Kaip pasakojome keliose ankstesnėse straipsnių serijos apie Saldutiškio seniūnijos Mineiškiemio kaimą dalyse, XX a. viduryje vykus politiniams įvy­kiams, pareikalavusiems daugybės gyvybių bei su­formavusiems baimingą atmosferą, čia ne visada buvo ramu. Mineiškiemyje gimęs ir užaugęs biti­ninkas Jonas Blažys, į kurio bityną kelią randa ne vienas Utenos apylinkių medaus mėgėjas, mielai su­tiko pratęsti pasakojimą apie tai, ką jis prisimena iš savo vaikystės laikų – kaimo kultūrinį gyvenimą, žmones, jų likimus, savo įspūdžius. Kartu ir tuos, šalia kurių jis buvo arčiausiai. „Utenos diena“ lei­džiasi į paskutinį paklaidžiojimą po Mineiškiemį su J. Blažiu bei gaivina tai, ko galbūt dar niekas nieka­da neužrašė. Straipsnyje pateikiame ir kaime nese­niai įsikūrusios buvusios miestietės Mildos Aleksai­tės-Vegėlienės pasakojimą.

Žaizdas tvarstė suplėšyta suknele

O bijoti – buvo ko. Iš Saldu­tiškio seniūnijos Indubakių kai­mo kilusio inžinieriaus kons­truktoriaus bei kraštotyrininko Danieliaus Balčiūno išleistoje knygelėje „Mokytojas – parti­zanas Antanas Eglinskas (Mar­giris)“ (Šiauliai, 1997 m.) mini­mas Mineiškiemio vardas. Kaip vėliau paaiškėjo, knygoje apra­šomi ir J. Blažio artimieji, nepa­būgę į savo namus laikinai pri­imti sužeisto partizano bei juo pasirūpinti.

Skyrelyje apie Utenos krašto partizanus su A. Eglinsku skai­tytojus glaustai supažindina in­ternetinė „Utenos krašto en­ciklopedija“: „Gim. 1927 m. Salantų r. Baigęs Klaipėdos mo­kytojų institutą, 1949 m. atvyko į Saldutiškio vidurinę mokyklą. 1950 m. išėjo į mišką. Bet į parti­zanų vadovybę jau buvo įsitaisę saugumo statytiniai. 1951 03 02 buvo sužeistas. 1951 09 05 sau­gumo agento J. Bulkos spec. preparatais buvo užmigdy­tas, perduotas į saugumo ran­kas ir po teismo nuosprendžio 1952 07 11 sušaudytas.“ Kaip paaiškėjo, Mineiškiemis tapo viena iš laikinų sužeis­to partizano prieglobsčio vietų. D. Balčiūno knygos puslapiuo­se randame J. Blažio mamos Veronikos Blažienės bei tėvo Jono Blažio prisiminimus apie A. Eglinsko viešnagę. Pašne­kovo mama V. Blažienė sakė: „Anas buvo labai kvaras…“ (kvaras – ligonis – aut. past.). Tėvas: „Sužeistą partizaną at­vežė Vedrickas Antanas pas Pe­trą Kirką, bet Kirka nesiėmė gy­dyti. Atvedė pas mus. Eglinskas prašo – darykit rodą… Partizaną apavėm tėvo veiliokais, sužeistą ranką aprišom motinos suplėšy­ta suknele. Partizano visa deši­nė pusė buvo papilta…“

