Saldutiškio miestelis tarp aplinkinių gyvenviečių – lyg ką tik gimęs kūdikis (I)

Prie Labanoro girios eglynų, tarp Aiseto, Lamėsto bei aibės greta telkšančių kitų ežerų, įsikūrusio Saldutiškio miestelio apylinkės kaitriomis vasaros dienomis vilioja gamtos mėgėjus ir turistus – netoli nuo miestelio lankytojams duris atveria ne viena kaimo turizmo sodyba. Tačiau nedaugelis žino, kad Saldutiškis – jaunas miestelis, o greta nutiestas siaurasis geležinkelis paskatino bei sutvirtino gyvenvietės kūrimąsi. Geležinkelio linijos iniciatorius buvo inžinierius Boleslovas Jaloveckis (1846–1917 m.) – gyvenvietės centre dar dabar akį traukiančio dvaro savininkas, pirmojo dvarą įsigijusio Jaloveckių giminės atstovo Antano Jaloveckio (1772–1852 m.) anūkas. Metams bėgant Saldutiškis tapo seniūnijos centru, glėbyje glaudžiančiu nemažai dar gyvų kaimų ir kaimelių…

Jauniausias iš miestelių

Anot redaktoriaus Dainiaus Guobio bei gamtos mokslų daktaro Romualdo Šinkūno straipsnio „Saldutiškio gyventojai“ (straipsnis išspausdintas Jūratės Baltrukaitienės sudarytoje monografijoje „Saldutiškis“ (38-oji serijos „Lietuvos valsčiai“ knyga), leidykla „Versmė“, Vilnius, 2019 m. Toliau bus remiamasi šioje knygoje pateiktų straipsnių ištraukomis – aut. past.), Saldutiškio, greičiausiai, dar nebuvo XVIII a. pradžioje, nors kitos netolimos gyvenvietės tuo metu jau gyvavo: „Tik 1784 m. užrašytas Silgutiškis (Sylgutiszki, Lietuvių kalbos instituto kartoteka). Lietuvos valstybės istorijos archyvo saugomuose gyventojų surašymo XIX a. pradžios rankraščiuose taip pat pateikiama ta pati forma. Lietuvių kalbos instituto mokslinės bendradarbės Veronikos Adamonytės nuomone, vietovardžiai Silgiškisir Silgutiškis gali būti asmenvardinės kilmės – iš pavardžiųSilgis ir Silgutis. Videniškių (Molėtų r.) bažnytiniuose XVII–XVIII a. dokumentuose yra įrašyta pavardė Sylgis. Mūsų kraštui būdingos pavardės su galūne -utis.“ Tačiau, kaip rašoma straipsnyje, šis žodis mūsų kraštuose nėra naudojamas, o ir kaip pavardė – neįprastas, nors Žemaitijoje žodžiu silgis vadinama durų sklęstis. Straipsnyje „Saldutiškio vardo istorija“, autoriaus R. Šinkūno teigimu, ko gero, nė vienos gyvenvietės vardas nebuvo taip iškraipomas. „Maždaug nuo XIX a. pab. t raidė pakeičiama į d.“ Autorius pridūrė, kad Silgudiškio pavadinimas buvo naudojamas oficialiuose rusiškuose dokumentuose iki Pirmojo pasaulinio karo. R. Šinkūnas apie Saldutiškio miestelį toliau rašė, kad pastarasis daug jaunesnis už aplink jį išsibarsčiusius bažnytkaimius bei miestelius, tokius kaip Kirdeikiai, Tauragnai, Labanoras, Kuktiškės – jie aptinkami XIII–XIV a. dokumentuose.

Vietovė trukdė įsikurti

Autorius teigė, kad vėlyvą miestelio įsikūrimą lėmė ne itin palanki, pelkėta vietovė bei greta esančių ežerų padėtis – Aiseto ežeras užtvėrė tiesų kelią iš Labanoro į Kuktiškes ir Tauragnus. Norint pravažiuoti, reikėdavo brautis pro šį vandens telkinį ir pelkes. Anot autoriaus, net įsikūręs dvaras bei geležinkelis ne iš karto padėjo miesteliui atsirasti. Pasak jo, Saldutiškis sustiprėjo tik nepriklausomoje Lietuvoje (po 1918 m. – aut. past.): „Miesteliui atsirasti reikėjo teisinio pamato. Pradėti ryžosi patys gyventojai, 1924 m. rudenį Linkmenų valsčiaus 25 gyventojai parašė Utenos apskrities žemės tvarkytojui norintys steigti miestelį Salgutiškio dvaro žemėje. Nurodė privalumus: patogi vieta, išlikęs dvaro centras netoli geležinkelio.“ Gyventojai pradėjo teikti prašymus gauti sklypus. Į juos pretendavo ir žydai, bet sklypai jiems nebuvo išduoti. Gyventojai teikdami prašymus turėjo pažymėti, ką moka dirbti, ką veiks gavę žemės: „Daugiausia užsirašė batsiuviais, mažiau – siuvėjais.“ Ir tik 1927 m. buvo suprojektuotas miestelis bei paskelbtas sklypus gavusių gyventojų sąrašas, kuris buvo patvirtintas tik 1934 m.

