Rudeniu pakvipęs rugsėjo mėnuo pakvies po vasaros pailsėjusius, sustiprėjusius vaikus į klases. Po pernykščių kone visų mokslo metų, praleistų namuose besimokant nuotoliniu būdu, tikėtina, daugelis mokinių su nekantrumu laukia grįžimo į mokyklą, susitikimo su draugais, mokytojais. Visgi tarp jų bus ir apie 60Ignalinos rajono savivaldybėje gyvenančių pirmokų, pirmą kartą peržengsiančių mokyklos slenkstį, atsinešiančių savo baimes ir lūkesčius, savo nuogąstavimus ir viltis. Psichologai sako, kad nuo to, kaip vaikas perėjo savo ligšiolinius gyvenimo etapus, priklauso, kaip jam seksis šis naujas ir labai svarbus gyvenimo tarpsnis. O tėvai turi susitaikyti su tuo, kad jų vaikas auga ir kad dabar visos šeimos laukia kitokie iššūkiai ir sunkumai.
Svarbu – ruošimasis nuo mažens
Psichologė Jurgita Bareišienė „Ignalinos dienai“ akcentavo, jog pradinė mokykla yra labai svarbus etapas visos šeimos gyvenime. Anot jos, jis kur kas daugiau nerimo sukelia tėvams, ypač – jei tai pirmas į mokyklą išleidžiamas vaikas šeimoje, negu vaikams, nes jie turi miglotą supratimą apie tai, kas jų laukia. „Eidamas į mokyklą vaikas atranda naujus savo gebėjimus, užmezga ir kuria naujus santykius tiek su draugais, tiek su mokytoja, – aiškino psichologė. – Ypač svarbus yra vaiko savivertės įtvirtinimas.“
Pasak J. Bareišienės, labai svarbus yra pasirengimas mokyklai, o jį pradėti, žinoma, reikia ne savaitę prieš prasidedant mokslo metams, o gerokai anksčiau. Pasirengimo sėkmė, pašnekovės teigimu, labiausiai priklauso nuo to, kaip vaikas praėjo kitus psichologinės raidos etapus: kaip jis įveikė trejų metų krizę, kaip jam sekėsi atsiskirti nuo mamos ir eiti į darželį, kaip sekėsi pritapti darželyje, kokius ten įgūdžius įgavo ir pan. „Šie psichologinės raidos etapai yra kaip blokai – statomi vienas ant kito, – teigė moteris. – Jei vaikas turi gerą ir nemenką bagažą, galima manyti, kad jis pradinės mokyklos iššūkį įveiks sėkmingai, gal su kažkokiomis kliūtelėmis, bet gana lengvai.“ Anot psichologės, jei vaikui ankstesnieji etapai sekėsi sunkiau, jei jam buvo sudėtingas atsiskyrimas nuo mamos ir sunkiai pritapo kolektyve, tai galima manyti, kad jo adaptacija mokykloje taip pat bus sudėtingesnė.