„Vežti, tai vežti, bet gi bijojo stribų“

Taigi, po lemtingo sužeidimo A. Eglinskui patekus į Mineiš­kiemį, juo iš pradžių pasirūpi­no Blažių šeima. Taip Mineiš­kiemio įvykius prisimena tuo metu buvęs vaiku, bet aky­lai bei su nuostaba akyse su­augusius šeimos narius stebė­jęs J. Blažys: „Tuo metu jau buvau bachūriukas. Mačiau, kaip kažkokie vyrai A. Eglins­ką atvežė į namus, jį paguldė. Vyro koja buvo sužeista. Mano mama suplėšė savo suknią ir sužeistąjį subintavo. A. Eglins­kas prašė: „Vežkite mane pas Jackevičių, į kaimą. Joną Jac­kevičių jis seniai iš kažkur pa­žinojo – vyras irgi buvo mo­kytoju.“ Vežti, tai vežti, bet gi bijojo stribų. Pakinkė mano se­nelis arklį – buvo šaltos dienos. Jauniausias mano tėvo brolis ėjo pėsčias priekyje rogių, dai­rydamasis. Nuvežė jį pas An­ciutę, kaip vadindavome Oną Jackevičienę, ir jį paliko. Tie žmonės įruošė jam pirtyje slėp­tuvę. O vėliau O. Jackevičienė (galbūt ne viena, o su pagalbi­ninkais) A. Eglinską nuvežė į Labanorą pas kažkokius žmo­nes. Su jais sutartas ženklas – jeigu lauke bus pakabinta balta paklodė, viskas gerai – gali­ma vežti. Viskas tuo metu pa­vyko.“ Pašnekovas sakė, kad O. Jackevičienė jam pati vėliau papasakojo, kaip tada važiavo su partizanu.

Stribams melavo, kad vežė ne žmogų, o bravorą

Pasak J. Blažio, po kelių die­nų ar net rytojaus dieną pas jo tėvą atėjo stribai ir išsivežė jį į Saldutiškį, kur tuo metu stovėjo NKVD būstinė: „Paėmė skudu­rą… O jis buvo apsivilkęs kaili­nius. Tėvui liepė nusirengti, ir stribai pradėjo jį daužyti: „Ką vežėte į kaimą?“ Šis atsakė, kad pas Jackevičius vežė bravorą – aparatą samagonui varyti. Vė­liau tėvas parėjo namo mėly­na nugara, visas sumuštas.“ J. Blažio žodžiais tariant, vėliau stribai „užkūrė“ ir tą Anciutę. „Ką ten tau atvežė?“ – pristo­jo prie jos. „Atvežė bravorą…“ Su O. Jackevičiene buvo sutar­ta vienodai atsakinėti į klausi­mus. „Tai kur tas bravoras?“ – vėl bandė išklausti. „Pirty­je“, – atsakė moteris.“ J. Blažio teigimu, teko O. Jackevičienei stribus vestis į pirtį. Ten pasta­tytą naminės degtinės varymo aparatą jie pradėjo varpyti kul­komis bei niokoti. Pasak paš­nekovo, O. Jackevičienė buvo labai protinga. Stribams pra­dėjus kamantinėti, ji prapliu­po garsiai raudoti: „Esu varg­šė, biedna moteris. Man reikia bravoro, kad galėčiau užsidirb­ti pinigų.“ Anot vyro, jeigu stri­bai būtų suuodę, kad partizaną priėmė bei globojo, už tai ji ga­lėjo ir gyvybės netekti.

Ką prisiminė kiti gyventojai

Laikas galėjo nuplauti dau­gybę faktų. Kiti Mineiškiemio gyventojai, anot D. Balčiūno knygos, A. Eglinską kaime pri­siminė taip: „Netoli mūsų sody­bos, Kliuko pirtyje, po sužeidi­mų gydomas, – autorius užrašė Jono Luniaus žodžius. – Mano sesuo Julė ir Jackevičių Onutė maitino ir gydė partizaną apie tris mėnesius. Paskui tėvas su ratais jį išvežė į Kiauneliškio miškus…“ Mineiškiemio gy­ventojas Leonas Kliukas sakė taip: „Anas ėjo už Lietuvą – aš galvą dedu! Mūsų pirtyje buvo atitverta lentomis už palų vie­ta su gultu partizanui. Įėjimas – pro apačią palų… Pirtis buvo kūrenama, ant durų kabojo spy­na, o tako į pirtį nebuvo. Įėjimas į pirtį – pro priešpirčio atsuka­mą lentą.“

