Penki kilometrai į rytus nuo Vilučių yra Nosvaičių kaimas (vietiniai pagal tarmę labiau linkę jį vadinti Nasvaičiais). Šis kaimas niekada nebuvo didelis, o dabar jis dar sumažėjęs: dalis namų nuversta, dalis apleista, tik vienintelėje ūkininkų Sirvydžių sodyboje išdidžiai plazda Vytis, vyksta statybos, baubia gyvuliai ir saugomi senieji medžiai.
Sovietinės santvarkos bjaurumas…
Petras Dabriaga nežino, iš kur ir kada į Nasvaičius atėjo jo protėviai tokia įdomia pavarde. Nežino ir to, kiek kartų Dabregų gyveno po senuoju stogu. Taip, tikroji pavardė yra Dabrega, tačiau, kaip neretai anksčiau nutikdavo, pagal skambesį vienintelio Petro pavardę užrašė skirtingai.
Anot P. Dabriagos, iš pradžių Dabregų namas buvo vieno galo, paskui pristatė antrą. Kažkur buvo užrašyta ir statybų data – tūkstantis aštuoni šimtai aštuoniasdešimt kažkelintieji. Tik neaišku, ar tai naujų namų statybos metai, ar pristatymo. Namo ilgis siekė 22 metrus. 1962-aisiais, kai pašnekovui tebuvo gal 10 metų, jo tėvas atliko kapitalinį namo remontą: sumažino pastatą, šiaudinį stogą perdengė skiedromis, kurios atlaikė 15 metų (iki kaime atsirandant šiferiui). Žinoma, buvo bėda gauti medžio (nes viskas kolūkio!), tad prisidurti trūkstamos medienos teko važiuoti naktį patiems į mišką. „Šios santvarkos bjaurumą patyrei tik jei pats savo kailiu ją išgyvenai, – įsiterpė pašnekovo žmona Irena. – Gyvenom mes dviaukšty, o gretimam name gyveno brigadininkas. Būdavo, po darbo vežam šieną naktim (laikė karves – aut. past.), iki dviejų nakties. Amžinai varge didžiausiam… Šitam brigadininkui atveža kolūkiečiai ir sukrauna! Nieko panašaus! Aš vieną kartą jį kieme pasigavau. Sakau: „O kas tu toks, kad tau atveža gatavą šieną? Kodėl mums neatveža?“ Paskui gal už dienos ar dviejų sako: „Važiuokit ten (pasakė lauką – aut. past.) – prisikraukit mašiną, atsivežkit.“ Tai dar norėjau pasakyt: „O kodėl neatveš ir nesukraus?“ Ale tiek tos… Tai va kas baisiausia: gavo kokių statybinių medžiagų ar ko, išsidalino kolūkio specialistai. Reiškia, jie – partiniai, kontoros darbuotojai… Į parduotuvę atvežė prekių – deficitas! Kontorinės kaip žąsys zig zig zig zig jau eina išsirinkti prekių… Vieną kartą partinis sekretorius paskambino ir sako: „Ateisim šiandien pas tave.“ „A ko?“ „Reikia papildyti komunistų gretas.“ Sakau: „Netrinkit kaliošų.“ Taip ir pasakiau. Ir neatėjo. Arba buvo taip. Kažkas pavogė traktorinę priekabą bulvių. Sako: „Kas dabar jam bus?“ „Kas, – sakau, – bus. Įstos partijon, ir bus gerai.“ Taip ir buvo. Arba mokykloj. Atvažiavo komjaunimo antroji sekretorė, atėjo mūsų klasėn. Pertrauka buvo. Šneka ten kažką. Kažkurios mokinės ir sako: „Sako, kad komjaunuolės turi būti pavyzdingos, gerai mokytis. Kodėl tokią Laimą kalbina į komjaunuolius stoti, jei ji dvejetukininkė?“ Nu, viskas. Ta sekretorė nuvarė mokytojų kambarin, ir kalba buvo baigta. O mums mokytojai nieko nesakė, kad mes taip pavarėm…“
Šelmis vėjas
Po Dabregų seklyčia buvo didelis akmenimis mūrytas rūsys, tačiau kai perstatė namą, rūsį panaikino.
