Vieni Kuktiškių miestelio praeities epizodai storesnę dabartinio žmogaus odą pašiurpintų, kiti išspaustų juoką. Iš gyvenvietės istorijos išlupti tai, kas vyko prieš šimtą ar daugiau metų – nelengva. Nupūtus laiko dulkes, sudėlioti vientisą paveikslą gali padėti kraštotyrininko Kazio Valiulio tekstai. Juose atsiveria ir stilingo siaubo filmo, ir dramos verti scenarijai. Vienoje iš savo knygų „Kuktiškių žemės balsas“ (išleido BĮ „Baltijos kopija“, Vilnius, 1999 m.) jis rašė apie savo vaikystės laikų bei senesnius įvykius. Čia galime sužinoti apie po miestelį klaidžiojusias dvasias bei gaisrą, pajusti mistinę vietovės pusę ir tai, kuo žmonės tikėjo, gyveno ar gėdijosi. Straipsnyje apie išaiškintus bei neišaiškintus mistinius miestelio reiškinius remiamasi K. Valiulio knyga, jo paminėtais faktais.
Baisus žmogus, atnešęs nelaimę
K. Valiulis dėstė apie miestelį suniokojusį gaisrą. Nuodėguliais virto ne vien senoji bažnyčia, bet ir pusė gyvenamųjų namų. Autoriaus duomenimis, stipriai pučiant vakarų vėjui, ugnies liežuviai kaipmat apėmė gyvenvietę. „Subėgo žmonės net iš aplinkinių kaimų, bet nieko negalėjo pagelbėti: per keletą valandų miestelis virto pelenais, žmonės – padegėliais, elgetomis. Pasakojama, kad miestelio pakapėje stovėjusi prasta pirkelė, kurioje gyveno nevietinė moteris su posūniu. Jie kažko susipyko, ir ta pamotė uždegė pirkelę, o pati per miestelį ėjo į Padumblės miškus. Kur ji ėjo, paskui ją ir ugnis sekė. Pro kieno trobas praėjo, tos ir degė. Praėjo ir pro bažnyčią, – prisiminimais dalijosi autorius. – Padegėja į Kuktiškes daugiau nebegrįžo, jos niekas niekur nematė, o niekas ir neieškojo, tik minėjo kaip baisų žmogų – raganą, atnešusią žmonėms tokią nelaimę.“ Pasakotojas užsiminė, kad tuomečio klebono kanauninko Kazimiero Valiūno pavedimu, naujųjų miestelio maldos namų statyba rūpinosi jo dėdė Adolfas. Giminaičiui parapija atidavė medžių viršūnes, kurių liko pastačius bažnyčią. Iš tos medienos buvo suręsti Valiulių šeimos namai. Pasak K. Valiulio, pastatas vėliau taip pat supleškėjo, tačiau jau 1944 m., Antrojo pasaulinio karo metu.
Kaip vaikai šnipo dvasios bijojo
Pasakotojas prisiminė kaimyno Vinco Valiulio (Petrėno) daržinėje sau gyvybę atėmusį Lenkijos šnipą. Incidentas įvyko apie 1928 m., kai vyrą pradėjo persekioti policija. Pasak autoriaus, šnipas buvo iš Tauragnų miestelio. Atėjęs į kuktiškiečio daržinę nelaimėlis pasikorė. Anot kraštotyrininko, po įvykio miestelėnai bijojo pasirodyti gatvėje. Ypač pakaruoklio baiminosi mažieji Kuktiškių gyventojai, tarp jų ir autorius. „Buvo pasakojama, kad jis vaidenasi. Miegančiam šeimininkui per sapną liepdavęs išeiti iš daržinės, o nepaklausiusį išmesdavęs į lauką, – prisiminė K. Valiulis, kuris paminėjo dar vieną pakaruoklį – Girgančioką. – Tai jaunas geras vaikinas. Prašė tėvus išleisti į miestą užsidirbti. Neleido. Pasikorė. Palaidojo „už vagos“. Motina ant kapų raudodavo, net visas miestelis skambėjo.“
Jadzytė, kuri mirusi pasirodė…