Kunigas, kurio praeitis buvo prieštaringa

J. Blažys prisiminė ir daugiau Mineiškiemyje vykusių įvykių, susijusių su partizanine kova. „Tais laikais, apie 1950 m., kai Mineiškiemyje jau buvo susikū­ręs Gedimino pilies vardo kolū­kis, svirne stovėjo supilti kolū­kiečių javai. Kartą kažkas tuos javus išvogė. Čia partizanavo toks Juozas Bulka iš Ripaičių. Jis dėdavosi šventuoliu, niekas nė neįtarė, kad galėtų ką nors blogo padaryti, nes atrodyda­vo kaip davatka. Jį net pravar­džiuodavo Mataliku. O ar ži­note, kas yra matalikas? Taip aukštaičiai vadino medalikėlį, duodamą vaikams per Pirmą­ją Komuniją“, – kalbėjo pašne­kovas (turimas omenyje Lietu­vos spaudoje plačiai aprašytas bei, pasak istorikų, saugumo užverbuotas partizanas, vėliau tapęs kunigu. Istoriko Gintaro Vaičiūno teigimu, vėliau J. Bul­ka dirbo klebonu Baltarusijoje. G. Vaičiūnas savo straipsnyje „Visuotinėje lietuvių enciklo­pedijoje“ apie J. Bulką pateikė daugiau skirtingo atspalvio fak­tų. Anot istoriko, vyras propa­gavo blaivybę, už tai net buvo atleistas iš darbo. Tapęs dva­sininku, jis rūpinosi vienuoly­no ir bažnyčios statyba, švento­vių remontu. „Kaltinamas, kad jam padedant Valstybės sau­gumo ministerija iki 1953 m. (ar 1954 m.) suėmė arba nužu­dė 65 partizanus“ – enciklope­dijoje rašė autorius – aut. past.).

Basas sniegu nubėgo kilometrą

Pasak J. Blažio, vieną vaka­rą J. Bulka atėjo į namus pas jo mamos V. Blažienės brolį Bro­nių Paukštę: „Baltais ilgais nak­tiniais marškiniais apsivilkusį, jį atėjūnas pakėlė iš lovos, įbruko į rankas rožančių ir įrėmęs pis­toletą liepė melstis: „Va, rožan­čius. Kalbėk poterius ir pasakyk, kas išvogė kolūkio grūdus.“ O tąkart buvo vasario mėnuo – la­bai gili, šalta žiema. Kažką taip pat ten buvusi sesuo tuo metu virtuvėje sukalbėjo ir nukrei­pė jo dėmesį. Svečias nusisuko, o tada B. Paukštė griebė jam už krūtinės. Jo žmona, Ona Paukš­tienė, čiupo už ginklo bei užpuo­likui už rankos – ją išsuko. Susi­grūmę vyrai išsirito pro duris ant sniego. Dėdė buvo plikomis ko­jomis – basas, nuogas. B. Paukš­tė pusnuogis šaltyje nubėgo apie kilometrą pas Kirkienę, žino­mą apylinkių pribuvėją (ją žmo­nės vadino Pauliene) – jį mote­ris aprengė kuo galėjo. Supykęs ant J. Bulkos vyras iškart nukū­rė į Saldutiškio NKVD būsti­nę. Stribai būsimą kunigą paži­nojo – jis greičiausiai jiems tuo metu jau dirbo, tad iš nelaimėlio B. Paukštės tik pasijuokė. Par­vežė jį atgal į kaimą ir paleido. Dėdė tąkart stipriai nušalo kojas, o J. Bulka, gal apgailestaudamas dėl to, kaip įvykis pasisuko, jam parūpino vaistų nuo nušalimo. Taip ir baigėsi šis atsitikimas.“ Pasak pašnekovo, beveik iškart po įvykio, apdraskytas J. Bulka dar atėjo pas jo tėvus ir priekaiš­tavo motinai: „Žiūrėk, ką padarė tavo brolis.“ O mano tėvui įsakė: „Eik ir atnešk mano pistoletą.“ J. Blažio teigimu, tėvas atnešti jam ginklą atsisakė. Anot vyro, J. Bulka dar prie kaimynų pasi­keikė, kol galų gale kažkuris iš jų jam tą pistoletą atnešė.

„Girdėjau pasakojimų, kad kažkur Labanoro miškuose, apie Kiauneliškį, stovėjo par­tizanų bunkeris. Kai partizanai išlįsdavo iš jo, J. Bulka imdavo rankomis mosuoti – taip duoda­vo ženklus stribams, kad nešau­dytų, jeigu jie netoli tuo metu būtų pasislėpę. Iš pradžių šių gestų partizanai nesuprato, bet vėliau sužinojo, ką jie reiškė. Buvo visokių baikų…“ – pasa­kojo pašnekovas.