1865 m. dvare – dvidešimt katalikų

Jau minėtame D. Guobio bei R. Šinkūno straipsnyje pateikiama duomenų apie dar senesnius laikus – 1795 m. gyvenusius Silgutiškio užežio arba užusieniogyventojus (atkreiptinas dėmesys, kad tai nebuvo Saldutiškio, kaip jis šiandien suprantamas, gyventojai, anot R. Šinkūno straipsnio „Saldutiškio dvaras“, Silgutiškio užusienis 1834 m. panaikintas, o jo žemė prijungta prie to paties pavadinimo palivarko. Palivarkas – dvarui priklausantis ūkinis ir administracinis kompleksas. Užusienis, užusieniai – už gatvinių kaimų išsikėlusios sodybos, dažniausiai įsiterpusios tarp kitų dvarų žemių – aut. past.). Gyventojų surašyta apie dvidešimt. Kuktiškių rakto mokesčių lentelės duomenimis, vyriausias ten paminėtas asmuo – 45 m. amžiaus. Tai – Juda Vinclavienė, našlė. Jauniausi pateikti asmenys – 3 m. Pranciškus, Mykolo Balčiūno sūnus, bei Tomo Vinclavo sūnus – taip pat Pranciškus. Šalia keturių iš jų pažymėta ir vėlesnė – mirties – data (tarp tų žmonių nėra nė vieno mūsų laikais įvardijamo kaip ilgaamžio. Vyriausias miręs asmuo – 41 m. amžiaus, neskaitant dar tuo metu gyvos 45 m. J. Vinclavienės, apie kurios mirties datą lentelėje nėra duomenų – aut. past.). Vėlesni gyventojų duomenys – iš 1865 m. velykinės išpažinties surašymo. Tai – jau Saldutiškio dvaro gyventojų sąrašas. Matome, kad dvare tuo metu gyveno dvidešimt katalikų, atlikusių velykinę išpažintį. Patys mažiausi vaikai nebuvo įrašyti, kadangi jie dar negalėjo atlikti išpažinties.

Dvaras minimas nuo XVIII a. pab.

Kultūros vertybių registro internetiniame tinklalapyje apie Saldutiškio dvarą rašoma: „Saldutiškio dvaras minimas nuo XVIII a. pab. Pagal 1811 m. surašymą Saldutiškį valdė Martyno Valiulio sūnus Antanas Valiulis. A. Jaloveckis (1772–1852 m.) nusipirko dvarą XIX a. pradžioje. XIX a. pab.–XX a. pr. – dvaro klestėjimo laikai. Jie sutampa su tuo metu gyvenusių B. Jaloveckio (1846–1917 m.) bei Mečislovo Jaloveckio (1876–1962 m.) veikla. B. Jaloveckis buvo generolas, karo inžinierius, aktyvus visuomenės ir politinis veikėjas, Vilniaus gubernijos atstovas pirmojoje Valstybės Dūmoje.“ Taigi, Jaloveckių giminė padėjo pagrindus vėlesniam miestelio įsikūrimui bei gyvenvietę sustiprino. „Utenos dienai“ rašant apie apylinkių kaimus bei kalbinant jų gyventojus, šarkiškis Mindaugas Mykolas Leleiva yra minėjęs, kad Šarkių kaimo gyventojai darbuodavosi netoliese stūksančiame dvare. Pasak vyro, iš Tauragnų kilusi habilituota gamtos mokslų daktarė Eugenija Šimkūnaitė jam yra sakiusi, kad Šarkių kaimo vardas sumanytas pagal kaime gyvenusių dvaro darbuotojų pareigas. Kaimo vardas esą kilo nuo Saldutiškio dvare dirbusių šarkiais vadintų sakalų augintojų – šiame epizode galima justi dvaro reikšmę Saldutiškio apylinkių gyventojams – jis buvo uždarbio šaltiniu bei centru.