Dar viena „paskenduolių veronikų laikų“ miestelio dvasia – Adomo Tareškevičiaus duktė Jadvyga. Su A. Tareškevičiumi autoriaus šeima po tėvo mirties dalijosi žeme. Anot pasakotojo, mergina turėjo nedidelį nesantuokinį sūnų. Tais laikais vaikas gimęs ne santuokoje moteriai užtraukdavo gėdą, aplinkinių panieką. Mergina, spaudžiama tėvo, namuose daug dirbo, o išeidama į laukus kartu vesdavosi ir dvejų metų vaikelį. „Vieną popietę atbėgo rėkdamas brolis, kad Jadzė pasikorė. Nubėgome į klojimą, ji kabėjo ant balkio, o ant šalinės krašto sėdėjo jos berniukas ir žiūrėjo į motiną. Pašaukėme karinį daktarą, bet ji jau buvo nebegyva. Baltų lentų karstas buvo palaidotas „už vagos“. Jadzę palydėjo vos keletas žmonių. Namuose buvo nejauku, tamsoje baisu eiti į klojimą. Vieną vakarą Jadzės brolis Stasys įėjo iš kiemo ir perbalęs atsisėdo. Paklaustas, kas yra, atsakė, kad palangėje matė Jadzytę. Rudenį mūsų mergaitės sutemoje melžė karves. Atsistojusios pamatė netoliese baltą statulą. Tai galėjo būti tik Jadzė“, – rašė K. Valiulis toliau nušvietęs dar vieną, bet jau su kapinėmis susijusį įvykį – per Pirmąjį pasaulinį karą ežere nuskendęs kareivis pasirodė ant ponų kapų tvoros grandinių besisupusioms mergaitėms. Pakilęs skenduolis puolė prie jų užsimojęs kardu. Mergaitės išsigando, ir tais laikais vaikai daugiau kapinėse nebesisupo. Autorius kalbėjo apie senesnius laikus, tačiau, „Utenos dienos“ duomenimis, sovietmečiu augusiems kuktiškiečiams kapinės atstojo žaidimų aikštelę. Nors K. Valiulis palietė ne vieną su anapusiniu pasauliu susijusį mistinį miestelio įvykį, jo nuomone, vaiduoklių Kuktiškėse visgi nebuvo.
Ratuota velnio krosnis – prieš pasaulio pabaigą
Sunku pasakyti, kas – vaiduoklis, pakaruoklis, ragana, ar pirmasis traukinys bei automobilis, senovės kuktiškiečiui galėjo sukelti didesnį šoką ar net mirtį. K. Valiulio knygos puslapiai liudija, kad daugeliui dar neregėtas transporto priemones gyventojai priskyrė anapusiniam pasauliui. Netoli miestelio XIX a. pabaigoje į Panevėžį nutiestas geležinkelis suteikė emocijų. „Iš pradžių žmonės bijojo važiuoti traukiniu: velnias traukia vagonus geležiniu keliu, dūmai rūksta, švilpia ir sustodamas kaukia. Tik drąsiausieji drįsdavo pavažiuoti, nors veždavo be pinigų. Motinos raudodavo, kad pražuvo vaikas, o grįžusį klausinėdavo, klausinėdavo. Nors vėliau nustota traukinio bijoti, imta nebetikėti velnio galia, bet traukiniu žmonės mažai važiavo – bilietai brangūs (į Uteną 1 litas), o arkliu – nieko nekaštavo, galėjo kokie trys važiuoti ir daiktų įsidėti, – pasakojo rašytojas. Anot jo, vėliau pasigirdo šnekų, kad būna tokių mašinų, kurioms nereikia bėgių kaip traukiniams – jos gali važiuoti įprastu keliu. „Buvo žmonių, net jas miestuose mačiusių, o amerikonai gyrėsi jomis važiavę. Mikaldos pranašystėse žmonės buvo skaitę, kad prieš pasaulio pabaigą pečiumi su ratais važinės Liuciferis. Jis atvažiavęs žmogaus klaus: ką tiki? Jei žmogus pasakys – Liuciferį – tai jį įleis į tą mašinos dalį, kur girdėti muzika ir šokiai. O jei kuris atsakys – tikiu Dievą – tai tą nutvėrę įmes į pečių, kuriame liepsnos ugnis. Bet nereikia bijoti: toje ugnyje sėdės Marija ir užgesins liepsną. Žmonės, girdėdami apie mašinas, kalbėjo, ar tik tai ne Liuciferis važinėja prieš pasaulio pabaigą. Vaikai tiesiog bijojo ir tarpusavy šnibždėjo, ką jie Liuciferiui pasakys – baisu šokti į ugnį, kažin ar Marija ten bus“, – teigė K. Valiulis užsiminęs, kad pirmasis automobilis per miestelį pravažiavo Pirmojo pasaulinio karo metu.
