Kaniūkuose (Užpalių sen.) gyvena ir kaimą tėviške vadinantis Stasys Pernavas, ir didžiąją gyvenimo dalį čia praleidusios Regina Abukauskienė bei Vanda Stankevičienė. Net ir išskleidęs gyvenimo sparnus, S. Pernavas vasarą sugrįždavo pas tėvus, o dabar (žmonos džiaugsmui) savo išmanumu ne tik gražina gimtąją sodybą, bet ir namų vartus laiko atvirus visam būriui artimųjų, giminaičių, draugų. Mokytoja, rašytoja, poetė ir kraštotyrininkė R. Abukauskienė yra aktyvi kaimo kultūrinio gyvenimo žiežirba, o garbaus amžiaus V. Stankevičienė bene geriausiai žino, kaip sovietmečiu gyveno kolektyvine sistema paremti tarybiniai ūkiai.
Šienas iš upės versmės
S. Pernavas gimė visai netoli Kaniūkų, o į šį kaimą pateko būdamas dar gal metukų, kai tėvai nusipirko sodybą iš tokio Simano močiutės. Pradinę mokyklą jis lankė tremtinio Reikalo namuose. Mokytojavo sutuoktiniai Baniūnai, kurie gyveno kitame mokyklos gale. Vėliau mokėsi Užpalių senojoje vidurinėje, o paskui ir naujojoje.
Pašnekovas Šventojoje maudėsi taip dažnai, kad, sakė, paupyje ir užaugęs. Ir „tvarka tada buvo gera“, nes galėjo maudytis bet kur, o ir žolė gyvulių pašarui visur buvo išpjauta, žmonės net grėbliais iš upės traukdavo žolę. Žiemą vaikai „duodavosi nuo visų kalnų“, taip pat ir nuo netolimo Šeimyniškių piliakalnio. Pasak S. Pernavo, žiemą „meškerioti nebuvo mados“, o vasarą – tai jau „visokiais būdais“. Beje, pašnekovo didžiausias laimikis – 11,5 kg svėrusi lydeka.
Kai melioravo laukus, dviem stalinais ir didžiulį akmenį iš jų nuvilko – „paleido pakalnėn Sirvydžių žemėj, prie Ūdrokšlio“. Ten jis ir šiandien riogso. Anot pašnekovo, ant riedulio matosi grandinių žymės – gal tai bandymo milžiną skelti pasekmė?..
Kaniūkiečio teigimu, kai prie fermų tiesdavo kokias komunikacijas, bekasant rasdavo žmonių kaulų. Žmonės kalba, kad karas su švedais čia ėjęs. Prie upės yra liūnelis, kuriame nuskendo šių svetimšalių kuparuose vežamas auksas.
Šmirgeliuodavo ir pas Jūžintų mergas
Nemažą gyvenimo dalį pragyvenęs Utenoje, S. Pernavas vasarą atvažiuodavo padėti tėvams, eidavo ir į tarybinį ūkį užsidirbti kokios kapeikos. Po darbų Šventosios Arkliaduobėje maudydavo drąsiai į vandenį bridusius arklius, o netoliese ant kranto vykdavo gegužinės. Jaunimas išklijuodavo skelbimus, grodavo muzikantas. Šokiai vykdavo visą vasarą, kas šeštadienį vis kitame kaime (Norvaišiuose, Rameikiuose ir kt.). Motorinkomis, dar vadintomis šmirgeliais, pasiekdavo ir Jūžintus (Rokiškio r.). Eidavo šokti ir į Degėsius, per upę tuomet vedė platus tiltas, kuriuo sunkvežimiai važiuodavo. Tiltas-pylimas sulaikydavo vandenį, kuris ne tik sukdavo malūną, bet ir pjaudavo lentas. Dabar tilto nelikę nė žymės. Anot S. Pernavo, pavasariniai potvyniai apgriaudavo tiltą, reikėdavo taisyti, o Norvaišių tarybinis ūkis, kuris tuo metu valdė malūną, nieko nesiėmė, tad apleistas statinys ir sunyko. Beje, prie jo galo prisidėjo ir tai, kad atsirado elektra varomų malūnų. „Žmonių su arkliais, atsimenu, būdavo eilės – mes eidami pas gimines matydavom“, – sakė vyras ir pridūrė, kad ne taip toli esantis Ilčiukų vandens malūnas nebuvo toks populiarus kaip Degėsių.
