Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Utenos AVPK) salėje tapybos darbų parodą „Branda“ atidariusi uteniškė tautodailininkė, buvusi pedagogė Regina Eidžiulienė prisipažino visuomet pasaulį matanti šviesiomis, vaiskiomis spalvomis. Gal todėl ir žvelgiant į jos paveikslus juntama ramybė, susikaupimas, žydėjimas ar rudeninių lapų žaismas… Grožį ir dvasinį tobulėjimą mėgstanti tapytoja kaip svarbų dalyką akcentavo brandą tiek dvasiniame gyvenime, tiek kūryboje.
Didžiąją gyvenimo dalį lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja dirbusi R. Eidžiulienė prisipažino, kad jos širdis visąlaik jautė šilumą menui ir grožiui. Mokslų, susijusių su menu, ji nėra krimtusi, todėl save vadina savamoksle. Kartu su šeima Ąžuolijos kaime gyvenanti kūrėja sakė, jog gavusi elektroninį laišką iš Utenos AVPK šiek tiek išsigando, tačiau jame buvo pasiūlymas eksponuoti tapybos darbus. Šis pasiūlymas uteniškę nudžiugino ir ji ėmė rengtis parodos atidarymui. Žinoma, jaudinosi, nes, anot jos, kiekviena paroda atneša šiek tiek nerimo, tačiau kartu ir teigiamų emocijų. Pasveikinti maždaug dešimtmetį kuriančios R. Eidžiulienės atskubėjo ne tik Utenos AVPK viršininkas Vytautas Vaiškūnas, jo pavaduotojas Vaidotas Žilys, policijos pareigūnai, bet ir tautodailininkai, draugai, muzikinį sveikinimą dovanojo Utenos meno mokyklos mokytoja Audronė Misiukaitė, grojusi gitara.
„Tikriausiai tik šiemet ėmiau suvokti, kad gyvenime niekas nesikartoja: nei akimirkos, nei dienos, nei metai. Gyvenimas dėliojasi iš mažų akimirkų. Jeigu nebūčiau nuo karščio kaitusi mugėje, vykusioje Utenos miesto gimtadienio metu, ir jeigu prie manęs nebūtų priėjusi V. Vaiškūno žmona ir nebūtų nupirkusi nedidelio mano paveikslo, tikriausiai šiandien čia nebūčiau atidariusi savo darbų parodos“, – prisipažino kukli kūrėja.
Moteris pasakojo, kad savo tapybos darbus kelti į viešumą, dalyvauti mugėse nuolat paskatindavo sūnus. „Jis visąlaik sakydavo, kad kiek aš galiu piešti, kurti rankdarbius, papuošalus. Namai pilni, jų – visose pakampėse. Jis man ir sako: „Arba rodyk kitiems, arba nešk į konteinerį.“ Vyras tam irgi pritarė, todėl mane su darbais nuveža, žinoma, paskatina ir kurti“, – dėkodama savo artimiesiems kalbėjo menininkė, kuri iškėlė sau uždavinį skleisti žmonėms tik optimizmą, nes negatyvo mūsų gyvenime ir taip per daug.
Kalbėdama apie savo gyvenimą, menininkė prisipažino, kad dėl sveikatos sutrikimų užsidarė mokyklos durys, tačiau atsivėrė visi langai į kūrybą. Šis procesas ją viliojo nuo vaikystės. Dar būdama mokinė ji nuvyko į anuometį Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, tačiau grįžusi nenudžiugino savo mamos, kuri buvo įsitikinusi, kad iš meno išgyventi tiesiog neįmanoma. Žvelgdama į savo buvusias pedagoges ir matydama jų jaunatviškumą, atsidavimą darbui, R. Eidžiulienė irgi pasuko pedagogo keliu. Kurį laiką puikiai besimokiusi mergina stovėjo savotiškoje kryžkelėje – ilgokai svarstė, ką pasirinkti: biologiją, istoriją ar lietuvių kalbą ir literatūrą. Uteniškė pasidžiaugė ir savo anūku Domu, kuris pradėjo lankyti dailės mokyklą.
Ne tik tapyti, bet ir kurti rankdarbius mėgstanti R. Eidžiulienė prisipažino neskaičiuojanti laiko, todėl neretai grožio kūrimas užsitęsia iki nakties.
„Šioje parodoje daugiausia eksponuojami plenerų metu sukurti darbai, – savo kūrinius apžvelgė tapytoja. – Nors viename plenere planavau tapyti ežerą, jis manęs nesudomino. Norėjosi daugiau spalvų. Eidama pamačiau keistas žoles, jų nusiskyniau, parsinešiau, pamerkiau į stiklainį. Jos puikuojasi mano paveiksle, tačiau tapydama nesistengiau, kad augalai atrodytų tokie, kokie yra realybėje. Tąsyk šie keisti augalai pažadino manyje norą nutapyti sodą su aviliu, bitutėmis, obelis… Turiu vieną paveikslą, kurį pavadinčiau graudžiu, nes kai jį nutapiau, po mėnesio netekau savo mamos. Jame pavaizdavau rudenį, per upeliuką tiltelį, vedantį į raistą. Po mamos mirties šiame paveiksle dar nutapiau vaivorykštę, vaizduojančią ne tik išėjusiąją, bet ir tai, kad kažkas šviesaus liko mano atmintyje, mano gyvenime.“
Ąžuolijos kaime gyvenanti tautodailininkė dažnai grybauja netoli esančiame raiste, todėl jos paveiksluose galima išvysti raisto motyvų. Į atmintį įsirėžęs ir Tirmūnų (Leliūnų sen.) vaizdas – tai moters tėviškė. Senoje sodyboje melioracijos laikais į iškastas didžiules duobes buvo sustumtos jos tėvelio prižiūrėtos obelys.
Prisimindama savo kūrybines kančias, R. Eidžiulienė juokėsi, kad kartą piešdama arklį sulaukė savo vyro kritikos, jog vaizduojamas gyvūnas visai nepanašus į arklį. „Kiekviename mano paveiksle yra įdėta šiek tiek šypsenos ar juoko. Nupiešiau du gandrus: vienas iš jų piktokas, snapu kalenantis, nuo galimos neištikimybės savo patelę ginantis, nes atskrenda trečias gandras. O tapant ežerą niekaip neišėjo pavaizduoti jo deramai, vis atrodė, kad tas ežeras kyla aukštyn. Kol aš nuleidau tą vandenį, tai vargo būta!“ – prisiminimais dalijosi parodos autorė.
Vytauto Ridiko nuotr. ir vaizdo įrašas