Ruošti socialiniam gyvenimui
Pasak J. Bareišienės, kitas svarbus aspektas – supratimas, ko reikia konkrečiam vaikui. Juk vienam reikia vieno, kitam – visai kito. Pašnekovė sakė, kad tėvai dažniausiai klaidingai galvoja ir dažnai dėl to patiria daug nerimo, manydami, kad į mokyklą vaikas turi ateiti mokėdamas skaityti, rašyti ir skaičiuoti. „Aišku, svarbu pažinti raides, skaičius, bet yra daug svarbesnių dalykų, – dėstė moteris. – Mokykla tam ir yra, kad joje vaikai mokytųsi, ir tikrai sunku motyvuoti tuos, kurie ateina smarkiai pažengę. Jiems mokykloje tada tiesiog būna nuobodu.“ Kaip sakė psichologė, vaikai į pirmą klasę ateina labai skirtingo lygio. Tie, kuriuos tėvai mokė papildomai, turi sulaukti išskirtinio mokytojos dėmesio ir sudėtingesnių užduočių. Tai ne visada įmanoma maždaug dvidešimt penkis mokinius turinčioje klasėje. „Ikimokyklinio amžiaus vaikai turėtų žaisti ir tiek akademinių žinių, kiek jie gauna darželyje, turėtų visiškai pakakti, deja, ne visi tėvai taip galvoja, – aiškino J. Bareišienė. – O tai vaikus dar nepradėjus mokytis atbaido nuo pačios mokyklos.“
Anot pašnekovės, kai vaikui nuobodu mokykloje, prasideda įvairios elgesio problemos ir kiti nesklandumai. Todėl tėvai, užuot mokę savo sūnų ar dukrą akademinių dalykų, turėtų vaiką paruošti intensyviam socialiniam gyvenimui ir išmokyti kitų įgūdžių: kaip nusiraminti, kaip bendrauti su klasės draugais ar mokytoja ir t. t. „Tai neateis iš karto, bet pirmiausia, ką turi jausti vaikas, ateinantis į pirmą klasę, tai norą mokytis“, – teigė specialistė.
Pirmosios nesėkmės
J. Bareišienės teigimu, mažuosius labai dažnai nuvilia pirmosios nesėkmės. Ir jeigu trimečiui normalu mesti žaislus ir voliotis ant žemės, mokyklinukai taip elgtis jau neturėtų. Ateinant į pirmą klasę vaikas turėtų mokėti nusiraminti, jei kažkas nepavyko, ir įveikti savo nusivylimą. Vaikas turi suprasti, kad tam, kad kažkas išeitų, reikia mėginti kelis kartus. Pasak psichologės, pirmokai pirmoje klasėje turėtų išmokti sistemingo, nuoseklaus mokymosi ir to, jog negalima numesti darbo nepabaigto. Pašnekovės manymu, jei nepavykus šalia atsiranda tėtis ar mama, senelis ar močiutė, kurie iškart puola padėti arba atlikti darbą už jį, vaikas neatranda tikrųjų savo galių ir nesuformuoja šio įgūdžio.
Anot specialistės, tėvai kartais griebiasi kraštutinumų – arba nuolat kritikuoja vaiką už bet kokią nesėkmę, arba patys atlieka viską už jį. Bet, J. Bareišienės teigimu, niekas nieko neišmoksta iš pirmo karto ir be klaidų. Žinoma, yra tikrai gabių vaikų, kuriems viskas pavyksta lengvai, bet, pasak psichologės, tai tik vienetai. „O visiems kitiems, mes turime suprasti, kad pasitaikys keverzonių, kurios mus pykdys“, – sakė moteris. Tėvų lūkesčiai, kaip teigė pašnekovė, kartais būna per dideli ir nereikia tikėtis, kad vaikas viską mokės ir darys iškart tobulai. Vaikui taip pat reikėtų nusiteikti, kad mokykloje juo taip nesižavės kaip namie, jei jis gražiai parašys vieną raidę arba taisyklingai perskaitys žodį. „Reikia suprasti, kas yra mokykla. Kaip ten bebūtų, ji yra rutina, – aiškino J. Bareišienė. – Vaikai turi orientuotis pamokos ilgume ir suprasti, kad pamokos metu jie negali atsistoti ir išeiti pasivaikščioti.“
Išmokti prašyti pagalbos
Kaip pasakojo psichologė, pilvo ar galvos skausmas, pykinimas yra labai dažnas pirmokų palydovas. Tėvų pareiga yra atrasti nerimo priežastį, kalbėti su vaiku ir jokiu būdu nenuvertinti jo nerimo ar teigti, jog jis išsigalvoja. Juk vaikas gali turėti daug baimių: kad nesusiras draugų, kad nepatiks savo mokytojai, kad kažko nemokės, kardinaliai keičiasi jo dienotvarkė ir pan. Todėl tėvai turi stebėti vaiką ir kalbėti su juo, kad laiku užbėgtų visam šiam nerimui už akių.