Buvo sodyboje ir daugiau pastatų, bet jais kolūkis nespėjo pasinaudoti – jie suiro anksčiau. Anot P. Dabriagos, nebuvo ūkiniai pastatai labai patvarūs. Jei šiaudinis stogas jau baigias, tai užtenka stipresnės vėtros ir pastatas sugriūva. „Ypač vėjas mėgdavo klojimus, – juokėsi pašnekovas. – Sakydavo, kad pakelia, apsuka, pastato ir pastatas sugriūva.“ Viskas buvo iš medžio, dideli tvartai, nors seneliai buvo paprasti ūkininkai nederlingoje žemėje.
Buvo ir jauja, kurioje vienu metu laikė arklius. Svirnas, pirtis. Šulinys – medinis, su svirtimi, kurią apie 1968 metais pakeitė sukamu velenu. P. Dabriaga stebėjosi, kam svirtį, kuri buvo ir patogesnė, ir „greitesnė“, pakeitė ne tokiu parankiu velenu.
Yra ir sodas, bet jis sensta, vis po obelį kitą iškeliauja… Anksčiau dar atsodindavo. Daug buvo vyšnių ir slyvų. Seniausias medis – gal 120 metų ąžuolas.
Dviejų kojų suoliukas
Jei su žemės ūkiu buvo sunkoki reikalai (pavyzdžiui, karvėms į kalną atnešti 20 kibirų vandens), slidinėjimas žiemą buvo tikras malonumas („kalniukai buvo geri…“), susirinkdavo daug vaikų. „Vietomis tokie kalnai, kad, būdavo, kai melži karvę, keturių kojų suoliuką pasistatyti sąlygų nėra, – sakė I. Dabriagienė. – Kartą mano sesers žentas suvalkietis, kuris kartais padėdavo šieną vežt, pasakoja saviškiams: „Jūs bijotumėt… o aš tai nebijojau!“ O jo mama sako apie tuos kalnus: „Nu, jau negali šiteip būt…“ Pakalnėse buvo keletas šaltinių (paskui numelioravo). Vienas jų (lyg ir sodželka), neišdžiūstantis, vadintas Visapieviu. Tarp kalnų per labai šlapią, pelkėtą pievą tekėjo Nasvės intakas. Ta pieva vadinta Kumša. „Jei jau koks gyvulys užbėgdavo, tai iki melioracijos be pagalbos nelabai pats išsikapanodavo“, – teigė P. Dabriaga. Ten gyvulių nerišdavo, neužšaldavo ten ir paversmis.
Miškelis Apušotas greičiausiai gavo pavadinimą nuo jame augančių drebulių (epušių), o Šeštokas ir dabar priklauso P. Dabriagai.
Našlaitis agronomas
Vilutiškio Alberto Čerškaus tėvas buvo kilęs iš netolimų Pladiškių (dabar kaimas oficialiai vadinasi Plaviškiais), o mama – iš Jurkupių (Rokiškio r.). Po karo jie Nasvaičiuose nupirko Marganavičių namus.
A. Čerškus tėvo neteko, kai buvo septintokas. Nors sėkmingai išoperavo dvylikapirštę žarną, įsimetė plaučių uždegimas ir mirė. Žmona liko su keturiais vaikais.
Apie 1978–1979 m. Čerškai pardavė namus melioracijai ir persikraustė į Vilučius. Ir ne jie vieni. Trobesius supjovė malkoms – gimtųjų namų liko tik pamatai. Tada pašnekovui buvo 22-eji, jis jau buvo baigęs Salų žemės ūkio technikumą (Rokiškio r.) ir dirbo Vilučių kolūkyje (įgijęs agronomo specialybę vyriausiasis sūnus prašėsi paskiriamas į Vilučius, nes čia viena gyveno motina).