Gyvybė nebuvo vertinama

„Tais laikais žmogų nušauti nieko nereiškė. Vieną kartą toks jaunas vyrukas iš Mineiškiemio, Kliukas, atlaiduose prie Kirdei­kių bažnyčios pamatė ateinant stribus bei kiek per garsiai pra­tarė: „Ateina stribai.“ Vienas iš jų, netoli stovėjęs, žodžius išgir­do. Pokšt – ir nušovė tą bachū­rą“, – prisiminė J. Blažys. Vyro žodžiais tariant, nemažai stribų buvo ir savų: „Daug jų buvo kilę iš netolimo Krivasalio kaimo. Kartą mano tetos vyras Vladas Gimžauskas, pamatęs per šv. Ve­lykas ateinant stribus, puolė bėg­ti. Jie atėjo: „Banditas pabėgo.“ Saugumiečiai pradėjo matuoti bėglio pėdas. Vėliau – išsivarė mano tėvą ir jo brolį. O dar vė­liau, suradę tą Vladą, klausinėjo: „Ko bėgai?“ Tas paprastai atšo­vė: „Išsigandau, todėl ir bėgau.“

Gegužinės ant Staniuliškių piliakalnio

Paklausus J. Blažio apie kai­me vykusį kultūrinį gyveni­mą, pašnekovas sukluso: „O, čia visko vykdavo! Šalia sto­vi Staniuliškių piliakalnis – ten skambėdavo šokiai, gegužinės. Ant kalno augo gražus storas ąžuolas. Jau taip jį visi mylė­jo: ir Kirdeikiai, ir Staniuliškės, ir Mineiškiemis… Medis sto­vėjo tuščias, išdegęs – kaip da­bar, taip ir tada būdavo chuli­ganų padegėjų. Ąžuolo viduje galėjo tilpti apie šešis vaikus. Kartą jį vėl kažkas padegė. Net žemė nakčia sudrebėjo, kai me­dis nuvirto. O šalia dar gyveno audėja – tėvo brolio žmona – Jadvyga Blažienė.“ Pasak paš­nekovo, moteris ir ausdavo, ir verpdavo. Ji pati sėdavo linus, žaliavą savo audiniams. „Nu­rautus linus nušukuodavo, vė­liau pamerkdavo ežere. Dar vėliau – klodavo ant pievų, džiovindavo pirtyje. Drobes iš­audusi, audeklus ištiesdavo pie­vose. Gaila, kad audimo sta­klės vėliau sudegė jos namelyje kilus gaisrui“, – apgailestavo J. Blažys.

Kunigas, muzikantai bei ratelių meistras

Anot vyro, Mineiškiemyje gyveno Juozapas Kindurys, ku­ris gamindavo ratus bei verpimo ratelius: „Buvo specialistų spe­cialistas.“ Pašnekovo teigimu, iš Mineiškiemio kilo kunigas Juozapas Lunius bei žinomas apylinkių muzikantas Juoza­pas Kirka. „Kietas buvo žmo­gus. Jis vargonavo Linkmenyse ir Kirdeikiuose. Kartu groda­vo toks Makaras iš Ginučių (tai pravardė, jo pavardė buvo Žy­gas). Jeigu čia vykdavo šokiai, abu surengdavo ypatingą šven­tę – Makaras smuikuodavo, o J. Kirka grodavo akordeonu“, – sakė J. Blažys. Jis paminėjo dar vieną muzikantą – Vilių Kindu­rį: „Tai vyras tos Onos, kuri par­tizanu A. Eglinsku rūpinosi.“ Iš vyro pasakojimų galima susida­ryti įspūdį, kad Mineiškiemis buvo itin muzikalus kaimas: „Ir Edvardas Kirka turėjo tris mu­zikantus vaikus – vyriausią Va­lentą, Zenoną ir Albiną.“