Pasak J. Bareišienės, tėvams taip pat derėtų domėtis, kaip vaikui sekėsi mokykloje, ir klausimai turėtų būti labai konkretūs, nes tokio amžiaus vaikai abstrakčių klausimų nelabai supranta. Reikėtų klausti: ką mokėtės, kokią raidę, su kuo sėdėjai suole, ar buvote lauke, ar susidraugavai su kuo nors ir pan.
Prasidėjus mokslams, anot pašnekovės, tėvai labai daug dėmesio skiria akademinei pusei, bet labai daug vyksta vaiko socialiniame gyvenime, kuris vaikui netgi svarbesnis, todėl reikėtų nepamiršti ir jo. Reikia stebėti, kaip pirmokui sekasi kurti santykius su klasės draugais, ar iš jo niekas nesityčioja, o gal pats vaikas tyčiojasi iš kitų. „Vaikai mokosi draugauti ir toje draugystėje bus daug pakilimų ir nusivylimų, daug pavydo, – pabrėžė moteris. – Tokio amžiaus vaikai labai linkę savintis draugus, reikėtų apie visa tai su jais kalbėtis.“
Kaip tikino J. Bareišienė, prieš lankant mokyklą tėvai vaikus taip pat turėtų išmokyti prašyti pagalbos. Neturėtume tikėtis, kad nuėjęs į visai naują erdvę vaikas iškart joje puikiai orientuosis. Anot pašnekovės, psichologai rekomenduoja prieš mokslo metus, kol mokykla dar apytuštė, nueiti į ją ir aprodyti vaikui, kur kas yra – klasė, valgykla, tualetas, susižinoti, kiek yra išėjimų iš mokyklos, kur kreiptis, jei nebus mokytojo, o reikėtų pagalbos ir pan. Būtina išmokyti vaiką, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, kaip reaguoti, jei kitas vaikas užgavo ar nuskriaudė ir t. t.
Nesidalyti savo baimėmis
Anot J. Bareišienės, labai svarbi pačių tėvų patirtis ir nusiteikimas, susijęs su mokykla. Jei tėvams gerai sekėsi mokykloje ir buvo lengva mokytis, paprastai jie ir vaikus nuteikia teigiamai. Jei turi kažkokių baimių, tėvai turėtų apie savo nuogąstavimus kalbėtis tik su suaugusiaisiais arba su specialistais, jokiu būdu ne su vaikais, nes taip jie gali perduoti savo baimes ir išankstines nuostatas. Psichologė tikino, kad taip tėvai tik padidins vaiko baimes. Suaugusieji kaip tik priešingai turi nuteikti vaiką, kad mokykloje bus smagu, ten daug ko išmoks, susiras draugų ir pan. Žinoma, nereikia piešti visko pernelyg rožinėmis spalvomis, nes mokykloje visgi laukia rutina, bet realiai apibūdinti situaciją: yra mokytoja, kurios galėsi paprašyti pagalbos, galėsi man paskambinti po pietų ir papasakoti, kaip tau sekėsi ir pan.
Vaiko gyvenime, anot pašnekovės, atsiranda dar vienas labai svarbus žmogus – pirmoji mokytoja. Jei tėvų meilė buvo besąlygiška, tai santykiai su mokytoja yra pagrįsti visai kitais dalykais: taisyklėmis, pagarba, abipusiu pasitikėjimu ir pan. Kaip sakė moteris, klasėje vaikų yra daug ir visų jų santykis su mokytoja yra labai skirtingas. Jei iš mokyklos gaunamas signalas, kad kažkas nelabai pavyksta, tėvai verčiasi per galvą, verčia vaiką perrašinėti užduotis iki tobulumo ar pan. J. Bareišienė teigė, kad tada mokytojui labai sunku suprasti, kokios tikrosios vaiko galios, nes jei įgūdžiai dirbtinai ištobulinti ir padaryti, tai nėra iš tiesų tai, ką vaikas geba. Tėvai turėtų tokią žinią priimti ne kaip priekaištą, o bendradarbiauti su mokytoja ir spręsti problemą kartu.