Vos pradėjo dirbti, pašaukė į armiją. Pusę metų apmokė kranistu Jaroslavlyje (Rusija), paskui išsiuntė į Chabarovsko kraštą netoli Kinijos sienos. Tarnavo dalinyje, kurio pagrindinis darbas buvo statyti BAM’ą (Baikalo–Amūro geležinkelio magistralę Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose). Nors kuopoje tarnavo tik du lietuviai, A. Čerškus teigė, kad rusai lietuvių neskriaudė, ir pripažino labiau vertinęs draugiškesnius rusus nei tautiečius.
Kam daugiau avinų vilkai papjovė?
Nasvaičių ūkininkas Saulius Sirvydis pasakojo, kad šiame kaime gyveno stambus ūkininkas Vitkus, turėjęs net 38 hektarus žemės. Kai jį trėmė, jam buvo gal 93 metai. Žmonės kalbėjo, kad greičiausiai dėl garbaus amžiaus jis net tremties vietos nepasiekęs.
Jis sodyboje sodinęs maumedžius, dar yra išlikę senų medžių, yra pridygę ir naujų iš sėklų. Iš ten po mažą medelį S. Sirvydis parsinešęs namo ir pasodinęs kiekvienam sūnui.
Pasak S. Sirvydžio, molinis Vitkaus tvartas jau išgriuvęs, tačiau likę pamato akmenys. Kartą veždami šieną, ant tų akmenų pamatė stovint butelį, o jame rado Vitkaus ilgą raštą, kuriame jis rašė, kad sodybą statė 1939 metais, kad užėjo rusai, atėmė 8 hektarus, paliko 30… Nuostolius (kiek paršų nudvėsė, kiek vilkai avinų papjovė…) lygino su kaimynu Marganavičiumi, pabrėždamas, kad jo nuostoliai bet kokiu atveju menkesni. Iš rašto galima suprasti, kad kaimynai tarpusavyje varžėsi, kuris geresnis. Raštą Sirvydžiai atidavė Vitkaus sūnui Jonui, gyvenusiam Svėdasuose (Anykščių r.).
Marganavičiaus sodyboje tebestovi senas medinis kryžius, kuris, anot S. Sirvydžio, kaimynų buvo atstatytas jau du kartus. Pirmąsyk pašnekovo tėvas su Bronislovu Dabrega ir Jonu Baltakiu nuo senojo kelio perkėlė kryžių prie naujojo, antrąsyk nuvirtėlį ant kojos vėl pastatė jaunesnioji kaimo karta – pašnekovas su Ramūnu Baltakiu. Ąžuolinis kryžius greičiausiai statytas Marganavičių. Pačių Marganavičių ūkininkas sakė net nematęs – čia jau gyvenę Čerškai.
Pinigus atsiėmė pinigais
Kaime buvo nemažai sodybų, tačiau 1980 metais bene visus iškėlė. Pašnekovo tėvas irgi beveik jau buvo suderėjęs kainą, tačiau negavo norimos sumos ir liko kaime. Pasak S. Sirvydžio, patys namai iš pradžių buvo ne Sirvydžių – pašnekovo senelė buvo Butiškytė ir gavo vyrą iš Poškonių (Paškonių) (Užpalių sen.), tačiau jis nebuvo užkurys – jaunavedžiai gyveno per dvi sodybas, nes abi jiems ir priklausė. Susilaukė net vienuolikos vaikų: du gyveno Nasvaičiuose, kiti – Poškonyse.
Už paramą partizanams senelis Napaleonas Sirvydis 1948 metais buvo ištremtas. Beje, prosenelis Butiškis mirė anksti (nukritęs nuo arklio susilaužė šonkaulį), liko dvi dukterys. Viena, kaip minėta, ištekėjo už Sirvydžio, o kitą, anot S. Sirvydžio, nušovė partizanai. Šios vyras anksti mirė ir ji draugavo su partizanų vadu. Suimta skrebų mėnesį kankinta Rokiškyje. Netrukus žuvo partizanų vadas, o jo bendražygiai, įtardami (ar turėdami kažkokių duomenų), kad žuvusiojo draugė išdavė mylimąjį, nušovė ją jos pačios namuose.
