkuria viena pasipriešinimo veikla. O V. Deveikytės pasipriešinimo veiklos diapazonas buvo neįtikėtinai platus. Gal todėl, kad jos įsijungimas į rezistencinę veiklą prieš okupantus buvo šiek tiek kitoks, negu kitų pokario moterų, stichiškai išėjusių į „mišką“. V. Deveikytė jau 1943 m., dar vokiečių okupacijos metu, įstojo į Lietuvos laisvės armijos (toliau LLA) Saldutiškio skyrių. Jame gavo pradinių konspiracinių žinių ir kovos būdų, kaip galima priešintis okupantams. Tai buvo ir psichologinis tikėjimas pergale, nors ir lydimas jaunystės romantizuota vizija, pasireiškęs jau pačiomis pirmomis 1944 m. okupacijos dienomis. Lietuvos karininkams išvykus iš Saldutiškio valsčiaus ir išsibarsčius LLA nariams, buvusios LLA organizacijos dokumentacija, kanceliarinė įranga bei keli ginklai liko LLA organizacijos Saldutiškio padalinio narės, Saldutiškio valsčiaus sekretorės V. Deveikytės rankose. Su šia materialine „našta“, merginos pečius užgulė ir psichologinė buvusių idėjų vizijos transformacija. Mergina neišsigando „naštos“, saugant kanceliarinę įrangą, tuščias pasų knygutes, kitus blankus, antspaudus… Ji ėmėsi veiklos, ieškojo talkininkų, būrė bendraminčius. Pati tapo partizaninių slėptuvių įrengimo organizatore, dalyve ir koordinatore; rezistencinės literatūros rengėja, platintoja ir ryšininke; legalizacijos tikslais ar gelbstint vyrus nuo mobilizacijos, fiktyvių dokumentų padirbinėtoja. Tam ji turėjo sąlygas ir išradingai jomis naudojosi: įrenginiai, tušti pasų blankai, antspaudas, patirtis ir pasiaukojanti drąsa dėl kitų. Kiek ji išgelbėjo jaunų vyrų nuo mobilizacijos, keliolikai padėjo legalizuotis, kiek įtraukė kovotojų į partizanų gretas ir organizavo jiems slėptuvių (bunkerių) įrangą, tokios statistikos niekas nevedė. V. Deveikytę pažinoję kovų bendražygiai už organizuotumą, drąsą, sumanumą ir atliktą daugiafunkcinę rezistencinę veiklą vadino ją rezistencijos didvyre. Lietuva iki šiol negali pasigirti moterų, tituluojamų kovos didvyrėmis, gausa. Tiesa, pokariu didvyre buvo įvardinta ir Marytė Melnikaitė. Tačiau to reikėjo ne Lietuvai, o tuometiniams LTSR vadovams, kurie stengėsi parodyti savo ištikimybę tarybiniams okupantams ir neva lojalumą lietuvių tautos, turinčios tarybinius didvyrius tiek tarp vyrų, tiek ir tarp moterų. Marytė buvo Tarybų Sąjungoje parengta raudonoji partizanė, kuriai buvo suteiktas ne Lietuvos, o TSRS didvyrės vardas.

Antrojo pasaulinio karo ir pokario įvykiai, kolektyvizacija ir radiofikacija, keitė gyventojų bendravimo ir buities tradicijas, papročius. Pokario valstybinė žiniasklaida trimitavo apie socialistinį lenktyniavimą, kolūkinių gyvenviečių kūrimą, tarybinį patriotizmą. Mokyklose buvo įsteigti pionierių vadovų etatai. Jų rūpestis – privalomo pionierių kambario įrengimas su būtinos informacijos apie tarybinių karių, partizanų ir liaudies „gynėjų“ žygdarbius, sklaida. Kiekvienos mokyklos pionierių kambaryje buvo privalomi eksponatai: M. Melnikaitės portretas ir jos „žygių“ aprašymai. Šią veiklą kuravo kiekvieno rajono centre įsteigti pionierių namai. Taip į vaikų protus nuo mažametystės buvo „brukama“ okupantų ideologija. Ypač tam palanki terpė buvo šiaurės rytų Lietuvos pakraštyje. Jame dėl ilgalaikės okupacijos ir lietuvių kalbos draudimo, buvo lietuvių inteligentijos trūkumas. Jį užpildė „didžiojo“ brolio siunčiami rusakalbiai, numoję ranka į šio krašto istorinį ir etninį paveldą. Vietinių gyventojų atmintyje laikyti pasakojimai apie krašto istorinius įvykius, rezistencines kovas ir jų personažus, blanko. Rašyti ir kalbėti apie juos būdavo net tabu, nes tai – „buržuazinės atgyvenos“.

Pokariu Lietuvos jaunosios kartos komunistiniam auklėjimui tarybinė valdžia stengėsi sukurti idealą: jauną žmogų, kuris žuvo kovose už tarybines idėjas. Juo pasirinkta M. Melnikaitė – buvusi komjaunuolė, žuvusi jauna tarybinė partizanė, apgaubta kankinės aureole. Taip buvo kuriamas mitas, jog patys Lietuvos piliečiai dalyvavo šalies „išlaisvinime“. Tačiau M. Melnikaitė kovojo ne už Lietuvos laisvę, o už jos okupaciją.

Visai kitoks buvo M. Kubiliūtės ir V. Deveikytės pasišventimas kovoms. Jos – XX a. pirmosios pusės iškiliausios moterys, kovojusios už Lietuvos nepriklausomybę. Abi jaunos, nepriekaištingos išvaizdos, kupinos patriotiškų jausmų ir herojiško pasiaukojimo, siekiant laisvės Lietuvai. M. Kubiliūtės nuopelnai Lietuvos valstybingumui, už kuriuos ji buvo aukštai įvertinta, nenuginčijami. M. Kubiliūtė, veikdama tarpukariu, turėjo didžiulį užnugarį – Lietuvos valstybę. O V. Deveikytė priešingai – jokio valstybinio užnugario neturėjo – tik neapykantą okupantams ir tvirtą artimųjų paramą. Ji, ryžtingų patriotiškų jausmų vedina, pasiaukodama ant aukuro guldė savo jaunystę ir gyvybę, nepabūgusi, kad už tai jos palaikai gali būti okupantų išniekinti turgaus aikštėje. Amžinybėn ji išėjo kaip „neatpažinta“ moteris. Dabar jos palaikai neidentifikuoti ilsisi bendrame rezistentų kape. Ir jokios pagarbos?..

„Utenos krašto enciklopedijoje“ apie ją tik lakoniška informacija su gyvenimo atkarpos kertinėmis (ir net netiksliomis) datomis.

Šiek tiek platesnė informacija pavadinimu „Centrinė ryšininkė“ yra Utenos laisvės kovų muziejuje. Ten rašoma: „Deveikytė Veronika-Ramunė, gimusi 1923 m. (tikroji data 1922–03–10) Saldutiškio valsčiaus Kemešio kaime, vokiečių okupacijos metais dirbo Saldutiškio valsčiaus raštvede. Artėjant frontui ir antrajai sovietų okupacijai, iš valsčiaus raštinės išsinešė rašomąją mašinėlę, įvairių dokumentų blankų, pasų knygelių, antspaudą ir daug kam padėjo išvengti kariuomenės, legalizuotis. Veronika Deveikytė prisidėjo prie laikraštėlio „Aukštaičių kova“ leidimo, buvo Vytauto apygardos ir ŠR srities (J. Kimšto) centrinė ryšininkė. 1948–1949 m. slapstėsi Jurgio Graužinio sodyboje Vidžiūnų kaime. Saugumo agentų „Laimutės“ ir „Medžio“ išduoti, 1949–02–11 partizanai Juozas Skurkis ir Balys Deveikis susisprogdino. V. Deveikytė mirė Utenos ligoninėje vasario 20 dieną“.

Analizuojant V. Deveikytės pasišventimą kovai dėl Tėvynės laisvės ir apsisprendimą tęsti Lietuvoje rezistencinę veiklą, tikslinga nors lakoniškai pažvelgti į jos šaknis – tėvų šeimą, priklausymą LLA organizacijai bei XX a. pirmoje pusėje Saldutiškio valsčiuje tvyrojusią patriotizmo dvasią. Tai liudija ir Saldutiškio apylinkėje susikūrusi LLA organizacija, aktyvi partizanų veikla, jų susidūrimų su okupantais skaitlingumas, kovų intensyvumas bei partizanų (ir rezistentų) buvusių bunkerių gausa. Deja, jų vietos iki šiol vis dar nėra lokalizuotos. Tarp jų ir V. Deveikytės žuvimo vieta. Ar bus ji kada nors lokalizuota ir tinkamai įrengta, pritaikius ją moksleivių ir krašto istorija besidominčių žmonių lankymui? Internetinėje svetainėje „Lankytinos vietos Utenoje“ minima daugybė dvarų ir kitokių objektų, tačiau, išskyrus „Kryžių kalnelį“ (jame išrikiuotos žuvusių partizanų ir rezistentų tariamos kapavietės), neminimi jokie objektai, siejami su pasipriešinimo okupantams dalyvių kovomis ir slėptuvėmis.

