Rimantas Bivainis skaičiavo, kad gausiausia Gaiveniuose (Saldutiškio sen.) šeima buvo Gegių – 8 žmonės, tačiau nemažai šeimų sudarė ir po 5–6 narius. Būta ir bevaikių, kaip tėvo pusbrolis Juozas ir Paulina Valiuliai, Justinas (Justukas) ir Mikalina Gurkšniai. Kaime gyveno trys užkuriai: Žilėnas iš Kemešio, Kraujalis iš Petkūniškio ir Meidus iš Vyžių.

Piktas mokytojas

R. Bivainis pradinę lankė Gaideliuose, Bagdžiūno statytoje mokykloje. Mokėsi apie 80 mokinių. Balys Rastenis mokė antrokus ir ketvirtokus, jo žmona Bronė – pirmokus ir trečiokus. Mokyklos tvarkdarys aplink mokyklą apibėgdavo ir paskambindavo skambučiu, susirinkę klasėje mokiniai pasitikdavo mokytoją stovėdami. Mokytojas padeda dienyną, nuleidžia rankas: „Sveiki, mokiniai!“ „Sveikas, tamsta mokytojau!“ „Prašom sėsti.“ Vaikai atsisėda. Mokytojas atsiverčia dienyną, o šalia stovintis tvarkdarys pasako, ko nėra klasėje. Pavėlavusiuosius ne tik pažymi „p“ raide, bet ir piktai aprėkdamas nubaudžia: „Smarve, stok kumpan!“ Turėjo B. Rastenis tokį storą pieštuką, vienas galas raudonas, kitas – mėlynas. Užduoda ką nors rašyti, eina tarp mokinių, žiūri žiūri. „Tai, smarve, kų čia parašei?! Avingalvi, raikia mokytis!“ – šerdavo paišekliu per galvą. B. Rastenis buvo toks bjaurus, kad, anot R. Bivainio, kai perėjo mokytis į vidurinę, jam atrodė, kad pateko į Ameriką. Beje, B. Rastenienė buvo visiška vyro priešingybė – rami, labai švelnaus būdo.

Į mokyklą vaikai traukdavo pėsčiomis, rytais pasišviesdami batareikomis arba savadarbiais deglais, pagamintais iš skardinės, skudurų ir žibalo. Žiemą čiuoždavo slidėmis.

R. Bivainis pasakojo, kad iš pradžių į Kirdeikius vaikai eidavo pėsčiomis, paskui kolūkis davė arklį. Ir labai mažai pašaro. Tačiau vaikai arklį mylėjo: iš kolūkio kapčiaus privogdavo burokų, iš daržinės – dobilų, Kirdeikiuose pas tokią bobutę rado kur arklį tvarte pastatyti. Daug nedirbdamas, nušertas arklys skriedavo kaip vėjas, vaikai vos vadeles nulaikydavo! Pavasarį dėkingas Mizeikis, arklio savininkas, vaikams įteikė šampano butelį ir kelis kilogramus saldainių. Kitiems metams vaikai galėjo rinktis tokį arklį, kokį tik norėjo – visi buvo suinteresuoti, kad jų keturkojis, kuris per žiemą nelabai būdavo reikalingas, būtų nupenėtas, o svarbiausia, kad pačiam savininkui nereikėdavo gyvulio šerti.

Šokiai, iškultais langais

Kartais pas Bivainius vykdavo šokiai. Pašnekovo tėvas labai nenorėdavo leisti, sakydavo neturįs tiek stiklo, mat bernai visada susimušdavo. „Mano bernavime tai jokių muštynių nebūdava, – sakė R. Bivainis. – A tinais, aš buvau gal kokių penkių–septynių metų vaikas, visadu susimuš. Ataina meldutiškiečiai baisiausiai aršūs, muštis nori. Ar dėl mergų, ar dėl ko, ir jau susimuša! Pirmiausia lempų sudauža, kad tamsu būtų, tadu duoda į snukį! Tadu kiti išsigundę, mergos lakia, par lungus lipa… Cirkai būdava!“

Gegužinės vykdavo kaime aikštelėje, ją apkaišydavo berželiais, prinešdavo suolų, prikabindavo panorų… Tačiau geriausi šokiai būdavo Akmeniškėse pas Godą klojime. O gera ten būdavo šokti todėl, kad pastato viduje buvo ne asla, o 10×10 m grindinė aikštelė. Šeštadieniais visur kabėdavo skelbimai, grodavo muzika, sklisdavo dainos… Plokštelių tais laikais dar nebuvo, tad grodavo „šumnas muzikontas Rastenis iš Lamėsta“, Kirkiukai iš Mineiškiemio, chirurgas Eugenijus Dicevičius iš Sėlės. Visus suolus apsėsdavo moterys, o merginos, norėdamos irgi prisėsti, priprašydavo bernus, kad šie išvestų močiutes šokti.

R. Bivainis Gaiveniuose priskaičiavo jo laikais buvus „20 jaunima“. Bernams, pašnekovo sesers mergavimo laikais, buvo įprasta eiti į kitų (net tolimesnių) kaimų šokius, o merginoms nebent tik į gretimą kaimą, toliau eiti buvo nepadoru. Nebent pakviesdavo kas nors iš giminių.