Kario šarvai ties upelių plaunamomis fermomis
R. Abukauskienė, gimusi Žadavainiuose (Daugailių sen.), 1980 metais baigė Vilniaus pedagoginį institutą, dvejus metus dirbo Lietuvos kraštotyros draugijos Molėtų rajono skyriaus atsakingąja sekretore, tada dar dvejus metus mokytojavo Molėtų 2-ojoje vidurinėje mokykloje. 1984 metais atvažiavo į Kaniūkus ir čia pradinėje mokykloje dirbo iki 2005-ųjų. „2004–2005 mokslo metais likau viena, Onutė Sirvydienė išėjo į Užpalius. Likau viena, ir 2005 metais uždarė mokyklą. Aš išėjau ūkininkauti “, – pasakojo mokytoja. Ji pridūrė, kad mokyklos uždarymo priežastimi tapo ne mokinių trūkumas, o per brangus patalpų išlaikymas. Planuota jose įrengti senelių namus. Tačiau šiam planui neišdegus, patalpos atiteko seniūnijai. Šiuo metu pirmame aukšte įsikūręs medicinos punktas, biblioteka, muziejus ir laisvalaikio salė (anksčiau – kultūros namai), antras aukštas, kur buvo mokykla, tuščias. Uždarius Ilčiukuose mokyklą, iš joje esančio muziejaus kai kuriuos eksponatus į savo namus pasiėmė mokytoja Palmira Sirvydytė. Po kiek laiko ji ėmė ieškoti vietos, kur juos būtų galima eksponuoti. Padedama tuometinės bibliotekininkės Aldonos Indrašienės, įkūrė muziejų antrame aukšte (paskui jis persikėlė į pirmą). Muziejų senais daiktais papildė vietiniai gyventojai, o inventorizacija rūpinosi pašnekovė, P. Sirvydytė, Vida Juškienė.
R. Abukauskienė pasidžiaugė, kad laisvalaikio salė dulkių nekaupia – buvo atvažiavęs Utenos kamerinis teatras su spektakliu „Piršlybos“, vyko Vytauto Indrašiaus dviejų knygų pristatymas, taip pat dvi eilėraščių knygas pristatė Ramūnas Daškevičius. Į spektaklį prisirinko tiek žmonių, kad visi norintys netilpo, netrūko jų ir knygų pristatymuose, ypač V. Indrašiaus, kuris rašė apie Kaniūkų apylinkes.
Anot pašnekovės, Kaniūkuose per Ūdrokšlį tiesiasi trys tiltai, vienas jų – netoli neįtvirtintos gyvenvietės. Ten Aušrės Indrašienės vyras metalo ieškikliu aptiko šarvus, kurie išvežti į Varšuvą (Lenkija). O su šalia esančiu kiaulių auginimo kompleksu, pasak moters, nesisekė – dėl požeminių upelių „kompleksas plaukdavo ir plaukdavo“. Iširus Norvaišių tarybiniam ūkiui, sunyko ir jam priklausę pastatai – kažkiek plytų išsiardė žmonės, o visa kita palikta likimo valiai.
Vija gelažiu užsimojįs
Užpalėnė Vanda Stankevičienė į Kaniūkus atsikėlė 1966 metais kaip Norvaišių tarybinio ūkio vyr. agronomė. Tiesa, paskyrimą tais laikais gavo į Širvintas, tačiau mirus tėvui, o motinai likus vienai, dukra norėjo atsikraustyti kuo arčiau gimtųjų namų. Iš pradžių galvojo įsidarbinti Užpalių kolūkyje, bet, padedant tėvų geram pažįstamam Norvaišių tarybinio ūkio direktoriui Jonui Čiegiui, ėmė dirbti Kaniūkuose. Darbo buvo daug, tarybinis ūkis valdė daugiau nei 5 tūkst. hektarų žemės, o vyr. agronomė dirbo viena, padėjėjų neturėjo. Vasarų išeiginių beveik nebūdava. Šeima tadu nukenčia. Tik vyras buva geras – žiūrėdava… Da mergaitei (dukrai – aut. past.) turėjau takių mačiutį pasisamdžius, tai žiūrėdava mergytį, – pasakojo Kaniūkų gyventoja. Nuo 1962 metų į darbą teko važinėti iš Užpalių ir tik 1966 metais, pastačius daugiabutį (kuriame gyvena ir dabar), apsigyveno Kaniūkuose. Vyr. agronome moteris dirbo iki vyro mirties, 1983 metų. Tuomet perėjo į lengvesnes dispečerio pareigas ir jas ėjo iki pensijos. Pasitaikydavo, kad koks vairuotojas ar traktorininkas pasigerdavo, bet žmonės geri buvo. „Oi, agronome, aš atidirbsiu! Bari mane, bet atidirbsiu. Nebesibark, va jau važiuoju namo, kaip liepi. Nelabai kas sekmadieniais eina, o aš tau atidirbsiu“, – kalbėjo toks mėgėjas išgerti traktorininkas Petriukas. Ir, pasak V. Stankevičienės, tikrai atidirbdavo. Su žmonėmis agronomė sutardavo, nors pasitaikydavo ir piktų pijokų. Taks Galvydis amžinų atilsį buva. Jis gal unksčiau da miškiniu dirba, kaip tadu vadindavam banditais. Tai girtas buva. Nuvėjau, kurgi ti – pakeltais plūgais važiuoja, tuoj jau, žiūriu, bus blagai plūgam tiem ir jam. Girtas girtas! Tai jau pabariau gerokai, tai kų tau – mani vija! Vija su gelažiu kokiu paėmįs! A kų čia su girtu?.. Tai palikau jį, a tai kų… – pasakojo buvusio Norvaišių tarybinio ūkio buvusi vyr. agronomė.