Saldutiškio valsčiaus istorinis savitumas

1.Istorinė atmintis. Saldutiškio valsčius ribojasi su Švenčionijos krašto pietrytiniais paribiais. Jų istorinės ištakos tampriai persipynusios net nuo XIII a., kur dunksojo buvusios baltų genties, vadintos lietuviais, gynybinės pietvakarinės pilys. Jų vietas dabar žymi Dryžių, Tauragnų, Taurapilio, Papirčių, Sėlos, Kamšos, Kuktiškių, Staniuliškio ir kt. piliakalniai. Istoriko Edvardo Gudavičiaus teigimu, šios pilys – buvusios lietuvių genties (vėliau vadintos „Nalšios žeme“) XIII a. kunigaikščio Gotarto valdos. Jo domenas lokalizuojamas Saldutiškio apylinkės Gatakiemio kaime. Galbūt tai buvusio kunigaikščio Gotarto gimtinės (dvaro) vieta, kurią identifikuoja tik išlikęs vietovardis. Utenos krašto kilmės archeologas Antanas Namikas, tarpukariu tyrinėjęs šio krašto istorinius objektus, teikė prielaidas, kad Papirčių pilis, stovėjusi ant apylinkėje dominuojančios aukštumos, kurios altitudė 245,9 m., buvusi šios pilių grupės centrine (pats piliakalnis tik žvalgytas, išsamiai netyrinėtas). Piliakalnio aikštelė 50×40 m dydžio, šlaitai nuolaidūs, iki 30 m aukščio. Papirčių piliakalnis smarkiai apardytas įrangos, jo aikštelėje stovėjusių dviejų trianguliacijos bokštų bei vėlesnių žemės darbų.

Nežinoma, kokiais argumentais remdamasis, tyrinėtojas A. Namikas grindė, kad Papirčių pilis buvusi pagrindinė lietuvių genties pietvakarinių gynybinių pilių grupėje. Visa paminėtų pilių „oazė“ priklausė XIII a. kunigaikščiui Gotartui. Galbūt, Papirčių pilies svarbą lėmė jos gamtinis savitumas – dominuojanti aukštuma ar XIII a. laikotarpiui svarbių kelių sankirta bei dar kažkurios kitos priežastys. Tarp jų – ir senojo tikėjimo šventyklos. Apylinkė šiuo požiūriu netyrinėta. Istoriniai šaltiniai liudija, kad XIII a. kunigaikščiai Gotartas ir Girdenis (jo domenas lokalizuojamas Švenčionių rajone Adutiškio apylinkių Girdėnų kaime) tarpusavy palaikė tamprius ryšius. Kartu kovojo prieš karaliaus Mindaugo žudiką, kunigaikštį Daumantą. Etnografinė informacija byloja, kad šių kunigaikščių žirgininkai 1264 m. pirtyje užpuolė ir nužudė Didįjį Lietuvos Kunigaikštį Treniotą, Daumanto sąjungininką. Po trumpalaikio Lietuvos valdovo Treniotos mirties, šio krašto kunigaikščiai į Lietuvos sostą pasikvietė buvusio karaliaus Mindaugo sūnų Vaišvilką. Princas Vaišvilkas, pasitelkęs volyčėnų karius, atvykęs į Lietuvą, pirmiausia puolė opozicionierių tvirtovę – Deltuvos kunigaikštystę. Ipatijaus metraštyje minima, kad 1264 m. Vaišvilkui puolant Deltuvos pilį, užvirė aršiausios kautynės, kurių metu žuvo daug Deltuvos pilies gynėjų. O tuo metu kunigaikščio Vaišvilko sąjungininkai Gotartas, Girdenis, Liumbys ir Liugaila pradėjo kovas su kunigaikščio Daumanto pajėgomis lietuvių genties teritorijoje (pradėtoje vadinti ,,Nalšia‘‘). Istoriniai šaltiniai liudija, kad kunigaikštis Daumantas, pasijutęs svetimu tarp savų, su 300 savo bendražygių, prisigrobęs vežimus turtų (galbūt ir karaliaus Mindaugo asmeninių daiktų) pabėgo į slavų Pskovo kunigaikštystę. Už nusivežtas dovanas įsigijo pskoviečių pasitikėjimą ir, gavęs jų karinę paramą, puldinėjo savo buvusią tėvoniją – Lietuvą. Kovos užtruko kelis metus. Ipatijaus metraštis mini, kad 1266 m. birželio mėn. sprunkantį kunigaikštį Daumantą vijosi lietuvių kunigaikščiai Gotartas ir Girdenis su 700 karių. Jie tikėjosi iš jo atimti pagrobtus vaikus (tarp jų ir Girdenio du sūnūs bei žmona Eupraksija), žirgus ir kitą grobį. Prisiviję pagrobėjus prie Dauguvos upės brastos, pateko į kunigaikščio Daumanto paliktą pasalą – pskoviečių karių apsuptį. Įvykusio mūšio metu kunigaikščiai Gotartas ir Girdenis žuvo (kiti šaltiniai mini, kad Girdenis tąsyk paspruko, bet žuvo 1267 m. irgi kovose su Daumantu). Kunigaikštis Daumantas su pskoviečiais grįžo į Pskovą ir įsikūrė miesto pilyje, o Girdenio jaunesnįjį sūnų Andrių atidavė į vienuolyną. Vienuolyne jis buvo išaugintas ir įšventintas stačiatikių šventiku, vėliau tapusiu stačiatikių vyskupu. Istorijos šaltiniai liudija, kad Rusijos Tverės mieste jis 27-erius metus (1289–1316) ėjo vyskupo pareigas. Mirė 1324 m.

Ir vėlesnė Švenčionijos ir Saldutiškio kraštų istorinė raida turėjo savitų persipynimo gijų bei istorinių sąsajų. Tarpukariu šie kraštai buvo atskirti demarkacine linija, o pokariu Saldutiškio apylinkė buvo net priskirta Švenčionėlių rajonui.

2. Tarpukario peripetijos. Saldutiškio valsčius – tarpukario Lietuvos rytinis pakraštys, kuriame tuo laikotarpiu prieglaudą rasdavo atvykstantys iš Švenčionių krašto, lenkų okupuotos teritorijos. Ji buvo atribota per Linkmenis nutiesta demarkacine linija. Už jos tautiečiai buvo persekiojami dėl lietuvybės. Toje teritorijoje lenkų, bolševikų, o vėliau ir vokiečių okupacijos metu siautėjo lenkų Armijos krajovos galvažudžiai, terorizavę ir žudę lietuvius.

1939 m. bolševikai okupavo ir prie Baltarusijos TSR prijungė Šiaurės Rytų Lietuvos pakraščio dalį, vadinamą Švenčionija, to laikotarpio Adutiškio ir Švenčionių rajonus. Jų teritorijoje jau 1939 m. spalio pabaigoje pradėti trėmimai į Sibirą (pirmieji trėmimai dabartinės Lietuvos teritorijoje), „kolchozinė“ žemės reforma (pirmi kolūkiai Lietuvos teritorijoje), mokyklų rusifikacija. Mokyklose panaikinta lietuvių kalba, visų klasių mokinius atkeliant viena klase žemiau ir įvedant rusų bei gudų kalbas.

Naujųjų okupantų siekiai gimdė šio Lietuvos pakraščio visuomenėje priešpriešą, kuri reiškėsi „tyliąja“ rezistencija. Šimtmečius svetimtaučių engiami, politiškai neišprusę, mažamoksliai, neturėdami politinių protestų patirties, gyventojai protestavo savaip. Jie „tyliai“ vieni su kitais dalijosi okupantų atneštomis skriaudomis. Tai vykdavo kaimų bendruomenių susibūrimuose, sekmadieniais po pamaldų bažnyčių šventoriuose, turgaus dienomis aikštėse… Šioji žodinė „tylioji“ rezistencija tęsėsi iki 1939 m. pabaigos. O jau 1940 m. pradžioje, šis tautinis „tyliosios“ rezistencijos visuomeninis judėjimas tapo sąjūdžiu – ,,Į Lietuvą‘‘ su reikalavimu: ,,Prijunkite kraštą prie Lietuvos, arba leiskite išvykti į Lietuvą‘‘.

Gyventojai, aukodamiesi dėl gimtosios lietuvių kalbos, sąžinės laisvės ir protėvių tradicijų išsaugojimo, ryžosi viską palikę išvažiuoti į Lietuvą. Šiaurės Rytų Lietuvos pakraštyje beveik visų lietuviškų kaimų gyventojai ,,sėdėjo ant vežimų“. Valdžia paskelbė, kad norintiems išvykti į Lietuvą, leis pasiimti turto tiek, kiek tilps į vienkinkį vežimą. Apie ,,išvykimus į Lietuvą‘‘ aprašyta istorinio laikraščio „Voruta“ publikacijoje.

Baltarusijos TSR valdžia atidžiai sekė tą socialinį procesą. Totalinis vietinių gyventojų užmojis, viską palikus bėgti iš žadamo bolševikų „rojaus“, valdžiai buvo netikėtas ir psichologiškai kenksmingas, nes pasauliniu mastu trukdė reklamuoti sovietinio gyvenimo būdą ir tarybinės valdžios „kilniaširdiškumą“ mažų tautų atžvilgiu.

Neatmestina prielaida, kad tik šio sąjūdžio dėka prie Lietuvos valstybės teritorijos 1940 m. buvo prijungtos dabartinių Ignalinos ir Švenčionių rajonų rytinės teritorijos su Švenčionių miestu, tuo laikotarpiu vadinamieji Adutiškio ir Švenčionių rajonai.

Vėliau, pokariu, šis sąjūdis buvo ne tik nutylimas, bet ir ignoruojamas. Užmiršti jo organizatoriai. Plačioji Lietuvos visuomenė apie jį beveik nieko nežinojo.

Sąjūdis vyko Švenčionijos krašte, o jo vienas iš organizatorių buvo iš Tauragnų valsčiaus, Juknėnų kaimo kilęs kunigas Vincentas Miškinis (1869–1940), gimęs iškilioje stambių ūkininkų Miškinių šeimoje. Literatų Motiejaus ir Antano Miškinių tėvo brolis. Kunigas V. Miškinis ilgus metus sielovados veiklą vykdė Šiaurės Rytų Lietuvos parapijose. Viena iš jų buvo ir Švenčionių r. Strūnaičio bažnyčios parapija, kurioje prabėgo paskutiniai (1927–1940) ir ilgiausi jo dvasinės veiklos vienoje vietoje metai. Strūnaičio kapinėse jis ir atgulė amžino poilsio.

