Šių metų pavasarį Zarasuose, Pasaže už Saukų galerijos, Bukonto g. 1, atsivėrė dar viena erdvė prasmių paieškoms ir neskubiai meno refleksijai – Gerdos Giedrės Šeirės „Prasmių galerija“, o joje – pirmoji Vilijos Visockienės tapybos paroda „Arčiau savęs“. Užsukome pasidairyti ir pakalbinti galerijos šeimininkę.
Pasinerti į Vilijos Visockienės kūrybos pasaulį – nepaprastas nuotykis, o gal ir sapnas. Kokios technikos besiimtų – karpinių, fotografijos, tušo, cianotipijos, fotokoliažo, ar net pasitelktų dirbtinį intelektą – menininkė pakviečia į savitą, unikalų, „vilijišką“ provaizdžių ir būtybių pasaulį. Išdrįsus imti į rankas akrilą ir aliejinius dažus bei teptuką, o kartais mentelę, atsivėrė dar vienos durelės į mitinį-mistinį, animalistinį-minimalistinį Vilijos regėjimų pasaulį, kuris ir vėl džiugina, turtina, stebina tarsi matytais, bet naujai atsiveriančiais siužetais ir personažais.
„Arčiau savęs“ – taip pavadinta paroda, kviečianti sustoti priešais kūrinius tarsi prieš veidrodį, ir, žiū – išnyksta ribos tarp stebinčiojo ir stebimojo. Kas yra lapė ar liūtas, kas yra paukštis? Kieno tai alegorijos, kieno Alter Ego? Mano, tavo, mūsų – esatys, esybės, būtybės.
Vilija, regis, savo darbais atveria, liudija pamatinį, giluminį, mitinį žinojimą – apie sambūvį (simbiozę) ir draugystę, apie besimainančius sielos pavidalus. Keistuolis, Lesintoja, Laukinis, Kažkas, Benamių kačių deivė – atpažįstam save? „Aš esi Tu“ – kitados tokiu pavadinimu Antazavės šile buvo nufilmuotas Kristijono Vildžiūno filmas. Šią frazę norėtųsi skolintis, sustojus prie dailininkės darbų.
Vilija kūrybos vienumoje lengvai panyra į mitus ir išsineša archetipus, o gal atpažįsta juos čia pat, mūsų kasdienoje, ir fiksuoja teptuku. „Atspėti ežero vardą“, „Trojos arklys“, „Ofelija ir hiena“, „Gaja“, „Deivė Lada“, „Nojus“ – žiūrovui aiškesnės užuominos į atpažįstamus mitus, tačiau čia pat galime kurti savąją mitologiją, savas aliuzijas ar klajoti pasakiškame belaikiame laike: „Karaliaus sodo aukso obuoliai“, „Vaikystės arkliukas“, „Trys kuosos“, „Su lelija“, „Žemuogių pievelė“…
Naivusis, primityvusis menas – keista sąvoka, leidžianti likti autentiškam ir nevaržomam formalių kriterijų, taip pat išlaisvinanti ir… pakviečianti į pačią smagiausią Marijos Primačenko, Monikos Bičiūnienės ir kitų naiviojo meno kūrėjų draugiją. Šitokia laisvė akivaizdžiai teikia malonumą tiek pačiam kuriančiajam, tiek stebėtojui, kuriam (ačiū Dieve!) leista pasinerti į Vilijos sapnus ir regėjimus: sapnuoti viens kitą, sapnuoti saviškius, savąją gentį.
Vilijai savo tapybos darbais pavyksta nedaugžodžiaujant atverti svarbiausias prasmes ir esmes. Ar begali būti tinkamesnė paroda „Prasmių galerijos“ atvėrimui?
Apžvelgusi Vilijos Visockienės parodą Indrė Klimkaitė pakalbino ir „Prasmių galerijos“ įkūrėją Gerdą Giedrę Šeirę.
- Š.: Indre, mes pažįstamos, bet ne taip ir seniai, gal yra konkretus klausimas, kuriuo norėtum pradėti pokalbį?
