Šv. Velykos neįsivaizduojamos be margučių – įvairiausiais raštais numargintų, pačiomis vaiskiausiomis spalvomis dekoruotų. Tauragnų miestelyje gyvenanti gėlių mylėtoja Alfonija Levčenka šiai didžiausiai pavasario šventei rengiasi iš anksto, dar žiemą, kuomet turi daugiau laiko. 100 trijų spalvų margučių apnėrusi moteris didžiuojasi, kad jais galės pasidžiaugti ne tik jos šeimos nariai, bet ir miestelio gyventojai ar prašalaičiai.
Kodėl pasirinkote šį neįprastą margučių marginimo būdą?
Mezgu nuo mažumės, tad rankoje laikyti virbalus ar vąšelį man – malonumas. Tauragniškės moterys kasmet prieš Velykas puošia velykinį medį, tad tam reikia pasiruošti. Aš turiu daugiau laisvesnio laiko, tad iš anksto pasirūpinu siūlais ir jais apneriu kiaušinius. Galima didžiuotis darbščiomis mūsų krašto moterimis: vienos riešines mezga, kitos margučius margina, trečios užsiima kita kūrybine veikla. Apnerti kiaušinius – tai ne mano idėja, ji priklauso Danguolei Trimonienei. Kasmet Velykų medis pasidabina daugybe margų kiaušinių, o šiais metais, kuomet Lietuvai 100 metų, nusprendėme, kad kiekviena moteris numargins po šimtą margučių. Ši idėja – sveikintina. Juk smagu stebėti, kaip pravažiuojantys žmonės sustoja prie medžio, fotografuojasi, džiaugiasi. Mūsų miestelyje ypač juntama velykinė nuotaika.
Kiek laiko skiriate apnerti vieną kiaušinį?
Visas procesas trunka labai greitai. Įmantrių raštų nenaudoju, tiesiog neriu paprastai. Ant velykinio medžio šakų užkabinami ir apklijuoti kiaušiniai, tačiau jie nėra patvarūs: nuo lietaus ir vėjo papuošaliukai gali nukristi. O štai apnertus kiaušinius galima naudoti ne vienerius metus. Labai džiaugiuosi, kad Tauragnuose yra labai daug įdomios veiklos, tad miestelio gyventojus suburia įvairūs mokymai, edukacinės veiklos, šventės, koncertai.
Kaip paruošiate kiaušinius marginimui?
Aš kiaušinių marginimui pati neruošiu. Jų man atnešė iš Tauragnų kultūros namų. Ši medžiaga jau būna iš anksto paruošta, jie tušti, išpūsti. Tereikia tik apnerti. Mano žiniomis, tauragniškės moterys kiaušinius Velykoms ruošia visus metus, nuo vasaros. Juos kaupia, džiovina, o paskui ši medžiaga panaudojama labai originaliai: vienos moterys jas apklijuoja kruopomis, kitos apneria… Štai šituos 100 kiaušinių papuošiau per labai trumpą laikotarpį. Man žiemą didžiausias malonumas megzti, o vasarą braidžioti per pievas ir mėgautis gėlių grožiu.
Vadinasi, jūs mylite gėles?
Nepaprastai. Tiesiog dievinu vaikščiojimą po pievas, pasidžiaugiu žydinčiomis įvairiaspalvėmis lauko gėlėmis, o kartais jų priskinu puokštei. Štai Kultūros centre būna įvairiausių renginių ir pasveikinti reikia puokščių – tuoj moterys kreipiasi į mane, žino, kad aš tuo pasirūpinsiu. Anksčiau auginau sausučius, jų puokštelės džiugindavo visą žiemą. Dabar jau seniai šių gėlių nebeauginu.
Mėgstu išnaudoti kiekvieną žemės lopelį ir jame pasisodinti gėlių. Anksčiau ant kiekvieno kampo žydėjo gėlės. Tačiau sūnus aplinką sutvarkė, tad ir vietos dabar tam mažai liko. Laikausi jo patarimo, kad reikia viską tvarkingai daryti. Kartais pykstu ant daržo, tik ne ant gėlių (juokiasi).
Kas jus išmokė megzti?
Megzti išmokau vėlai: jau buvau ištekėjusi, auginau vaikus. Kurį laiką stebėdavau, kaip mano kaimynė Irena Eidžiulienė megzdavo, o man taip saldu žiūrėti į šį procesą. Kartą prisipažinau, kad ir aš norėčiau išmokti. Tiesa, susidėti akis mokėjau, bet daugiau neturėjau jokio supratimo kaip daryti toliau. Ji kantriai mokė mane mezgimo paslapčių. Mano vaikai dar buvo nedideli, bet jau į vaikų darželį juos išleisdavau papuoštus mano mezginiais. Primezgiau ir kombinezoniukų, ir sarafaniukų. Buvau pagavusi azartą. O štai dabar, kai labai suprastėjo rega, renkuosi paprastesnius raštus. Tačiau šeimai mezginių užtenka: visiems padovanojau iš siūlų megztas šlepetes, o anūkėlę Ramintą papuošiu suknelėmis, megztukais… Nemėgztu nerti servetėlių. Esu apnėrusi tik servetėles, ant kurių pastatydavau gėlių vazonus.
Alfonija, papasakokite apie save…
Esu grynakraujė tauragniškė, o mano vaikystė prabėgo netoli šie miestelio. Tačiau tarybiniais laikais tėvai buvo priversti kraustytis į Tauragnus – čia gyvenu iki šiolei. 17 metų sulaukusi dirbti išėjau į tuometį trikotažo fabriką, tačiau netrukus gyventi vėl grįžau į Tauragnus. Išauginau du vaikus – dukrą ir sūnų. Mano sūnus Andrius su marčia Kristina buvo pasirinkę emigranto kelią, tačiau Danijoje nenorėjo pasilikti. Tačiau mirus mano vyrui, jie sugrįžo į Tauragnus ir gyvena kartu su manimi. Kartą buvau ir pati nuvykusi į Daniją, bet nepatiko man šita šalis. Džiaugiuosi, kad jie sugrįžo, nepasirinko emigranto gyvenimo. Jei anksčiau juos pamatydavau tik per monitoriaus ekraną, šiandien juos matau kasdien.
Vytauto Ridiko nuotr. ir video
{youtube}kONcZy7Fz00&feature{/youtube}