V. Miškinis domėjosi Lietuvos istorija, archeologija, puoselėjo lietuvių kalbą. Surinkęs gausią kraštotyrinę medžiagą apie Šiaurės Rytų Lietuvos pakraščio istorinius įvykius, sakmes ir legendas, parašė „Legendinę Lietuvos istoriją“.

3. Pokario ūkanos…

„Tyliosios“ rezistencijos dalyviai, „nulipę“ nuo valstietiškų vežimų, aktyviau griebėsi ginklų. Gynė šeimas nuo tremties, namus nuo rekvizicijų, žemę nuo nacionalizavimo, o gimtinę – nuo okupantų. Krašto miškai tapo rezistentų „namais“, o jie patys buvo vadinami „miško brolių“ vardu. Pokariu rezistentų kovos vyko visoje Lietuvoje. Tačiau Šiaurės Rytų Lietuvos pakraštyje jos buvo nuožmiausios. Čia galvas paguldė tauriausi tautos sūnūs – žygiais, o ne žodžiais įrodę meilę Tėvynei. Kiek jų žuvo, dar nesuskaičiuota, nes miškuose ir apleistose sodybose iki šiol vis dar aptinkami buvę rezistentų bunkeriai, o pamiškėse – žuvusiųjų kauburiai. Ir daugybė neatskleistų žūties priežasčių. Iš šito krašto kilęs ir nenugalėtas rezistentas Stasys Guiga-Tarzanas – ilgiausiai Lietuvoje išsilaikęs „tyliosios“ rezistencijos apkasuose. Jis mirė 1986 m. Švenčionių r., Činčikų kaime, O. Činčikaitės sodyboje.

Tyrinėtojų surinkti duomenys liudija pasipriešinimų okupantams mastą. Jei prie dažno Švenčionių krašto kaimo vykdavo eiliniai susirėmimai, tai Adutiškio apylinkės Antanų miške ir ypač Labanoro girios pakrašty prie Kiauneliškio – vieni didžiausių partizanų mūšių Lietuvoje su tarybine kariuomene.

Atvykėlius iš Švenčionių krašto, Saldutiškio valsčiaus priglausdavo giminės ar draugai. Jie jungėsi prie vietinių vienminčių, besirengiančių kovai su bet kokiais okupantais. Tuo tikslu Saldutiškyje kūrėsi organizuotas pasipriešinimo okupantams judėjimas. Jam pritarė Lietuvos laisvės armijos (toliau – LLA) karininkai Lionginas Švalkas ir Leonas Vilutis. Jie net ėmėsi iniciatyvos Saldutiškyje suburti patriotiškai nusiteikusius vyrus ir įkurti LLA Saldutiškio padalinį. Apie tai, LLA kūrimo būtinybę ir tikslus, rašė žiniasklaidoje Leonas Vilutis. Viena iš LLA narių buvo ir V. Deveikytė, žuvusi pokario kovose.

Verutės šeima

Tėvų laukiama, meilės keliu atėjusi į pasaulį, jauniausioji Adolfo ir Veronikos Deveikių dukra Verutė savo jaunystę ir trumpą gyvenimą paaukojo kovai už Lietuvos laisvę. Išduodant jos atvykimo vietą, informatorius „Laimutė“ pranešė, kad bunkeryje laukia Ramunės, svarbios partizaninių ryšių koordinatorės. Sužeista rezistentė pateko į kagėbistų rankas. Nuvežta į Utenos ligoninę ne gydymui, o tardymui. Tardymo metu, atgavusi sąmonę, buvo kankinama „smeigiant į panages adatas, kol vėl netekdavo sąmonės“. Tačiau tardoma ji pademonstravo pasiaukojančią ištikimybę, neišduodama bendražygių ir jų dislokacijos vietų. Neišdavė ir savo kilmės, neatskleidusi tikrosios savo pavardės. Todėl jos tapatybė nebuvo nustatyta, o mirties akto liudijime, kurį pasirašė 1949 m. vasario 22 d. Utenos ligoninės vyr. gydytojas Garalis, parašyta, kad mirė „neatpažinta moteris“.

V. Deveikytė, šeimoje vadinta mažybiniu Verutės vardu (skirtybei, nes motina turėjo Veronikos vardą – aut. past.), gimė 1922 m. kovo 10 d. Saldutiškio valsčiaus Kemešio kaime nemažai žemės ir miško turėjusio ūkininko Adolfo Deveikio (1880–1976) šeimoje, kurioje jau augo dar keturi vaikai. Pakrikštyta Verutė buvo Tauragnų bažnyčioje 1922 m. kovo 12 d.

Soti ir nerūpestinga Verutės vaikystė prabėgo tėvų globoje, gražiame gamtos kampelyje, Kemešio ežero rytinėje pakrantėje. Gimtąjį kaimą supo giraitėmis apaugę kalneliai, akį traukianti pievų žaluma. Kaimą nuo šiaurės vėjų užstojo Kemešio giria. Peizažą ypač puošė upelis, tekantis kaimo pietiniu pakraščiu. Jo skardėtų pakrančių vingiuose, kaimo vaikus su pavasariu kasmet pasveikindavo pirmosios žibutės. Paskui balta žiedų pūga pasidengdavo didžiulis Deveikių sodas, sodintas senelių ir atnaujintas tėvų. Sode dūzgė kaimyno Juozo Gimžausko bitės. Jam savo spiečius gaudyti padėdavo už Verutę vyresnė sesuo Bronė. Tas talkinimas kaimynui tęsėsi nuo Bronės

paauglystės metų. O vėliau, prižiūrėdami bičių šeimas, jie susidraugavo ir sukūrė savo šeimą.

Tėvų lepinama, vyresnių seserų ir brolio globojama, Verutė rengėsi būsimiems mokslams. Lankė tuometinę Saldutiškio mokyklą. Gerais pažymiais baigė joje veikusius šešis skyrius. Iš klasės draugų išsiskyrė organizaciniu sumanumu. Ypač išradingai pasireikšdavo klasės renginiuose, dalyvaudavo Saldutiškio parapijos vaikų chore. Baigusi Saldutiškio mokyklą, mokslus tęsė Antalieptės žemės ūkio mokykloje. 1940 m. birželio mėn. gavo šios mokyklos baigimo pažymėjimą su palinkėjimu – tęsti mokslus toliau. Tai derinosi ir su tėvų rūpesčiu dėl vaikų ateities. Jie žinojo, kad Verutės svajonių realizacija – aukštieji mokslai.

XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Saldutiškio valsčiaus Kemešio sodiečių valdose tvyrojo ramybė. Valstiečiai plėtė, naujino sodybų pastatus, gerino dirbamos žemės valdas. Tėvai dėliojo, puoselėjo savo atžalų ateities vizijas. Taip buvo ir Deveikių šeimoje. A. Deveikis žvalgėsi į dukras lankančius kavalierius. Šeštadieniais Kemešio kaimo didžiausioje Deveikių gryčioje vykdavo jaunimo sueigos. Vyresniosios, gerokai ūgtelėjusios Ona, Bronė ir Uršulė jau turėjo ir pastovius lankytojus. Vyriausiajai dukrai Onai buvo jau sukrautas solidus kraitis pinigais ir vis papildomas audiniais. Šventadieniais jaunimo šurmulyje sukosi ir paauglė Verutė, pas kurią dažnai svečiuodavosi bendravardė mokslo draugė Verutė Strolytė (vėliau Gasiulienė, talkininkė rezistencijos ryšiuose – aut. past.) ir kiti mokslo draugai.

Kemešio Deveikiai

Deveikių geneologija plačiau domėjosi Uršulės Deveikytės-Veteikienės sūnus Romas. Pasak jo, Deveikių pavardės kilmės istorija ir jų pirmųjų protėvių įsikūrimo priežastys Kemešio kaime neaiškios. Tarpukariu Kemešyje buvo dvi Deveikių šeimos: Vinco ir Andriaus. Jų giminystės ryšiai nežinomi. Žinoma, kad jau 1840 m. Kemešyje gimė Vincas Deveikis (1840–1920 m.). Jo tėvo šeima čia įsikūrė anksčiau. Bažnytinės knygos liudija, kad V. Deveikis vedė Teresę Liulevičiūtę (kaimas nežinomas). Vincas ir Teresė Deveikiai išaugino tris sūnus: Kazimierą, Adolfą ir Juozą. Teresė Liulevičiūtė-Deveikienė mirė 1932 m. vasario 17 d.

Adolfo vyresnis brolis Kazimieras niekaip neapsisprendė vesti. Neatsargiai prižiūrėdamas piktą jautį, buvo jo sužalotas ir pasiligojęs mirė (1936 m. kovo 14 d.). Adolfo jaunėlį, dar nevedusį brolį Juozą (1882–1966 m.) ūkio darbai mažai domino. Jis dairėsi į užjūrius. Iš ten gaudavo anksčiau išvykusių kaimynų ir draugų laiškus, su viliojančia įsikūrimo ir gero uždarbio perspektyva. Taip jis pakėlė sparnus į Ameriką. Adolfo šeima tokiam brolio Juozo pasirinkimui neprieštaravo. Tačiau Juozui kelionės išlaidoms reikėjo didelės sumos pinigų, kurių jis neturėjo. Adolfo šeima atseikėjo jam pinigais jo turto dalį ir išlydėjo jį į JAV.