I. K.: Ar turėti galeriją – sena Tavo svajonė, ir kokia yra „Prasmių galerija“?
- Š.: Jei apie svajones, tai pradėsiu iš toli. Kai pradėjau savąjį transformacijos kelią, pirmiausia identifikavau, kad gyvenime veikiu ne tai, ką norėčiau ir gebėčiau. Bazinis išsilavinimas juk matematikos ir vadybos, dirbau valstybės tarnyboje. Bet nedžiugino. Jogos praktikos atvedė prie vieno iš Himalajų kalnų – Nanda Devi – papėdės. Grįžau jau tiksliai žinodama, jog yra dvi sritys, kuriose matau prasmes: labdara ir menas. Galimybė savanoriauti „Vartų“ galerijoje ir „Maltiečių sriubos“ projekte pagilino supratimą apie šias sritis. Prisipažinsiu, labdarai nesijaučiau pakankamai stipri, o M. K. Čiurlionio muziejus dar ir dabar svarbiausia manoji bažnyčia, šis kelias reikalingas man pačiai. Traukė kamerinė veikla ir lėtas laikas. Dabar simboliškai skamba – turėjau galimybę Bernardinų vienuolyno palėpės kampelį įveiklinti. Ėmiau gilintis į socialinio meno projektus, stiprėjo įsitikinimas, jog kūryba gali padėti mums rasti daugybę atsakymų. Esu šalininkė pozicijos, jog kūrybinė saviugda – svarbiausias dvasinio augimo kelias. Palėpę išjudinti pritrūko pasitikėjimo, tad keliavau toliau: prie meno, link meno, į meną. Kelionė tęsėsi per Nerijos smėlynus ir miškus, radau performatyvių manifestų galią, o Dusetose ėmė vertis erdvė idėjų realizacijai ir galutinai sutvirtėjo sprendimas, jog galerija yra ta vieta, kurioje aš galėčiau būti daugiausia vertinga. Tikiu kūrybinių rezidencijų ir galerijų misija. Jos iš tiesų stipriai prisideda prie vietokūros. O regione tai ypač aktualu. Galerija asmeniškai man yra tokia fasilituojama erdvė, kurioje dialogui susitinka autorius ir žiūrovas. Menas yra daugialypis ir turi daugybę funkcijų. Peržvelgdama savąjį pažinimo kelią matau, kad nuo vaikystės man brangus sakralusis aspektas. Bažnyčia vaikystėje man buvo ir teatras, ir koncertų salė, ir performatyvus įsitraukimas. Linksma prisiminti, kaip kurį laiką žiūrėjau į paveikslus ir ieškojau, kurioje pusėje turi nušvisti dvasingumo aureolė. Bet idealistinis, romantinis tikėjimas meno galia išliko. Manau, jog pasaulyje kiekvieno žmogaus kiekvienai situacijai egzistuoja po meno kūrinį, galintį padėti rasti konkretų atsakymą. Kiekviena karta turi savo iššūkius, ir, man atrodo, mūsų kartos iššūkis – pasislėpti nuo pertekliaus, nuo gausos. Ir nors visose srityse yra ir nuovargio nuo greičio, ir streso perviršiai, kultūra ir toliau išlieka laisvės bei kokybės bastionas.
I. K.: Pabėgimo erdvė?
- Š.: Pabėgimo.
I. K.: Tavo atveju, bet turbūt ir ne vien Tavo, galvočiau, kad galerija – ne tik fizinė erdvė. Labai svarbu ir asmuo, šeimininkas, kuris į ją pakviečia. Matai save kaip tą galerininkę-tinklų mezgėją, kuri suveda žiūrovą su kūrėju?
G. Š.: Yra balto kubo koncepcija, kur kuratorius, parengęs parodą, palieka tekstą ir žiūrovas lieka savo autonominėse paieškose. „Prasmių galerijos“ atveju manasis dalyvavimas neišvengiamas – erdvė nėra didelė, pati ir kuruoju, ir tekstus ruošiu, ir paveikslus kabinu. Ir pati galerija su ryškiu raudonų plytų charakteriu. Šiais metais startavau su tema apie gamtojautą ir apie autorius, kurie eina savo širdies keliu. Šiuolaikinio meno intelektualusis užtaisas tokiu sudėtingu ir karų krečiamu metu manęs nebeveikia. Man svarbu, jog kiekvienas žiūrovas apžiūrėjęs parodą rastų ir žmogų, visada pasirengusį pasikalbėti apie tai, kas matoma. Čia turbūt mano pačios identifikuotas poreikis, kai vaikščiodavau po galerijas – visi įnikę į popierius, į kompiuterius, rašo projektus, tekstus. Žinoma, yra norinčių autonomiško patyrimo. Atstumus ir pauzes lengva pajusti. Pokalbis tampa laisvesnis, tarkim, kai