Psichologė pabrėžė, kad, jei tėvams viskas atrodo natūralu, vaikams tai yra nauja, todėl pirmoje klasėje reikėtų kantriai juos mokyti socialinio gyvenimo įgūdžių. „Esame labai skirtingi, vaikai taip pat labai skirtingi, juk nesame sukurti pagal vieną kurpalį, todėl mokykla duos viską, ko reikia vaikui. Tėvams nereikėtų persistengti su kritika arba pagalba vaikui bei pamokų ruošimu už jį, tiesiog formuoti brandžią, gebančią bendrauti asmenybę ir stoti petys į petį su mokytoja, o ne prieš ją“, – pabaigė pašnekovė.
Tėvai ruošiasi ir ruošia vaikus
„Ignalinos dienos“ kalbinti ignaliniečiai pirmokų tėvai tvirtino, kad šiek tiek nerimauja dėl laukiančių permainų, bet joms ruošiasi ir kalbasi apie tai su vaikais.
Ignalinietė Jurgita dukrą Godą į pirmą klasę išlydi ne pirmą kartą – tokį džiaugsmą jau teko patirti su vyresnėle. „Laukiu rugsėjo su nekantrumu, nes tai vėl naujas žingsnis mano gyvenime“, – prisipažino moteris. Anot pašnekovės, dukra akademinių žinių turi jau pakankamai – moka skaityti ir rašyti, todėl dėl to pernelyg nesijaudina. Gal kiek neramina tai, kad kol kas dar nesuformuota dukros klasė, dar neaišku, kas bus pirmoji mokytoja ir nauji klasės draugai. Ignalinietės teigimu, tai labiausiai jaudina ir būsimą pirmokę, ypač ji nerimauja dėl to, kaip seksis sutarti su mokytoja, nors norą lankyti mokyklą rodo – kalba apie tai, kad kaip vyresnė sesė eis su kuprine į pamokas dideliame pastate. Reikmenys mokyklai, kaip sakė Jurgita, jau supirkti ir suruošti, netgi pasimatuoti, dabar šeima laukia pačios Rugsėjo 1-osios šventės. Žinoma, pasak pašnekovės, jos abi su dukra labai tikisi, kad mokymasis vyks kontaktiniu, o ne nuotoliniu būdu, nes taip mokytis labai sudėtinga. Beje, kol mokslai vyks mokykloje, moteris žadėjo vežioti Godą į pamokas bei iš jų ir tai daryti visus pirmuosius mokslo metus.
Ritos sūnus Matas – trečias vaikas šeimoje, todėl, anot moters, prieš Rugsėjo 1-ąją nebe taip neramu, kaip buvo pirmuosius du kartus. Visgi moteris prisipažino, jog širdyje šiek tiek kirba jaudulys, kaip sūnui seksis mokslai, kaip jis adaptuosis mokykloje, klasėje. Matas mokyklos labai laukia, matuojasi kuprinę, dedasi į ją mokyklinius reikmenis, kuriuos šeima jau įsigijo visus. Kaip pasakojo mama, būsimas pirmokas jau geba skaityti, šiek tiek rašyti, puikiai skaičiuoja, todėl ir nerimas dėl pirmųjų dienų mokykloje nėra toks didelis. Anot pašnekovės, nors jai į darbą pakeliui, į mokyklą sūnų ji ketina lydėti tik pirmuosius mėnesius, po to žada jam leisti nusigauti į mokyklą ir iš jos savarankiškai, juo labiau kad namai – netoliese. „Jau apėjome gatves, aiškinomės, kur ir kaip pereiti per gatvę“, – kalbėjo Rita ir pridūrė, kad tikisi, jog mokykla veiks, nes pirmokui itin sunku būtų mokytis per nuotolį.
„Ignalinos diena“ redakcijos archyvo nuotr.