Kaip Liuciferis-slibinas ūkininką vijosi
Autorius girdėjo istoriją, kaip gretimo Asmalų kaimo ūkininkas Žemasuolis pirmą kartą mašiną pamatė. Su neregėtu daiktu susidūrė ne šiaip nereikšmingoje vietoje, bet prie kapinių – kur susiduria gyvųjų bei mirusiųjų pasauliai. „Supančiojęs arklį ir pasukęs namo, išgirdo vieškeliu kažką burzgiant. Žemasuolis sukluso – tai buvo negirdėtas balsas. Staiga pamatė šviesą, kuri pirmiausia apšvietė kapinių kalnelį, nuslinko į vieškelį ir vėl atsisuko į ganyklą, apšviesdama pievą, arklį ir jį. Ant vieškelio kalno pasirodė dvi aiškios didelės ugninės akys. Žmogų pagavo siaubas. Prie jo artinosi baisus, maurojantis, ugnis mėtantis slibinas. Žemasuolis leidosi bėgti namo, o slibinas – jį vytis. Nors žmogus dūmė iš visų jėgų, bet slibinas neatsiliko ir ruošėsi jį pagriebti. Sudiev, gyvenimėli! Ir dar tokia baisi mirtis! Įsukus žmogui iš vieškelio į kaimo keliuką, pabaisa jo nebesivijo, o nupleškėjo, nužibsėjo vieškeliu Kuktiškių pusėn. Žmogus taip persigando ir privargo, kad, įbėgęs į trobą, krito lovon ir negalėjo nė žodžio ištarti. Paskui namiškių klausinėjamas, kas jam atsitiko, ko jis persigando, nieko aiškiai atsakyti negalėjo: kažką vebleno apie Liuciferių, velnią, slibiną. Nusigando, sunerimo namiškiai. Pasikvietė suprantančias kaimo moterėles. Tos, pasiklausiusios jo kalbų, suprato, kad Žemasuolį apsėdo velnias. Ėmė gydyti: rūkė švęstom žolėm, šlakstė švęstu vandeniu, „žadėjo“. Nežiūrint gydymo, ligonis iš lovos nebesikėlė ir po keleto dienų buvo nulydėtas į tą kalnelį, iš kurio niekas nebegrįžta“, – dėstė mintis knygos autorius čia pat prisiminęs, veikiausiai, artimųjų perpasakotą įvykį, kaip jo teta susidūrė su vienu iš pirmųjų į Kuktiškes užsukusių automobilių. K. Valiulis perteikė gyventojų reakciją: žmonės puolė prie langų ir durų, sekė paskui greitį prilėtinusį automobilį. Buvo ankstyvas rytas. Nematytas įrenginys riedėjo miestelio keliu – iš namų išpuolė vis nauji neseniai pabudę smalsuoliai. „Moterys paliko besikūrenančius pečius, neišvarytus gyvulius. Triukšminga eisena traukė paskui mašiną. Treinio Pranė (mūsų mamos sesuo), paauglė merga, miegojo svirne prie to vieškelio. Išgirdusi triukšmą, iššoko iš lovos, atidarė duris ir pamatė mašiną. Daugybė žmonių lydėjo lėtai važiuojančią mašiną apie 1 km. Paskui automobilis pradėjo greitai važiuoti, o žmonės grįžo atgal. Kai ėjo paskui mašiną, visų dėmesys buvo prikaustytas prie nematyto daikto, bet kai grįžo – pamatė, kaip kas atrodo. Ypač gėda buvo Pranei visų žmonių akivaizdoje eiti vienmarškinei, apsisupusiai raudona vatine antklode. Juokėsi žmonės, bet juoką stelbė nuostabi mašina, sukėlusi daug kalbų bei spėliojimų“, – rašė K. Valiulis prisiminęs, kad pirmųjų mašinų baidydavosi arkliai, o kad jų nematytų ir išsigandę keleivių nesužeistų, gyventojai drabužiais žirgams apdengdavo galvas.
Smetonos laikų „baikeris“
Stebuklingas miestelio vaikams atrodė motociklas, kuriuo atvykdavo neįvardintas zarasiškis. Autorius rašė, kad motociklininkas tapdavo visų kuktiškiečių svečiu, prie jo susirinkdavo jaunimas. Anuometinis „baikeris“, matyt, dėmesiu mėgavosi – po Kuktiškes pavėžindavo merginas. Kartą metuose pro Kuktiškes pravažiuodavo žydai – gavę valdžios leidimą jie vykdavo susitikti su savo bendrataučiais Lenkijoje, demarkacine linija padalintose Linkmenyse. „Apie 20 autobusų ir lengvų mašinų važiuodavo per mūsų miestelį. Tą dieną vaikai nieko nedirbdavo, tik stovėdavo prie kelio, žiūrėdavo į mašinas, skaičiuodavo jas, stebėdavo padangų marginius smėlyje“, – pasakojo autorius, kuris teigė, kad žydų transporto priemonių laukusiems vaikams nė mintis į galvą neatėjo, jog ir jie patys kažkada galės taip važinėtis uosdami benzino kvapą…