prisistatau, jog nesu meno profesionalė. Reflektuojame ir mėgaujamės. Tokios vizualinio mąstymo pratybos. Kultūros erdvės yra juk susitikimo ir kultūrinio dialogo vietos. Bet visada ilgėdavausi kamerinių erdvių. Masto ekonomika, deja, neišvengiamai įsisukusi ir į kultūros industriją. Tad mano tikslas – puoselėti nišinius mažus projektus. Telkti mažas bendruomenes ir gebėti netikėtam dialogui suvesti net nepažįstamus šalia esančius žiūrovus yra didžiulė galia. Aišku, yra tam ir atitinkamos formos – ekskursijos ir dirbtuvės. Daug dinamiškų, įtraukių formų, priėjimų, požiūrio taškų, tarkim, kaip prakalbinti kūrinius ir juos reflektuoti. Bet mane žavi ir atsitiktinumai. Kartais ir nuspėjami atsitiktinumai pavyksta, tiesiog reikia leisti, jog įvyktų. Reikia tam ir erdvės, ir laisvo laiko. Tokia ir yra „Prasmių galerija“ – integruojanti atsitiktinumus ir atvira pokalbiui. Pirmasis galerijos sezonas yra skirtas Dusetų menininkų pristatymui. Gyvendama šalia juos pažinau, tad norisi ir atskleisti. Pirmoji autorė – Vilija Visockienė – yra žinoma fotografijos meno lauke, pradėjusi nuo karpinių bei tęsianti savo meninę praktiką ir tapybos medijoje. Stiprus ryšys su gamta – Vilijos tema. Parodoje „Arčiau savęs“ ypač ryškus ryšys su gyvūnais, buvimas aplinkoje kaip su lygiais, be hierarchinio lygmens. Mane ypač paveikė taip stipriai išnirusios M. Gimbutienės aprašytos Deivės. Senosios Europos Deivių, užtikrinusių taikų ir darnų sambūvį, provaizdis. Visur stebiu prisilietimą – gyvūno su gyvūnu, su žmogumi, žmogaus su žmogumi. Man tai tarsi kvietimas prisiliesti prie kažkokio, va to kito erdvėlaikio, to iš naiviosios praeities, iš naiviojo meno ir ne meno pasaulių. Sakyčiau, švelnumo maištas, kvietimas kokybiškai evoliucijai. Pirmos galerijos darbo savaitės, o jau matau, kaip žmonės ateina, jiems reikalingas pokalbis, reikalingas kitoks, prasminis pokalbis. Ir menininkas su savo kūryba yra nuostabus mediumas tam, kad toks pokalbis įvyktų. Visada provokuoju, kad menas turi ir magijos funkciją, kurią racionalusis protas atmeta. Galime leisti ir pasiduoti autoriaus kuriamų prasmių pasauliui.
I. K: Prasmių pasaulis – paaiškink, ką tai reiškia Tau.
G. Š.: Na, visos meno formos padeda mums ieškoti tų prasmių. Pastabiausi, apdovanotieji, atkakliausi apie tas prasmes mums vienaip ar kitaip primena. „Prasmių galerija“ – apie tai, apie kelią, kuris turi širdį, nes saugo atrastas prasmes. Šiek tiek praplėčiau, kad galerijoje būtų erdvės ir poezijai, rašymui, gal pavyks rasti būdų, kaip atskleisti vertimo meno subtilybes. Ieškoti sąskambių tarp medijų. Pabūti su kūriniais ilgėliau, prie arbatos. Tad man svarbu galerijoje išlaikyti atviros kultūrinės patirties poziciją. Žinoma, pardavimai irgi yra viena iš galerijos funkcijų, tačiau pati matau socialinio verslo perspektyvą, kai šalia vystomos kultūrinės paslaugos teikia galimybę puoselėti būtent tokią erdvę. Erdvę, kurioje pirmiausia visi saugūs ir gali dalintis. Man nebeatrodo reikšminga daugelis dalykų, tokių kaip, pavyzdžiui, ieškoti atsakymų, kaip nuskristi į Marsą. Reikšmingiau ieškoti atsakymų, kaip išbūti vienam su kitu. Kaip būti čia ir dabar, kai tiek tūkstantmečių dar vis nerandam taikaus būvio. Permąstyti santykį su gamta. Tą patį artimiausią klausimą apie gyvybės vertę, apie visų gyvų būtybių, žinoma, ir apie medžių. „Prasmių galerija“ – manasis švelnus maištas, prasminio pokyčio pareikalavimas .
I. K: O gal ir prisiglaudimo sielos prie sielos?
G. Š.: Turbūt tik susivijusios sielos ir pradeda kurti šio pasaulio prasmes bei erdves minties ir vizijų laisvei. Ačiū, Indre, už kultūrinį palaikymą, už sutartinių sąskambius ir už pokalbį.