Pradėjo sausinti pelkes

Jaloveckių šeimos laikai Saldutiškyje – jau praeitis, tačiau jų pavardę tebelinksniuoja istorikai. Giminės palikuonių pėdsakai ryškūs ne tik miestelyje – B. Jaloveckio įveisto dendrologinio (retų medžių ir krūmų – aut. past.) dvaro parko ar jo iniciatyva nutiesto geležinkelio pavidalais, kitais nuopelnais. A. Jaloveckis – jo senelis, įkūręs dvarą, anot R. Šinkūno straipsnio, palaidotas Trinkūnų kaimo (Saldutiškio sen.) kapinėse. Kultūros paveldo departamento interneto svetainėje pateikiamame dokumente „Saldutiškio dvaro sodyba (834, G348K) Papildomi duomenys 2013-05-05“ rašoma: „Dvaro rūmai statyti 1830 m., rekonstruoti XIX a. II pusėje. Tiriant natūroje neaptikta 1830 m. rūmų struktūrų – visa išlikusi senoji rūmų dalis statyta ir vystėsi XIX a. pab.–XX a. pr. 1830 m. statyti rūmai galėjo būti kitoje vietoje, statant dabartinį pastatą, galėjo būti panaudotos senojo plytos.“ Iš pateikiamų datų matome, jog dvaro rekonstravimo metu čia šeimininkavo B. Jaloveckis. R. Šinkūnas rašė, kad iš lauko akmenų buvo pastatytas gyvenamasis namas, ledainė, arklidė, tvartai, sandėlis. Dvaro rūmai bei kalvė pastatyti iš plytų. „Pastatyti 2 gyvenamieji namai, pirtis, svirnas, kiaulidė, vištidė, klojimas (su mūriniais stulpais). Iš lentų sukaltos 2 daržinės. Įrengta 5 susisiekiančių tvenkinių sistema, parkas. Įveistas keliolikos hektarų vaismedžių sodas, kurio vaisiai tvirtai užkariavo Petrapilį. Gyvenamoji dvaro dalis su parku apjuosta akmenine tvora, įkurta aukštesnėje, šiaurės rytinėje dalyje, ūkinė – žemesnėje, vakarinėje dalyje. Nuo vėjo iš šiaurės ir vakarų dvarą užstoja kalvos, iš rytų – miškas“, – apibūdino R. Šinkūnas.

Dvarą prisimenančių pasakojimai

Remdamasis 1977 m. mokytojos Vandos Laurinavičienės užrašytais Onos Levickaitės-Trinkūnienės (gim. 1901 m.) ir Petro Bieliūno (gim. 1909 m.) prisiminimais, R. Šinkūnas rašė: „Dvare dirbo nuolatiniai žemės ūkio darbininkai, virėjai, liokajus (Žiemys iš Antalamėstės), batsiuvys (Kaušylas), siuvėjas, vežikas (Deveikis iš Pašarkės). Ūkvedys (Julius Levickas) ir sodininkas gyveno mūrinio namo (buvusios ambulatorijos) pirmame aukšte. Amatininkams duodavo žemės bulvėms pasisodinti, karvei išlaikyti. Sezoniniams darbininkams mokėdavo po 20–30 kapeikų už dieną. Mirusio ūkvedžio šeimą dvarininkai rėmė: davė grūdų, išaugtinių drabužių. Ponia nemokamai gydydavo (nežinia, ar ji mokėsi medicinos. Artėjant Pirmojo pasaulinio karo frontui, B. Jaloveckis iš dvaro pasitraukė. Išvažiuodamas išdalijo maisto produktus – sūdytą mėsą, grūdus – saugoti, žadėdamas grįžti. Bet Peterburge 1918 m. liepos 10 d. mirė.“

Likus keleriems metams iki savo mirties, laiškuose sūnaus M. Jaloveckio prašė perimti Kuktiškių bei Pagaluonės (Molėtų r.) dvarus, kuriuos buvo anksčiau įsigijęs, mainais prašydamas prižiūrėti eigulius ir Saldutiškio dvaro ūkį. Jausmingai B. Jaloveckis sūnui ten pat rašė apie jo motiną bei apgailestavo: „Neigiamas mano charakterio bruožas – uždarumas. Galbūt daugiausia nusikaltau jūsų motinai, kurią visada labai mylėjau, nors daug kartų nesugebėjau ir negalėjau jai to prisipažinti, pasidalyti mintimis, kurios suteiktų ir man pačiam moralinį palengvėjimą, būdingą inteligentui, širdies gerumą ir begalinį dvasios švarumą, dorybingumą. Iš tikrųjų mūsų gyvenimo sąlygos, teisė į lyčių separatizmą leido įgyvendinti tai, kad jūsų motina su jumis išvykdavo ilgam į kaimą arba, jei to prireikdavo dėl sveikatos, į Paryžių. Galėjau jus lydėti, savo noru sustabdyti įgaliojimus, palikti postą ir sustiprinti savo vidinį pasaulį.“

Buvusi Saldutiškio mokyklos matematikos mokytoja iš to paties miestelio kilusi Danutė Grašienė, 2017 m. išleistos knygos „Sugrįžkime į Saldutiškio mokyklą“ autorė, „Utenos dienai“ patvirtino, kad dvaro gyventojai, pasak jos jau tarp gyvųjų nebesančių artimųjų bei pažįstamų, buvo itin malonūs vietiniams: „Mano močiutė pažinojo B. Jaloveckio žmoną, M. Jaloveckio motiną – sakė, ji buvo labai gera. Tuomet nemažai žmonių biednaigyveno, bet kas tik kreipdavosi į juos pagalbos, tiems ji padėdavo – ir gydydavo, ir paremdavo.“ Pasitikslinus, ar gyventojai statuso bei turto dvarininkams nepavydėjo, D. Grašienė patikino, kad Jaloveckiai apylinkėse buvo itin mylimi ir gerbiami.

Autorės nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas