Jei dabar mezgimas ir nėrimas labiau tampa laisvalaikio pomėgiu, atsipalaidavimo būdu, tai anksčiau, ypač sovietmečiu, visos moterys ir merginos mezgė, nėrė, nes jei norėjai išsiskirti iš pilkos minios masės, tik kurdamas rankdarbius galėjai pasipuošti madingu, originaliu, išskirtiniu bei įdomiu rūbu ar aksesuaru. Taigi ir iš Jūrmalos (Latvija) kilusi, bet štai kelis dešimtmečius Lietuvoje, Tverečiuje (Ignalinos r.) su vyru Vytautu gyvenimą kurianti Inese Čepule, pradėjo megzti dar vaikystėje. Dabar, kai pigių ir pačių įvairiausių drabužių galima gauti parduotuvėse, jos kūrybos objektu tapo batukai kūdikiams ir riešinės.
Mezgė kone visą gyvenimą
Pasakojimą I. Čepule pirmiausia pradėjo nuo to, kad mezgė ir jos mama, ir močiutė. „Mama buvo estetė, – tęsė pašnekovė. – Kai aš buvau mažytė, mūsų namuose ir užuolaidos, ir staltiesės buvo nertos. Vienintelis dalykas, kuo neužsiimdavome, tai siuvinėjimas, visa kita – mezgimas, nėrimas, siuvimas – nebuvo mums svetima. Visi rūbai man nuo pat kūdikystės buvo siūti močiutės, o mes, vaikai, mamos buvom apmegzti nuo galvos iki kojų. Pati sau nuo vaikystės pradėjau megztis kepuraites ar kitas smulkmenas. Mano brolis Ivars, kai jam buvo dešimt metų, pasižiūrėjo į mus ir taip pat užsimanė megzti. Ir išmoko. Savo vaikus, anūkus aš taip pat apmegzdavau – nuo batukų, kojinyčių, kelnyčių ir t. t.“
Anot mezgėjos, po to atėjo sunkieji – 1990-ieji – metai, kai dar reikėjo sukti galvą kuo apsirengti, tada Inese sau ir dukrai megzdavo ne tik megztinius, bet ir suknias. „Po to atsirado dėvėtų drabužių parduotuvės ir mezgimas, nėrimas prarado savo prasmę – kam vargti, jei už 2–3 litus gali nusipirkti visokiausių drabužių, o ir siūlai dabar kainuoja nerealius pinigus, – sakė moteris. – Tada stojo šiokia tokia pauzė, kai buvau pasimetusi ir nemačiau reikalo megzti. Be to, kraustėmės iš vieno namo į kitą, prasidėjo rūpesčiai dėl ūkio, gyvulių, žemės priežiūros darbai.“ Visgi, kultūros srityje ilgai besisukusi moteris prisipažino, kad kai pradėjo dirbti Visagine ir gyveno bute, laisvą laiką norėjosi išnaudoti prasmingai. Taigi, vėl pradėjo megzti. Šis atgijęs noras kaip tik sutapo su apsilankymu sostinėje, Lietuvos nacionaliniame muziejuje kažkur 1996 metais. „Mus, kaip kultūros darbuotojus nuvedė į fondus, – prisiminė I. Čepule. – Ten pamačiau riešines. Tuomet dar nebuvo atėjęs tas metas, kai žmonės pradėjo masiškai jas nešioti ir jomis domėtis, bet aš labai riešinėmis susižavėjau. Grįžusi kuriam laikui pamiršau, bet po to kai pradėjau megzti, tai iki šiol nenustoju…“ Anot mezgėjos, riešinės labai naudingos, nes sušildo tą rankos vietą, kurioje kraujagyslės arčiausiai paviršiaus – riešą. Senoliai, jos įsitikinimu, žinojo, ką darė, kai į savo aprangą įtraukė ir riešines.
Atrado savitą mezgimo būdą
Pradedantiems riešinių mezgėjams arba dar tik norintiems išmėginti šį mezgimą žmonėms I. Čepule visada siūlo pradėti nuo storų siūlų bei stambių karoliukų ir pirmiausia nusimegzti apyrankę. Jei šis darbas neatbaidė – imtis plonesnių siūlų, smulkesnių karoliukų ir nusimegzti jau nebe apyrankę, o visą riešinę. Jei ir šis darbas neišgąsdino, o galbūt net ir labai patiko – galite bandyti tapti tikru riešinių mezgimo virtuozu. Tada jau, pašnekovės teigimu, galima pradėti rinktis raštus, dėlioti spalvas ir t. t.
Kaip sakė I. Čepule, idealios riešinės turi būti mezgamos ne iš viršaus į apačią, o nuo vieno krašto iki kito. Taip pat moteris gyrėsi atradusi savitą tradicinių riešinių mezgimo būdą – mezga vien išvirkščiomis akimis, tuomet riešinė išeina tampri, elastinga ir labai gerai priglunda prie riešo – kaip antra oda. Ir karoliukais išmezgamą raštą, anot mezgėjos, tada lengviau sekti. „Ant trijų arba keturių virbalų mezgu tik riešines-pirštines, tokios turi plyšį ar net pirštą be galiuko nykščiui, ir gali dengti kone visus kitus pirštus iki galiukų, – aiškino pašnekovė. – Tikras, tradicines riešines mezgu kitaip nei visi. Kiti mezga geromis akimis, tada raštas lieka vidinėje pusėje ir kiekvieną kartą reikia atlenkti ir pažiūrėti, ar teisingai mezgi. Taip padarai daug klaidų. Ilgai galvojau, kaip padaryti, kad raštas būtų priekyje ir aš jį visą laiką matyčiau. Pradėjau megzti išvirkščiomis akimis. Dabar taip pripratau, o kiti mezgėjai stebisi ir nesupranta, kaip aš taip susuku akis. Visgi turiu pripažinti, kad išvirkščiomis akimis ne taip patogu megzti, ir mezgimas užtrunka kur kas ilgiau nei geromis akimis.“ Porą riešinių numegzti mezgėjai užtrunka apie dvi savaites, mezgant po 4–6 valandas per dieną.
Raštai rašteliai, spalvų margumynai…
Riešinėms numegzti reikia ne tik laiko, bet ir kruopštumo. Anot I. Čepule, sudėtingiausia, jei karoliukais išmezgamas raštas būna dviejų ar daugiau spalvų. Tada prieš mezgant ant siūlo pagal schemą suveriami karoliukai, derinant reikiamas spalvas. Jei veriant suklystama – pataisyti labai sunku. Tiesa, jei vienos ar kitos spalvos karoliukų pasirodė suverta per daug, išeitis paprasta – tam talkina geriausios pagalbininkės replės, kuriomis karoliukas sutrupinamas ir pašalinamas. Jei karoliukų trūksta, tada, mezgėjos teigimu, sudėtingiau. Tokį pražuvėlį tenka įsiūti jau pabaigus mezginį. Tačiau ir tai ne pati geriausia išeitis, nes, pasak pašnekovės, išsiuvinėtas karoliukas vis tiek gula kitaip nei įmegztieji, todėl šiek tiek išsiskiria iš rašto.
Kaip sakė riešinių mezgėja, nors klientai labiausiai nori tradicinių raštų riešinių, kartais ji išmėgina ir modernius, spalvingesnius, įmantresnius raštus, riešines papuošia ne vien karoliukais, bet ir kitomis specialiomis detalėmis. Raštų schemomis, pasak moters, ji dažniausiai keičiasi ir dalijasi su kitomis riešinių mezgėjomis, tuo labiau, kad schemas ne taip lengva gauti, bet kartais raštus kuria ir pati. Pavyzdžiui, gražiai dainuojančiai anūkei Ramintai numezgė riešines su pačios sukurtu penklinės ir ant jos išbarstytų natų raštu. Raštus mezgėja persipiešia ir iš senų mezgimo knygų, kuriose, tiesa, pačių riešinių nerasi, bet užtat galima užtikti pirštinių, kurių tautiniai marginimai gali būti pritaikomi ir riešinėms.
Spalvas riešinėms I. Čepule renka pati, kaip ji pati sako – iš nuojautos, nors būna, kad gauna konkretų užsakymą iš kliento. Pačiai mezgėjai mieliausios tokios riešinės, kurių siūlų ir raštui naudojamų karoliukų spalvinė gama panaši ar darniai dera tarpusavyje.
Batukai visiems giminės vaikams
Megzti mažyčiai, dailūs batukai, anot pasakotojos, taip pat turi savo atsiradimo jos gyvenime istoriją. Kai jiems su vyru gimė pirmas vaikas, draugė taip pat augino atžalą, kuriai prižiūrėti buvo paprašyta teta. Vaiko auklė buvo numezgusi pirmuosius kūdikio batukus, kuriuos draugė padovanojo I. Čepule vaikučiui. „Batukai atrodė labai gražiai, bet ilgainiui susinešiojo, – pasakojimą tęsė pašnekovė. – Paskui laukiausi antrojo, todėl sumaniau ir jam tokius batukus gauti. Draugė jau buvo kažkur išvažiavusi, tetulės nėra, todėl išardžiau sunešiotus batukus, pažiūrėjau kaip jie megzti ir nusimezgiau pati.“
Nuo tada, kaip tikino moteris, ji tokių batelių numezgė apie kelis šimtus. Kadangi ji giminėje pati vyriausia, todėl apmezgė visų giminaičių, visų draugių vaikučius, po to anūkus – visi gimus atžalai gaudavo dovanų tokius batukus. Ir iki šiol, kaip šypsojosi mezgėja, gauna, nors kai kurie giminės ar draugai jau sulaukia ir proanūkių. Nemažai megztų batukų ir pardavė. Žinoma, per tiek laiko sugalvojo, kaip juos patobulinti, išbandė įvairius modelius ir atspalvius.
Vytauto Ridiko nuotr. ir video