Tačiau lietuvio emigranto Juozo jo išsvajotoje Amerikoje niekas nelaukė. Ir kepti balandžiai iš dangaus jam nekrito. Verutės sesers Uršulės sūnus Romas aptiko ir kitą Juozo išvykimo į Ameriką priežasties versiją. Romas savo prisiminimuose rašo: „<…>… Argentinoje gyvenantys giminaičiai pasakoja kitaip: Juozas atitarnavo Rusijos kariuomenėje, grįžo namo, ir netrukus prasidėjo Rusijos ir Japonijos karas (Pirmasis Pasaulinis karas – aut. past.). Juozui grėsė būti mobilizuotam, todėl bene pagrindinė jo emigracijos priežastis buvo vengimas kariauti. Išvyko į JAV, tačiau ten jo neįsileido dėl prasidėjusios kažkokios akių ligos. Todėl plaukė jis toliau iki Argentinos, kur imigracijos tvarka nebuvo tokia griežta“.

Išvykus broliui Juozui, Adolfas Kemešyje liko didelio ūkio vienturčiu šeimininku. Vyresnioji Deveikių dukra Ona 1939 m. ištekėjo už Vinco Stundžios, kurio stambus ūkis šliejosi prie Saldutiškio miestelio prieigų, į Dryžių kaimą. Kitos Adolfo dukros, Bronė ir Uršulė,

irgi rengėsi tekėti: Uršulė į Šiškinių kaimą, kuriame mokytoju dirbo jos sužadėtinis Povilas Veteikis, o Bronė – už vietinio ūkininko, turinčio didelį bityną, J. Gimžausko. Sodyboje ūkininkavimo vadžias buvo rengiamasi perduoti į sūnaus Guberto rankas. Šeimos galva A. Deveikis, tradiciniu vietiniu papročiu, koregavo vaikų ateities vizijas, sūnui Gubertui palikdamas tęsti Deveikių šeimos valdas.

Tačiau išaušę Lietuvai neramūs 1940-ieji, griovė valstietiškas tradicijas, savaip koregavo ir žmonių likimus. Verutė 1940 m. pradėjo dirbti Saldutiškio valsčiuje sekretore. Jos sesuo Uršulė 1941 m., jau vykstant karui, ištekėjo už P. Veteikio, kuris dirbo pradinės mokyklos mokytoju Šiškinių kaime. Veteikių šeima 1949 m. iš Šiškinių kaimo persikėlė į Kuktiškių miestelį. Jame P. Veteikis įsidarbino mokytoju Kuktiškių septynmetėje mokykloje. Trečioji Verutės sesuo Bronė 1944 m. sukūrė savo šeimą su J. Gimžausku ir liko gyventi Kemešyje. 1948 m. Juozas buvo ištremtas į Vorkutą. Iš ten grįžo po Stalino mirties.

Verutės brolis Gubertas, pasijauninęs aštuoneriais metais (vietoj „1920“, įsirašė „1928“ m.), pasikeitęs vardo pirmąją raidę iš „G“ į „H“, ir vadinamas jau Hubertu, krikšto vietą vietoj Saldutiškio įvardinęs Kirdeikių bažnyčią (jos registracinės knygos sudegė gaisro metu), išvyko į Kauną. Turėdamas Saldutiškio bažnyčios kunigo Juozo Fraino rekomendaciją, įsidarbino (ar įstojo) į Kauno vienuolyną. Paskui, jau tapęs ,,kauniečiu“, įstojo į Vabalininko žemės ūkio technikumą. Jį baigęs, grįžo į „gimtąsias“ Kauno apylinkes, kur susipažino su būsima žmona Birute ir sukūrė šeimą. Į Kemešį grįždavo tik kaip svečias paviešėti.

Hubertas ir Birutė Deveikiai išaugino du sūnus: Kęstutį (g. 1952 m.) ir Česlovą (g. 1954 m.). Kęstutis su žmona Regina išaugino keturis vaikus: Giedrę, Agnietę, Liną ir Vytą. Česlovas su žmona Laima susilaukė irgi keturių atžalų: Balio, Mildos, Birutės ir Gvidono.

Apie Verutės jaunystės polėkius, įsitraukimą į rezistencinį sąjūdį, atliktas socialines ir rezistencines užduotis, vaduojant jaunuolius ir vyrus nuo prievartinės tarnybos sovietinėse karinėse struktūrose bei dar daug kitos informacijos apie ją, jos amžininkai jau nusinešė Anapilin. O iš tėvų šeimos gyva likusi tik Verutės sesuo Uršulė. Tačiau dėl garbaus amžiaus (106 metų), nedaug ką gali papildyti. Ją prižiūrinti dukra Julė Veteikytė-Kochanskienė pasakojo, kad senolei sutrikęs regėjimas ir šlubuoja atmintis. Dukra Julė ir jos trys seserys bei brolis Romas, tik kai kuriuos fragmentus žino apie savo tetą Verutę. Uršulės sūnus Romas prisimena mamos žodžius, kuri, išleisdama jau ūgtelėjusius vaikus į mokslus vis primindavo, kad dėl Verutės „liežuvį reikia laikyti už dantų“. Todėl iki šiol net visų jos slapyvardžių tiksliai nežinoma. O jų Verutė turėjo nemažai – „Žibutė“, „Ramunė“, „Giraitė“, „Anelė“… Onos ir Vinco Stundžių sodybos šeimininkai Verutę vadino „Giraitės“ slaptavardžiu. Kiti slapyvardžiai buvo įforminti ir dokumentaliai. Laimonas Abarius rašo: „…Verutė Deveikytė-Ramunėlė turėjo dokumentus Kutraitės Anelės pavarde…“.

LLA Saldutiškio apylinkė

Apie LLA filialo Saldutiškio apylinkėje įkūrimą, jos štabo narius irV. Deveikytės įsijungimą į šios organizacijos veiklą, savo publikacijose mini buvęs LLA karininkas, „Tigro“ rinktinės vadas, tremtinys Leonas Vilutis. Pateikiame jo rašyto pasakojimo ištraukas: „<…>…To ištakose, dar 1943 m. pavasarį buvo įkurta Lietuvos laisvės armijos (toliau – LLA) Saldutiškio apylinkė. Ji turėjo koordinuoti Utenos ir Švenčionių apskrityse gyvenančių organizacijos narių veiklą. Apylinkės vadu buvo paskirtas ir prisaikdintas Labanoro miškų urėdas, atsargos leitenantas Adolfas Kašauskas. Jo štabą sudarė: aviacijos kapitonas Mykolas Augutis, vyr. letenantas Jonas Augutis, atsargos leitenantas Kazys Blažys, Vyčio Kryžiaus kavalierius vietos viršaitis Kazys Kuzelis ir policijos nuovados viršininkas Kazlauskas.

LLA veikla norom nenorom ne paslaptis tapo ir Saldutiškio valsčiaus sekretorei Verutei Deveikytei – juk pats viršaitis buvo štabo narys. Nors moteris priimti į LLA nebuvo numatyta, tačiau viršaičio K. Kuzelio pasiūlymu, Verutei buvo padaryta išimtis. Laiduodamas už ją viršaitis prisiekė galva. Prisiekė ir jaunoji sekretorė ir duotai priesaikai liko ištikima iki mirties. O iki jos tada merginai dar buvo leista gyventi ir kovoti šešerius metus. Bet dabar ji jau tapo „Ramune“, kuri liežuvį už dantų laikyti mokėjo, oi, kaip mokėjo…“.

1944 m. artėjant frontui prie Lietuvos, šalyje kito politinė situacija. Vieni rengėsi su gėlėmis sutikti tarybinius „išvaduotojus“, kiti krovėsi kelionei lagaminus, o tretieji ruošėsi Lietuvoje tęsti kovą su naujaisiais okupantais. Saldutiškio valsčiuje irgi sutriko įprasta kasdienė rutina. Tai ypač palietė LLA organizacijos narius, jų veiklą ir apsisprendimą dėl ateities. Saldutiškio viršaičio K. Kuzelio pečius slėgė nežinomybės našta dėl ateities. Apie tada buvusią sudėtingą padėtį valsčiaus būstinėje ir LLA organizacijoje L. Vilutis rašė: „<…>…Artėjant „vaduotojams“ apylinkės veikla sutriko: daugelis štabo karininkų vis tik pasirinko kelionę į Vakarus, kiti dingo mėtydami pėdas. Viršaitis irgi blaškėsi į visas puses lyg prisuktas – aibė reikalų. Todėl visa našta rūpesčių – numatomai pogrindžio veiklai būtinų daiktų kaupimas (rašomosios mašinėlės, popierius, įvairūs blankai, pasų knygutės, antspaudai), rūpinimasis transportu, slaptavietėmis – užgriuvo ant mergaitės pečių. Padėjo jai ir brolis Hubertas Deveikis, giminės. Visa tai buvo paslėpta Šarkių kaimo bunkeryje…“.

Apsisprendimas rezistencinei veiklai

Verutei reikėjo apsispręsti: likti tėviškėje ar išvykti iš Lietuvos. Ji – LLA narė, tvarkiusi organizacijos dokumentaciją. Kai kurie karininkai, prieš išvykstant skubiai primindavo, kad visą dokumentaciją reikia sunaikinti. Dabar sunku tiksliai pasakyti, ką galvojo likusi valsčiaus sekretorė, viena vaikštinėdama po ištuštėjusio valsčiaus ir LLA būstinės patalpas: varstė stalčius, rinko ir komplektavo užpildytus dokumentus bei tuščius blankus, pasų knygutes… Ir vis svarstė: likti ar išvykti?..