Ištrėmus senelį, jo gausios šeimos viena iš vyresniųjų dukterų pašnekovo tėvo gimimo liudijime vietoje penkių suraitė aštuonis, tačiau sumanymas pajauninti brolį neišdegė – valdžios organai patikrino bažnyčios metrikus ir sužinojo tikrąją datą. Prasikaltėliui metus Komijoje teko kirsti taigą. Vos tik grįžo iš vieno kalėjimo, ant rytojaus atsidūrė kitame – sovietų armijoje. Vis dėlto čia nebuvo taip blogai – pateko į Murmanską (Rusija), į uždarą požeminį miestelį, kur laivai „po žeme plaukdavo“. „Turėjo leidimą aptarnavime, tai atsivežė motociklą, seserims – dviračius. Sakė, atsiėmiau už „Sibirą“, kur sėdėjau, iš ruso pinigus pinigais – veždavo maistą ir viską parceliuodavo… Atsivežė nemažai pinigų“, – pasakojo S. Sirvydis.
Kada statyti namai, pašnekovas negalėjo pasakyti – jo močiutė, gimusi XX a. I dešimtmetyje, nebeatsiminė to fakto, tad namai turėtų būti seni. Juo labiau kad stovėjo ulyčioje. Viena pusė perstatyta tėvo. Ulyčioje, be Sirvydžių, liko tik Dabregų sodyba. Turėjo Sirvydžiai žemės gal dvidešimt hektarų, nors ir ne visa su dokumentais.
Šaulių suvarpytos durys
Pradinę mokyklą S. Sirvydis lankė Vilučiuose, vidurinę – Užpaliuose. Tiesa, vos tik baigė aštuonias klases, Vilučiuose vėl padarė pagrindinę, tačiau S. Sirvydžiui jau nebeteko sugrįžti į pirmąją mokyklą – kaip tik reikėjo eiti į devintą klasę. Penkis kilometrus į Vilučius kulniuodavo pėsčiomis, kartais arkliu paveždavo kaimynas Antanas Dabrega, tėvukas ant ižo be lopšelio net keturis vaikus sutalpindavo (du ant bako, du už nugaros). Tačiau dažniausiai pėdindavo pėsčiomis, pakeliui prie nasvaitiškių prisijungdavo ir kišūniškiai.
Nasvaičiai garsėjo savo kalnais, žiemą atvažiuodavo vilutiškiai – daug vaikų susirinkdavo. Pusnį-trampliną darydavo. Ant Dubės kalno prie Smetonos buvo šaudykla, šauliai išsikeldavo Sirvydžių klojimo duris, kurias naudodavo vietoje taikinio. Vėliau teko jas išmesti, nes nuo šratų buvo visos skylėtos. Kalnas buvo toks status, kad jo net kolūkis nedirbdavo. Iškart už jo driekiasi Nasvių pieva. Ten, kur dabar telkšo Sirvydžių kūdra, plytėjo Apdego pieva, šalia jos – Paprūdės pieva (pavadinimas su kūdra nesusijęs). Status kalnas buvo ir prie Dabregų. Telėtnykų pieva yra prie Umarų gretimame Tatuoliškių kaime.
S. Sirvydis buvo vaikas, kai 1980 metais melioravo Nasvę. Aplink upelę driekėsi durpynai, tad ekskavatorius kaip tvirtą pagrindą naudojo didelius rąstinius padėklus. Dabar bebrai vietomis užtvankų pridaro, tad vanduo taip nebenuteka – gyvulių ūkiu besiverčiantiems Sirvydžiams tai tik į naudą, nes yra kur karvėms atsigerti.
Tiltas, kertantis Nasvę, vadintas švento Jono vardu (taip S. Sirvydžiui sakė Kišūnų Regalaitė), netoli ant kalniuko stovėjo akmeninis kryžius. Kryžius stovėjo Umarų žemėje, kai ėjo melioracija, jie kryžių persivežė į Vilučius.