Sena sodyba sužavėjo naujakurius

J. Blažio paminėto vargo­nininko J. Kirkos bei jo žmo­nos audėjos Emilijos Kirkie­nės namelyje dabar gyvena naujakuriai. Sodyboje įsikūru­si M. Aleksaitė-Vegėlienė ma­loniai sutiko papasakoti apie tai, ką rado Mineiškiemyje bei kaip ją paveikė senovinio kai­mo atmosfera. Moteris užsimi­nė, kad Mineiškiemyje apsigy­veno prieš septynerius su puse metų. Jauna šeima augina tris nedidelius vaikus. „Ir ketvirtas jau pakeliui“, – pridūrė pašne­kovė, kuri netrukus susilauks dar vieno vaikelio. Paklausta apie praeities ženklus, ji sakė, kad sodyboje iki šeimai įsiku­riant apie dešimt metų niekas negyveno: „Emilijos dvasia la­bai jautėsi. Tai – labai šviesi so­dyba, dviejų galų gryčia. Abie­juose galuose radome po didelį stalą su kėdėmis. Stovėjo ke­lios senos sofos, medinė spinta. Buvusios šeimininkės išaustus takelius aptikome ant aukšto. Palėpėje išties daug įdomių da­lykėlių radome – buvo nuotrau­kų, atvirukų, vadovėlių. Matyt, tiek Emilija, tiek Juozas buvo sentimentalūs žmonės. Dar na­muose turime kuparą (kraiti­nę skrynią – aut. past.). Jį labai saugome, jame laikome daik­tus. Naudojame praktiškai vis­ką, kas buvo palikta šioje gry­čioje. Pagauta audėjos namų nuotaikos, namo parsitempiau ir audimo stakles. Jas gavome iš Kiškių kaimo gyventojo. Emi­lijos staklės, mestuvai, siūlai taip pat buvo, tačiau išsklaidy­ti po visą sodybą – kas kluone, kas klėtyje, kas malkinėje. Au­ginant vaikus ir sukantis šiuo­laikiniame pasaulyje, austi tie­siog nelikdavo laiko, tad stakles išgarbinau į Linkmenų kultū­ros namus.“ Gyventojos žo­džiais tariant, jos namai patys iš savęs spinduliuoja ramybe ir darna. „Toks keistas jausmas. Ramu. Tylu. Nuošalu, bet drau­gus traukia. Būna, kad pasilieka žmonės savaitėmis. Namas pa­statytas 1940 m…“

„Žemė ne mūsų tėvų, bet visgi kažkieno kito tėvelių“

M. Aleksaitė-Vegėlienė sakė, kad šalia jos gyvenamosios vie­tos stovi senas kryžius, kurį pa­statė muzikantas J. Kirka, jo sūnus Sigitas bei brolis Kazys – kryžius dedikuotas Tėvų žemei. Moters teigimu, šeima buvo su­laukusi siūlymų kryžių nupjau­ti. „Ne mes statėm, ne mes pjau­sim. Nors žemė ne mūsų tėvų, bet visgi kažkieno kito tėvelių. Patys esame miestiečiai, – kal­bėjo moteris. Įsivažiavimas į kaimo gyvenimą buvo nelen­gvas. Ypač man. Gyventi ato­kiau lengviau kol vaikai ne dar­želinio ar mokyklinio amžiaus. Mums visi kartojo, kad esame išprotėję.“

Pašnekovė paminėjo, kad J. Kirkos dukra jai papasako­jo, kaip muzikantas išreikšdavo pyktį. „Jei supykdavo, tai eidavo per kiemą ir dainuodavo. Jeigu išgirsdavome tėvą dainuojant, nelįsdavome į akis, – artimųjų žodžius persakė moteris. – Šie žmonės nebuvo eiliniais ūkinin­kais, jie buvo menininkai. Jų pri­gimtis – kitokia.“

M. Aleksaitė-Vegėlienė sakė, kad palaiko senąsias namų tra­dicijas – moteris gieda sutar­tines, kurios yra ir jos vai­kų mėgstamiausios lopšinės, o kiekvieną pavasarį šeimą pra­džiugina tulpių pievelė, palikta buvusios šeimininkės. Atauga ir jos sėti linai palangėje, pri­mindami, kad čia gyveno au­dėja: „Gal linų metams bėgant vis mažiau… Dabar jau tik keli krūmeliai suželia. Žmogaus laikinumas ir trapumas kar­tais nelabai suvokiamas. Dėl to mes stengiamės išnaudoti savo dienas.“