Sukaupti duomenys, giminių liudijimai leidžia teigti, kad ji tvirtai apsisprendė likti tėviškėje. Nesusigundė ir dėdės Juozo kvietimu atvykti į Argentiną, kur buvo žadamas jos išsilavinimą atitinkantis darbas ir viliojanti perspektyva sukurti šeimą (jai buvo 22 metai). Artimųjų aplinkoje pagarbiai prisimenamas jos atsakymas karininkams, siūliusiems su jais kartu vykti į Vakarus: „Kodėl aš turiu bėgti iš savo tėvų žemės, nebandžiusi jos net apginti?“.

Tvirtai apsisprendusi likti Lietuvoje, dėliojo mintyse, kur priglausti valsčiaus kanceliarinę įrangą, tuščius blankus, pasų knygutes ir kitą dokumentaciją. Tai reikėjo atlikti ir saugantis pašalinių akių. L. Vilutis rašė, kad visa tai buvo paslėpta Šarkių kaimo bunkeryje. Deja, tuo laiku, kai Verutė svarstė, kur ką saugiai paslėpti, Šarkių ir kitų bunkerių dar nebuvo. Jų įrangai reikėjo numatyti vietas, rasti laiko ir kovai pasišventusių žmonių juos įrengti. Būtina buvo įtikinti nuo mobilizacijos besislapstančius vyrus, kad jie jungtųsi į būrius ir įsirengtų slėptuves. Tam reikėjo organizuoti tik patriotiškai nusiteikusius ir apsisprendusius, kad jie numatytų saugesnes vietas, kuriose galima būtų įrengti slėptuves. Šarkių bunkeris buvo baigtas įrengti tik nukasus bulves (rugsėjo pabaiga, spalis…). O liepos viduryje, kai Saldutiškyje pasirodė tarybiniai kariai, pradine slėptuve apdairiai buvo pasirinkta Saldutiškio miestelio pašonėje buvusi Stundžių (Verutės sesers Onos ir jos vyro Vinco) sodyba.

Į ją tik su Vinco pagalba buvo perkelti saugotini daiktai. Ir tai jau tapo Stundžių sodybos paslaptimi ir didžiuliu galvos skausmu šeimininkams. Reikėjo viską saugiai paslėpti ne tik nuo pašalinių ir kaimynų akių, bet ir nuo savo mažamečių vaikų. Miško pakraštyje stovinčiame kluone įrengė slėptuvę. Tuo tikslu, Vincas, padedamas Verutės brolio Huberto, savo didelio kluono pietinėje pusėje atliko kluono sienos ir dalies stogo „rekonstrukciją“. Prie jos padarė požeminį įėjimą.

Prie tos sienos įrengtoje šalinėje krovė šiaudus ir kitą nekokybišką pašarą, kuris buvo naudojamas gyvulių kraikui. Todėl šalinė būdavo užkrauta visus metus. Įrengė ir užmaskuotą atsarginį išėjimą. Toje erdvėje buvo paslėpti valsčiaus raštinės kanceliariniai daiktai. Ji tapo ir prieglauda bei „kanceliarine“ būstine dirbantiems su tais daiktais. Gelbstint vyrus nuo mobilizacijos, Verutė rengė jiems fiktyvius dokumentus. Tam, kad nebūtų išaiškinti tikrieji vyrų amžiaus duomenys, buvo pasirūpinta Saldutiškio bažnyčios metrikacijos archyvinėmis knygomis. Vincas Stundžia su žmona Ona buvo pamaldūs ir aktyvūs Saldutiškio bažnyčios choro pastovūs lankytojai. Tai liudija ir Saldutiškio bažnyčios choro dalyvių nuotrauka. Joje galima matyti pirmoje eilėje sėdinčius Saldutiškio bažnyčios kleboną Bronių Paukštį ir choro vadovą J. Žemaitį, o tarp jų – Oną Deveikytę-Stundžienę. Dėl kokių visuomeninių pareigų Onai buvo patikėta vieta tarp garbingiausių renginio asmenybių, klebono ir choro vadovo, nežinoma. Gal ji buvo choro seniūnė?

V. Stundžia puikiai sutarė su Saldutiškio bažnyčioje 1939–1944 metais dirbusiu klebonu Juozapu Gustu (1906–1958) ir 1944 m. pabaigoje jį pakeitusiu klebonu J. Frainu. Jų nuožiūra buvo atrinktos archyvinės metrikacijos knygos, kuriose buvo įrašytos to laikotarpio mobilizacijai tinkamos vyrų gimimo datos. Knygos buvo kruopščiai paruoštos ir priglaustos irgi Stundžių kluono slėptuvėje. Ten glaudėsi ir dar kai kas… Antra slėptuvė, ilgesniam gyvenimui šaltuoju laikotarpiu, buvo įrengta Stundžių senoje pirkaitėje, atlikusioje ūkio pašarinės virtuvės paskirtį.

Verutė su broliu Hubertu sutarė, kad būtina įsirengti slaptą žeminę ir Kemešio kaime. Šią užduotį atliko pats Hubertas su sesers Bronės vyru Juozu. Tai buvo jau ir jų slėptuvė, nes 1944 m. vasarą buvo paskelbta mobilizacija. Vyrai tiesiog buvo gaudomi. Sugautieji būdavo aprengiami tarybinio kario uniforma ir siunčiami į frontą. Vieni slėpėsi eidami į miškus ir ten rengėsi sau bunkerius. Kiti ieškojo išeities, klastodami savo gimimo datas. Tačiau naujoms „gimimo“ datoms įrodyti reikėjo pagrindimo, dokumentinio įrodymo. Ir tada Verutė paruošdavo tuos „įrodymus“ – fiktyvius dokumentus. Apie tai publikacijoje minėjo ir L. Vilutis: „<…>… Verutės ir jos pagalbininkų nepriekaištingai paruošti „pasai“ daugeliui padėjo tapti jaunesniais ar laikinai senstelėti, taip išvengiant padėti galvas „za vlast sovietov“. O rudenį, kai jau buvo suorganizuota „Tigro“ rinktinė, veikusi net trijose apskrityse, minėtieji pasai, kompetentingai sutvarkyti, daugeliui padėjo išnirti į viešąjį gyvenimą, nes buvo svarbu išsaugoti kuo daugiau žmonių ateičiai. 1944-ųjų rudenį Verutė su svarbiom užduotim vykdavo į Vilnių, Panevėžį, nes vyrams tokios kelionės buvo pavojingos…<…> 1944 m. pabaigoje, 1945 m. pradžioje, – rašė L. Vilutis, – į tautiečius kreipiausi dviem atsišaukimais. Verutė juos daugino rotatoriumi, paruošdavo po kelis šimtus egzempliorių, rūpindavosi platinimu…“.

Neatskleista slaptavietė –Stundžių sodyba

Stundžių sodyba, fotografuota 1974 metų vasarą, mažai dar pakitusi per 30 metų, kai 1944 metais sodybos kluone ir pirkaitėje jos šeimininkas V. Stundžia įrengė slėptuves. Per visą šį laikotarpį apie slėptuves buvo tylima, o sodyba kruopščiai prižiūrima. Tiesa, 1950 m. dalis jo sodybos buvo skirta galvijams, o kluone buvo ūkio pašarų sandėlis. V. Stundžia buvo paskirtas galvijų šėriku. Tai, kad kluone mažai lankėsi pašaliniai, irgi turėjo įtakos, kad slėptuvė nebuvo atskleista.

Sodybos kairėje buvo mažytis pastatėlis – kalvė, o už jos – didžiulis pastatas – kluonas. Jame 1944 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. buvo įrengta slėptuvė. Dešinėje – sodo medžių guote kyšojo stogas. Tai – skarda dengtas dvigalis Stundžių gyvenamas namas. Jo kairėje – medžių kertė, kurioje vos įžiūrimas Stundžių pirkaitės stogas. Pirkaitę sudarė du sandėliai. Pirmame buvo kraunami pašarai (kolūkiniu laikotarpiu) tik Stundžių šeimos galvijams. Pirkaitės antroji patalpa – vasaros virtuvė, o žiemos metu joje buvo verdami ar pašildomi pašarai gyvuliams. Šios patalpos paslaugomis dažnokai vasarą ir ištisai žiemą naudojosi ir Verutė. Tačiau aplinkybės vertė turėti ir kitas atsargines slėptuves. Šarkių bunkeryje (jame tilpdavo apie 20 kovotojų) dažniausiai buvo įteikiami fiktyvūs dokumentai rezistentams, aptariami kovos būdai. Indubakių, Šiškinių ir kiti bunkeriai buvo mažesni.

Verutės apdairumo ir iniciatyvos dėka iš kelių apylinkėje esančių bunkerių (Šarkių, Kemešio, Indubakių, Šiškinių…) „reprezentaciniu“ buvo pasirinktas Šarkių, esantis maždaug viduryje (einant laukų takais) tarp Dryžių ir Kemešio kaimų. Tarp Stundžių sodybos Dryžiuose ir Verutės tėvų namų Kemešyje. Jo strateginis privalumas – Kemešio girios pakraštys. Čia vykdavo pasitarimai.

Šarkių bunkerį mini Aurelija Kairytė-Smolianskienė straipsnyje ,, Nurimęs Šarkių kaimas saugo ir šiurpius, ir mielus prisiminimus‘‘. Ji rašo: „<…>… Partizanų bunkeris į pievas einančio griovio šlaite buvo įrengtas prie pat Šarkių ošiančioje Kemešio girioje. Pasak pašnekovo Mindaugo Leleivos (g. 1937 m.), Šarkių apylinkėse galėjo slapstytis apie dvylika partizanų, bet, ko gero, nebeįmanoma jų bunkerio surasti, nes tų, kurie ten lankydavosi, jau nebeliko šioje žemėje. Kaip teigė pašnekovas, stribai į bunkerio vidų sumetė granatas ir susprogdino, kai viduje jau nebuvo žmonių‘‘… Dabar jo vieta nežinoma.

Taip buvo naikinami rezistencijos objektai, skandinant užmarštin jų buvimo vietas. O ar jos bus identifikuotos jaunimo patriotinio ugdymo tikslais?.. Bunkerių buvimo vietų lokalizavimas ir jų pavaizdavimas Lietuvos žemėlapyje parodytų pasipriešinimo mastą okupantams. Šios publikacijos autoriaus įsitikimu, Utenos, Ignalinos ir Švenčionių rajonų teritorijose, lyginant su kitais Lietuvos rajonais, tokių objektų būta daugiausia.

Įrengtą Šarkių bunkerį ir kitus Verutės organizacinius bei „ūkinius“ pasirengimo rezistencijai darbus L. Vilutis rado atvykęs iš Vakarų Lietuvos 1944 m. spalio pabaigoje. Tai mini L. Abarius savo magistriniame darbe ,,LP 3-ioji Vytauto apygarda. Istorinė apžvalga‘‘. Jis rašo:

„<…>… Utenos ir Švenčionių apskričių partizaninio sąjūdžio organizacija yra susijusi su Leono Vilučio-Arūno, Bitinėlio veikla… 1944 m. vasarą LLA narys L.Vilutis, būdamas Žemaitijoje, susitiko su LLA Šiaulių apygardos vadu Sakalu ir vyriausiąja LLA vadovybe… Atvykus gen. M. Pečiulioniui-Miškiniui, įvyko rezistencijos vadų pasitarimas, kuriame L. Vilučiui buvo įsakyta, praėjus frontui, grįžti į gimtąjį kraštą ir įkurti „Vanagų“ rinktinę, kuri nuo rytinių Lietuvos vietovių turėtų būti pavaldi būsimai Šiaurės Lietuvos apygardai, kurios štabe L. Vilučiui buvo numatytas operatyvinio skyriaus viršininko postas… 1944 m. spalio mėnesį, atvykęs į Švenčionių apskrities Saldutiškio valsčių, Vilutis-Arūnas jau rado pirmuosius partizanų būrius (suburtus V. Deveikytės – aut. past.). Vykdydamas LLA štabo įpareigojimą, spalio 22 d. savo namuose sušaukė rezistencijos vadų pasitarimą“.

Analogiškas pasitarimas per Sekmines 1945 m. įvyko V. Deveikytės tėvo Adolfo namuose, Kemešio kaime.

Pirmieji partizanų būriai buvo suburti iš besislapstančių nuo mobilizacijos į sovietų armiją vyrų. Verutė juos agitavo jungtis į būrelius ir įsirengti slėptuves – bunkerius, kuriuose galima būtų saugotis ir ilgesnį laiką. Pagrindinė sąlyga, kad būreliuose būtų tik gerai pažįstami arba artimi, giminystės ryšiais sujungti nariai, ir apie tas slaptavietes nežinotų pašaliniai. Kemešio kaime tokią žeminę įsirengė Verutės brolis Hubertas su sesers Bronės vyru J. Gimžausku (vėliau – Vorkutos kaliniu – aut. past.). Verutės iniciatyva buvo koordinuojami ryšiai su Šarkių, Indubakių, Šiškinių, Kiauneliškio bei kitų kaimų įsirengtų slėptuvių nariais. Pirmieji partizanų būriai buvo susibūrę iš besislapstančių vyrų. Jiems apsigynimui reikėjo ginklų. LLA organizacijos karininkai V. Deveikytei paliko tik kelis pistoletus… Iškilo būtinybė apsirūpinti ginklais. Verutė pirmais okupacijos metais, dar vis dirbdama Saldutiškio valsčiaus sekretore, puikiai žinojo apie naujos valdžios užmojus burti „liaudies gynėjų“ būrius. Iš jų keli pirmieji ginklai „geruoju“ (už maisto produktus) ir „piktuoju“ atiteko rezistentams. Tuo rūpinosi ir naujai atvykęs operatyvinio skyriaus viršininkas Leonas Vilutis-Arūnas. Padedant ryšininkei V. Deveikytei-Ramunei, „Arūnas“ užmezgė ryšius su Vilniaus apygardos LLA vadu Tuinyla. Motyvuodamas patirties ir kadrų stoka, L.Vilutis paprašė paramos kuriant rinktinės organizaciją.

1944 m. vėlų rudenį partizanų kovos veiksmai jau nuskambėjo po Šiaurės Rytų Lietuvos apylinkes. L. Abarius rašo: „<…>1944 m. lapkričio mėnesį ant Ginučių piliakalnio įvyko pirmasis „Tigro“ rinktinės susirėmimas su okupantais. Mūšiui vadovavo Kirdeikių Vanagų kuopos vadas atsargos leitenantas J. Gimžauskas-Beržas. Mūšio metu priešas patyrė nuostolius, o partizanai be aukų, sulaukę sutemos, pasitraukė…“.

Reikia priminti, kad pradžioje kovotojus intensyviai guodė ir viltingais pažadais skatino iš užjūrio sklandančios žinios apie „išlaisvinimą“… O vėliau tai radijo bangomis tęsė ir 1949 m. prabilęs „Laisvasis pasaulis“. Tačiau realybė buvo kitokia. Pradėjuskoštimiškus, daugėjo eilinių susirėmimų tarp partizanų ir stribų. Buvo sėkmių ir nesėkmių, daug praradimų. Kraštotyrininkų surinkti duomenys liudija pasipriešinimų okupantams mastą. Ypač didelės kovos užvirė 1945 m. kovo mėn. Labanoro miško prieigose. Mūšiai vyko dvi dienas. Juose žuvo per 73 rezistentus. Tai – ilgiausiai trukęs valdžios struktūrų mūšis su rezistentais Lietuvoje. Apie jį linkmeniškis (Ignalinos r.) Vladas Terleckas rašė: „<…>… Lietuvos rezistencinių kovų istorijoje sunku būtų surasti joms prilygstančių mūšių (Kiauneliškio mūšis – aut. past.) pagal trukmę ir aukų skaičių iš abiejų pusių. Reikia didžiuotis, kad paprasti artojai dvi paras priešinosi profesionaliems kareiviams, nė vienas neiškėlė rankų…“.

Apie buvusias intensyvias rezistentų kovas šiame krašte liudija ir krašto pamiškėse aptikti užsandarinti indai su rezistentų užrašais. O Antanų miško (Adutiškio apylinkės) pakrašty rastas didžiausias Lietuvoje rezistentų dokumentų telkinys. Apie tai rašė ir vietinė, ir respublikinė žiniasklaida.

Rastieji dokumentai ir kiti faktai liudija, kad tiek išlikę gyvi, tiek ir žuvę rezistentai, nors ir nujausdami kovų baigtį, turėjo viltį, kad jų kova nebus beprasmė, viltį, kad išauš laisvės rytas Lietuvai, o jų auka, įprasminta dokumentuose, tarnaus jaunimo patriotiškumo puoselėjimui.

Rezistencinėje istoriografijoje pateikiami duomenys, kad 1945 m. sausio–kovo mėn. miškų košimai ir areštai suardė „Tigro“ rinktinės štabo ir kuopų ryšius. Be to, 1945 m. sausio 9 d. žuvo šiame krašte „Tigro“ rinktinės vadas. Suėmus L. Vilutį-Arūną ir kiek vėliau sunaikinus A. Krinicko-Romelio kuopą (1945 m. kovo 12 d. Labanoro miškuose – aut. past.), gerokai praretėjo kovotojų ir „Tigro“ rinktinės štabas. Ryšių atstatymui dideles pastangas dėjo ryšininkė V. Deveikytė-Ramunė. Jos ir jos pagalbininkų dėka štabas gaudavo informaciją apie išlikusių kovotojų dislokaciją ir jų turimą ginkluotę. Istoriografijoje pateikiami duomenys tikina, kad tuo metu „Tigro“ rinktinė Utenos ir Švenčionių apskrityse dar turėjo apie 300 LLA narių – laisvės kovotojų. Jų ginkluotėje buvo 24 kulkosvaidžiai, 216 šautuvų, 45 automatai ir kt.

V. Stundžia buvo nagingas kalvis. Į jo nediduką pamiškėje budintį pastatėlį, kalvę, dažnai užsukdavo ne tik Dryžių, bet ir tolimesnių vietovių kaimiečiai. Atveždavo restauracijai plūgus, aptempti šynomis ratus, kaustymui arklius ir net… „pagaląsti“ peilius. Su juo konsultuodavosi ir norintys įsirengti elektros malūnėlius. Jo sodyboje puikiausiai veikė tokio tipo elektros įrenginiai. Užsukdavo ir šiaip smalsuoliai pasidalinti ir pasiklausyti parapijinių ir užjūrio naujienų. Kalvę lankydavo „raudonieji“ ir „žalieji“. Vincui buvo didelis galvos skausmas, kad tik tie „spalvotųjų“ vizitai nesutaptų. Tačiau išgirsta kalvėje informacija, tuojau pasiekusi Verutės ausis, buvo analizuojama ir derinama su kitais rezistencinės žvalgybos daviniais.

Kartą atnešusi „pagaląsti“ kelis surūdijusius peilius, kaimynystėje gyvenanti našlė Paulina Jurgelevičienė, dalijosi naujienomis. Pradėjo nuo Saldutiškio mokyklos mokytojų Vytauto Limanausko, Petro Antanaičio, Stasio Trinkūno ir Antano Eglinsko, kurie gali turėti ryšių su „miškiniais“ (vėliau V. Limanauskas buvo areštuotas ir dingo, A. Eglinskas (Margiris) žuvo kovodamas, o P. Antanaitis ir S. Trinkūnas buvo „ištremti“ į Švenčionių r. Strūnaičio mokyklą, kur labai trūko mokytojų – aut. past.). Pasidalijusi naujienomis apie mokytojus, atsargiai užsiminė, jog girdėjusi, kad ir valsčiaus sekretorė Verutė gali būti su „žaliais“. Stribai jau ant jos padėjo akis… Esą girdėjusi stribų tvirtinimą, jog apylinkės sekretore dirbanti Verutė – gali būti „miškinių“ ryšininke vadinama vardu „Žibutė“. O paskui įkyriai pradėjo dairytis po kalvę. Vincui paklausus, ko ji ieško, neslėpdama leptelėjo: „adrezankos“. Tada nusišypsojo ir atvirai, kaimyniškai paaiškino, kaip ją „verbavo“ stribai patikrinti kalvę, ar Vincas nenupjausto šautuvams vamzdžių, gamindamas „adrezankas žaliesiems“ – patogesnius nešiojimui ginklus. Paulinos kaimyniška „išpažintis“, Vincui ir Verutei buvo signalas, kad jie sekami.

Nedelsdama, išvykimo į miestą „mokymosi“ tikslais, Verutė atsisakė sekretorės pareigų Saldutiškio valsčiuje. V. Deveikytė tapo nelegale. Saldutiškio valsčiaus sekretorės pareigose įsidarbino jos draugė Verutė Strolytė, vėliau ištekėjusi už Jono Gasiulio. Iš pradžių, rezistentams reikalingą informaciją apie stribų ir kagėbistų planuojamas baudžiamąsias akcijas valsčiuje, V. Deveikytė, jau vadinama „Ramune“ ir kitais slapyvardžiais, gaudavo iš draugės V. Strolytės. Ilgainiui, paaiškėjus bandymų į rezidentus infiltruoti kagėbistus, V. Deveikytė-Ramunė atsisakė vietoje bet kokių susitikimų, išskyrus su artimaisiais. O V. Strolytė draugavo ir susituokė su J. Gasiuliu. Jonas – V. Stundžios artimas giminaitis, sesers sūnus. Taip rezistentė „Ramunė“ reikiamą informaciją iš valsčiaus ir Utenoje gaudavo jau iš jai talkinusio V. Stundžios. V. Stundžia su J. Gasiuliu buvo ne tik giminės, bet ir geri draugai, sutarė ūkio darbuose, o dažnai po darbų dalindavosi ūkio, apylinkės ir „miško“ politinėmis naujienomis. Verutės brolis Gubertas (pasikeitęs vardo pirmą raidę į „H“ ir tapęs Hubertu), išvyko „dirbti“ į Kauną ir, turėdamas Saldutiškio bažnyčios kunigų rekomendaciją, „įsidarbino“ Kaune veikusiame vienuolyne.

Apie V. Deveikytės veiklą mini ir L. Abarius, kad ryšių užmezgimo tikslais ji vykdavo į susitikimus miškų slaptavietėse ir miestų daugiabučiuose: „<…>1947 m. gegužės pabaigoje į Ukmergę pas

Febronijos Kimštienės seserį atvažiavo partizanų ryšininkė Verutė Deveikytė-Ramunėlė g. 1925 m. Kemešio k., Saldutiškio vls., (nelegalė, viena pagrindinių Vytauto apygardos vado Jono Kimšto-Žalgirio ryšininkių). Ji ir atvežė laišką nuo J. Kimšto. Šis prašė, kad per Jonines, birželio 23 d., žmona Febronija atvažiuotų su ta mergina. Turėjo vykti partizanų sąskrydis, kuriame dalyvautų ir profesorius Markulis – partizanų BDPS centro viršininkas Erelis. Dėka šio profesoriaus, 1947 m. sausio mėn. buvo įkurta partizanų Šiaurės Rytų Lietuvos sritis. Jos vadu paskirtas J. Kimštas-Žalgiris…‘‘.

Išdavystės ir žūtis

Verutės, kaip svarbios rezistencinių ryšių koordinatorės „Ramunės“, susitikimo su rezistencijos vadais vieta buvo išduota. Romas Veteikis (Verutės sesers sūnus) atgimimo laikotarpiu domėjosi, kas išdavė rezistentę V. Deveikytę. Kas slėpėsi po išdaviko „Laimutės“ slapyvardžiu.

„<…>1949 m. sausio mėn. Miškinis per štabo viršininką „Laisvūną“ užmezgė ryšius su Kuktiškių valsčiaus pasyvių partizanų šeima. MGB pavedimu „Laisvūno“ ryšininkė, agentas „Laimutė“, paruošė Kuktiškių valsčiaus bunkerį, kuriame turėjo būti Vytauto apygardos štabas. 1949 m. vasario 11 d. MGB operatyvinė grupė šį bunkerį sunaikino, žuvo Juozas Skurkis-Laisvūnas ir keturi su juo buvę kovotojai“. Partizano Juozo Skurkio pavardė kai kurių pasakotojų prisiminimuose neteisingai rašoma kaip „Skurskis“.

Ir antra žinutė apie žūtį: „<…>1949-ieji, 6-ieji okupacijos metai, prasidėjo skaudžiomis netektimis partizanų vadovybės gretose. 1949 m. vasario 11 d. agento „Laimučio“ išduoti Kuktiškių valsčiuje Jurgio Graužinio sodyboje žuvo Vytauto apygardos štabo viršininkas Juozas Skurkis-Laisvūnas ir Kovo būrio vadas. Sužeista Verutė-Ramunė buvo suimta ir nukankinta“.

Mirties aktas (daryt kaip banerį)

Aktas, sudarytas 1949 m. vasario 11 d., Utenoje, kad Utenos valsčiaus MGB viršininkas leitenantas Sbitnevas, 137 ŠP 6 kuopos vadas kapitonas Kundal, sudarė aktą, jog vasario 11 d. MGB kovinė grupė iš 12 asmenų, realizuodami agentūrinius-operatyvinius duomenis, Kuktiškių valsčiuje, Vidžiūnų kaime, Jurgio Graužinio namuose, tvarte surado banditišką bunkerį, kurį atidarant, banditai pasipriešino ir buvo nukauti. Tai: Skurkis Juozas Petro-Laisvūnas, Vytauto apygardos štabo viršininkas, banditas „Beržas“ ir ryšininkė „Ramunė“, kuri kontuzyta ir paguldyta į Utenos ligoninės stacionarą. Paimta trofėjų: rankinis kulkosvaidis – 1, PPŠ automatas – 1, vokiškas šautuvas – 1, pistoletų – 3, žiūronų – 2, ragelių PPŠ automatui – 2, diskų kulkosvaidžiams – 5. Šovinių automatiniams ginklams – 135, šautuvui šovinių – 120. Pinigų – 125 rubliai. Banditų lavonai pristatyti į Utenos MGB.

Mirtimi alsuojančios pokario paslaptys gaubė vienkiemius, pamiškių gyvenvietes ir stropiai buvo slepiamos net gyventojų atmintyje. To laikmečio socialiniai neramumai vertė tėvus šeimose būti „konspiracijoje“ net ir su savo mažamečiais vaikais. Taip buvo ir Verutės vyresniosios sesers Onos ir jos vyro Vinco Stundžių šeimoje, auginusioje devynis vaikus.

Vincas, sužinojęs, kad V. Deveikytė paguldyta į Utenos ligoninę, pasitelkęs patikimus draugus, rinko informaciją apie ligoninės ir rezistentės Verutės palatos apsaugą. Rengėsi jos išvadavimui. Dėl slaugių budėjimo grafiko kaitos, operacija nepavyko. Apie tą pasirengimą, išgirstą namuose, Stundžių vyresniosios dukros Bronės prisiminimų epizodai: „<…>…Man buvo jau aštuoneri. Žiema. Sutemos. Kieme už lango girgždėjo sniegas. Stovėjo du vežimai su pakinkytais arkliais. Tėtis pasakė: ,,Atvažiavo Koronža su draugu“ (Koronža – dėdienės Veronikos Stundžienės giminaitis – aut past.). Nubudau naktį, išgirdusi virtuvėje tėvo ir vyrų kalbas apie kažkokį pasirengimą išvykai į Uteną. Kalbėjo pašnibždom. Tačiau išsiskirdavo nepažįstami vyriški balsai ir jų tariami žodžiai: „užvalkalai batams… ligoninė… slaugė juos nugirdys… kareiviai miegos… suvyniosim paklodėsnan…“ Tyliai pravėriau iš kambario į virtuvę duris. Mama karpė baltą paklodę. Teta Bronė (Gimžauskienė – aut. past.) siuvo kažkokius užvalkalus. Vienas kailiniuotas vyras ant batų movė užvalkalą. O tėtis ir kažkokie vyrai tuos užvalkalus trynė česnakais. Kiti vyrai kalbėjo, kad reikia dar apšlakstyti žibalu ir tik tada apsukti batus, kad nesuuostų šunys. Pajutę, kad pravertos durys, mama mane paguldė miegoti. Ryte tik pasakė, kad naktį, ką mačiau, tai sapnas. Išleisdama mokyklon prigrasino, kad sapnų pasakoti kitiems nereikia, nes jie tik pasijuoks. Tačiau tada aš supratau, kad naktį girdėtas pokalbis ir matyti vaizdai buvo ne sapnas, o kažkokia baisi paslaptis. Apie kurią reikia tylėti. Ryte mama vaikščiojo ašarotomis akimis, o tėvo vis nebuvo… Grįžusi iš mokyklos, namuose radau ant stalo degančią žvakę, sėdintį senelį Adolfą, atverstą maldaknygę…“ O vėliau sužinojo, kad teta Verutė žuvo.

Ona ir Vincas Stundžiai, pagimdę ir užauginę devynis vaikus, abudu nuėję sunkų, pavojingą ir garbingą gyvenimo kelią, atlikę savo šventą pareigą DIEVUI, TĖVYNEI ir ŠEIMAI, išėjo į amžiną poilsį, palikdami gyvąją atmintį – vaikus, anūkus… Ona su šiuo pasauliu atsisveikino 1972 m. rugsėjo 30 d., o Vincas 1977 m. gruodžio 27 d. Abudu juos priglaudė ir amžiną ramybę suteikė smėlėta Saldutiškio kapinių žemė.

Stundžių sodybos likimas

Stundžių kluonas, nacionalizuotas valstybės, priklausė Saldutiškio ūkiui. Vėliau, statant ūkio stambesnius fermų pastatus, buvo tik epizodiškai naudojamas. Jo priežiūra rūpinosi buvęs savininkas V. Stundžia. Jam mirus, kluono pastatas buvo paliktas likimo valiai.

Kol stovėjo sodyba, Stundžių atžalos tęsė tėvų šeimoje susiformavusias tradicijas. Viena jų – Motinos dienos minėjimas. Ūgtelėję ir baigę mokslus, Stundžių vaikai kėlė sparnus iš namų. Kūrė savo šeimas, suko gūžtas. Tačiau gegužės 1-ąją (buvo nedarbo diena), visos šeimos atžalos grįždavo į gimtąjį lizdą padėkoti tėvams už suteiktą gyvybę, pagerbti mamą už rūpesčius, pasidžiaugti vieni kitų pasiekimais, pasidalinti patirtimi ir pasiguosti dėl nesėkmių. Taip Stundžių šeimoje gimė tradicija: Gegužės 1-oji – Tėvų ir visos jų šeimos diena. Ši pagarbos tėvams tradicija buvo tęsiama ir jiems mirus. Susirinkdavo, kolektyviai aplankydavo tėvų kapą, pasidalindavo pasiekimais, pasiguosdavo rūpesčiais.

Mirus tėvams, į tuščią tėvų sodybą atsikėlė su savo šeima Stundžių dukra Verutė Stundžaitė- Gaižauskienė, dirbusi mokytoja Molėtų rajone. Jai atsikėlus dar kurį laiką buvo tęsiamos tėvų šeimoje puoselėtos tradicijos. Svarbiausia jų – Gegužės 1-osios susitikimai tėvų sodyboje. Tačiau 1984 m. Stundžių sodybos vietoje buvo suprojektuotas, o vėliau pradėtas statyti didžiulis gyvulininkystės kompleksas. Sodas buvo iškirstas, ūkiniai pastatai nugriauti, o iš gyvenamo namo medienos Verutė Saldutiškyje rentėsi savos sodybos pastatus. Buvusioje Stundžių sodybvietėje greitai išdygęs gyvulininkystės kompleksas, atgimimo laikotarpiu bankrutavo. Jo dalys buvo privatizuotos.

Kemešio prieplaukos legenda

Šios publikacijos autorius prisiminė, kaip sumanęs rašyti apybraižą apie V. Deveikytę, 2021 metų vasarą lankėsi jos gimtajame Kemešio kaime. Aptilusiame nuo žmonių balsų kaime bujojo augalija. Tarp išretėjusių sodybų dar styrojo buvusiųjų sodų likučiai – pavienės obelys. Vienos sodybos kieme stovėjo mašina. Dūgzdama žoliapjovė skynė taką per aukštų žolių sąvašyną kiemo pakraščiu. Pasilabinus, jos savininkas, išgirdęs mano klausimą, stabtelėjo. Nutilus varikliui, pusbalsiu pakartojo: „…Deveikytė, Deveikytė… partizanė, rezistentė… Pavardė vietinė… Tai gal to buvusio kaimo senio, šimtamečio Adolfo Deveikio dukra?.. Jos gyvento laikmečio žmonių jau nebeliko kaime… Kažką esu girdėjęs. Amžiną atilsį, mano močiutė lyg tai minėjusi kažką apie partizanus. Tai jau tapo legendomis… Man įstrigo tik jos pasakojimai, kad ežero prieplaukoje stovėdavo kaimo meškeriotojų valtys. Į valčių galuose esančias „kamaraites“ partizanų ryšininkai įdėdavo jiems maisto. Sutartiniais ženklais ant pakrantės medžių teikdavo partizanams ir informaciją apie kaimą… O paskui, tas senis Adolfas, kai jau negalėdavo pėsčias nueiti į Saldutiškį bažnyčion, tai sekmadieniais eidavo į prieplauką ir valtyje sėdėdamas melsdavosi… Gal kalbėjo rožančių? Dar močiutė minėjo, kad jis po dukros žūties prieplaukos krante buvo pasodinęs medelius. Gal dukros atminimui? Dabar jų tik vienas ir belikęs… Nueikit taku, tai storasis medis paežerėje…“

Autoriui teko nueiti. Buvusi plati Kemešio ežero prieplauka jau užaugusi nendrynais, likęs tik siauras atabradėlis.

NUORODOS

1. Aistė Petrauskienė. Knyga „Nebijojom mirti, bijojom išduoti“

2. Aistė Petrauskienė, Vykintas Vaitkevičius. „Lietuvos partizanų valstybė“. 2019 m., Vilnius, Alma littera

3. Alfonsas Merkys. „Strūnaičio bažnyčios istorija. Trakai“. 1997 m., Vilnius, p. 27

4. Antanas Karmonas. „Matematikos aruodų turtintojai“. Utenos „Indra“, 2011 m., p. 64–72, 197–198

5. Antanas Karmonas. „Nutylėtas sąjūdis Į Lietuvą“. Voruta. 2018–12–22 ir 2019–01–21

6. Antanas Karmonas. „Nutylėto sąjūdžio įkvėpėjas“. Utenos apskrities žinios. 2021–07–14

7. Aurelija Kairytė-Smolianskienė. „Nurimęs Šarkių kaimas saugo ir šiurpius, ir mielus prisiminimus“. Utenos diena, 2020–09–02

8. Edvardas Gudavičius. „Bandymas lokalizuoti XIII a. lietuvių kunigaikščių valdas“. Vilnius, 1984 m., p. 69–80

9. Jonas Baltakis. „Rasti partizanų užrašai“. Mūsų Ignalina, Lietuvos rytas, 1999 m. liepa

10. Laimonas Abarius. Magistrinis darbas pavadinimu ,,LP 3-ioji Vytauto apygarda. Istorinė apžvalga“. 2010 m., Vilnius

11. Leonas Vilutis. „Verutė Deveikytė – Ramunė“. Tremtinys, 1991 m. liepa, Nr. 3

12. Leonas Vilutis. „Rezistencijos dukra“. Dobilas, 1991–08–07. Nr. 39, 49

13. „Utenos krašto enciklopedija“

14. Vladas Terleckas. „Gimtasis Krivasalis“. Mūsų Ignalina, 2010–01–29 ir 2010–02–12

Viršelio nugarinė dalis

Leidinio autorius, Antanas KARMONAS gimė1936 m. Dvilonių k. Švenčionių r. Baigęs VVPI Fizikos – matematikos fakultetą, dirbo Šiaurės Rytų Lietuvos mokyklose mokytoju ir mokyklos vadovu. Nuo 2009 metų – nedirbantis pensininkas, Švenčionijos klubo ir Lietuvos Nepriklausomų rašytojų sąjungos narys, priklauso kelioms nevyriausybinėms draugijoms.

Vedęs. Su žmona Brone išaugino sūnų Arvydą ir dukrą Ritą, kurie dirba Lietuvoje švietimo baruose.

Dalį atostogų praleisdavo rinkdamas kraštotyrinę medžiagą. Darbus eksponavo respublikinėse kraštotyros konferencijose. Parengtas publikacijas spausdino almanachai: Rytų Lietuvos mokytojų kūrybos ,,Ties spalio taku‘‘, Ignalinos literatų klubo ,,Banguojantys žodžiai‘‘, Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos ,,Vardą rašysim ant laiko delnų‘‘, Švenčionių r. kraštotyrininkų ,,Mūsų istorija gyvai‘‘ ir kt. Rytų Lietuvos literatų konkurse 2004 m. pelnė publicistikos nominacijoje laureato vardą.

Išleido knygas: ,,Istorijos mįslės‘‘ (Šiaurės Rytų Lietuva)‘‘ – 2001 m., ,,Lietuvių genties didkelis (Šiaurės Rytų Lietuva)‘‘ – 2005 m., ,,Lietuvos pakrašty‘‘ – 2008 m., ,,Matematikos aruodų turtintojai‘‘ – 2011 m., ,,Šiaurės Rytų Lietuvos pakraštys istorijos verpetuose‘‘ – 2012 m. ,,Dūkšto atminties takais‘‘ – 2020 m.

Už literatūrinio žodžio sklaidą, dvasingumą, aktyvų kraštotyrinį darbą puoselėjant krašto etninę kultūrą ir knygas, žadinančias krašto istorinę atmintį, ugdančias jaunimą tautinės tapatybės ir pilietiškumo dvasia A. Karmonas apdovanotas Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijos, Kultūros ministerijos Padėkos raštais ir Diplomais, o 2008 m. įteikta Stanislovo Rapolionio premija.

Hobi: fotografija, šaškės, šachmatai, gamtos gėrybių rinkimas, bitininkavimas, kelionės. Dirbdamas dalyvaudavo kartu su pedagogais turistinėse kelionėse po TSRS pietų ir šiaurės kraštus, Atgimimo laikotarpiu po Europos valstybes. Tačiau įdomiausia ir romantiškiausia kelionė jam buvusi su studijas baigusiais draugais, kai jie trise keliavo ,,autostopu’’ ir beveik pėsti praėjo Baltijos pajūriu nuo Karaliaučiaus miesto iki Estijos Talino sostinės.

Vilnius,

2024 – 06 – 01.