Į atlaidus gaiveniškiai važiuodavo į Tauragnus (Petrinės), Saldutiškį (Antaninės). Jonines švęsdavo ne tik Kirdeikiuose, bet ir Gaiveniuose. Jaunimas kopėčiomis įkeldavo kokį vaiką į ąžuolą, liepdavo šiam prilaužyti šakelių, iš jų su pivonijomis nupindavo 5–6 vainikus. „A bernai vinių turi ir vakari laukia, kai sutems, tadu duryse inkala vinį, šitų vainikų užkabina ir bėga, kad nepagautų. A tas Jonas vejas, vaišina, saldainių duoda!.. Cirkai!“ – juokėsi gaiveniškis.

Tuo metu, kai R. Bivainis buvo vedęs ir iš gimtųjų namų išvykęs, jo namuose į gegužines pamaldas susirinkdavo 5–7 kaimo moterys (Žilėnienė, Gegienė, Kraujalienė), tačiau vyro vaikystėje mama jį vesdavosi į gretimą Apvynijos kaimą pas Joną Šimkūną. Susirinkdavo tik moterys su vaikais. Berniukai prisirinkdavo karkvabalių į kišenes ir beklūpėdami vis išleisdavo jų po keletą. Vabalai skrisdavo į žvakių liepsnas, užgesindavo jas, moterys išdykėlius išvarydavo lauk…

Vaidinimai vyko Apvynijoje pas Anuprą Šimkūną, grodavo muzikantas Rastenis, susirinkdavo daug žmonių. R. Bivainiui atmintyje įstrigo vienas vaidinimas, kai Jono Sakano įkūnytas personažas nušauna Stasės Bivainytės personažą. „Iš pistalieta padare, kad šaut, pistalietan intaisė, kad pelanai byra. A Šimkūna Julis už sienas iš medžioklinia šava. Tai žinai, koks garsas klojimi! Visi net cypt pradėja!“ – juokėsi vyras.

Dilgėlėtas pakaruoklio kapas

Kaimo kapinėse stovi medinis kryžius su užrašu „Rusė 1944“. R. Bivainis girdėjo, kad pas Valiulius buvo apsistojusi pabėgėlė, pas juos ji ir mirė begimdydama. Niekas nežino nei jos vardo, nei pavardės. Pašnekovas spėjo, kad greičiausiai neišgyveno ir naujagimis, kuris turbūt palaidotas kartu su motina.

Vyras pasakojo, kad šalia kapinių miške yra vieta, vadinama Strakšuonu. Jo bobutė, tėvo motina Marijona Bivainienė (Valiulytė), dar atsiminė baudžiavos laikus, kai Kemešyje buvo dvaras. Jame privalėjo dirbti ir toks Strakšys iš Akmeniškių. Neaišku, kas nutiko, bet vyras pasikorė (o gal buvo pakartas). Savižudžių tais laikais kapinėse nelaidodavo – Strakšį palaidojo miške. Pašnekovas neatsimena, kas jam parodė nelaimėlio palaidojimo vietą, tačiau žino, kad ji šalia skardžio, apaugusi dilgėlėmis. „Kas man parodė, nežinau, – kalbėjo vyras. – Prie skardžiaus, kai buvau jaunas, augdava dilgės. Tai sakydava, čia palaidotas šitas Strakšys. Kiek anas gilume palaidotas, ar anas karsti palaidotas, aš nieka nežinau.“

Pats pašnekovas nėra buvęs, bet žino, kad per Devintines žmonės rinkdavosi kapinėse, giedodavo.

Nuogalių spąstai lydekaičiokams

Pro kaimą teka upelis Gėlainė. Dabar upelis numelioruotas ir praradęs savo gyvybingumą, tačiau anksčiau, anot R. Bivainio, jis buvo dviejų metrų pločio, negilus, gal metro gylio. Vaikai maudydavosi. „Ir būdava žuvų. Tai mes, būdava, kai vasarų būna sausra, tai in tokias duobes! Tai mes su berniokais nusmaunam kelnes ir braidam. Sudrumsčiam sudrumsčiam, tai paskui lydekaičiokai išlenda viršun kvėpuot – mes pasgaunam. Po dešimt lydekaičiokų, takių šaudyklėlių…“ – šypsojosi vaikystės žūklės dienas prisiminęs vyras.

R. Bivainis buvo paauglys, kai iš kaimo veždavo akmenis. Vasarą nužiūrėdavo akmenų krūsnis, žiemą nuvalydavo kelią ir su transporto mašinomis riedulius veždavo į šalia Tauragnų buvusį karjerą. Ten juos sprogdindavo ir, matyt, panaudodavo kaip statybinę medžiagą. „Tai būdava labai gerai – žmonės, kai raikia Tauragnuos važiuot ar krautuvėn duonas nuspirkt, ir nuvažiuoja mašina – kursavo savaitę ar dvi. Neraikia ant autobusa ait“, – juokėsi gaiveniškis.

Kaimo centras ir puskiaulis studentams

Anot R. Bivainio, apie 1960 m. kolūkis kaime laikė veršelius. Jam priklausė prie Kraujalių esantys svirnai, didelis kluonas. Pas Kraujalius veikė biblioteka. Mažam, dar nemokančiam skaityti Rimantui bibliotekininkė Ona Balčiūnaitė (vėliau ji ištekėjo už vietinio Vlado Bivainio) duodavo pavartyti knygų, pasižiūrėti paveiksliukų. Bibliotekoje ir kiną rodydavo. Anot pašnekovo, pas Kraujalius buvo kaimo centras, kur visi rinkdavosi.

R. Bivainis atsimena, kaip statė senąją fermą (naujoji jau nugriuvusi): išbetonavo stulpus, tada vežė žmonių svirnus, klojimus, jų rąstus naudojo sienoms. Vėliau ji buvo apmūryta ir kol kas dar tebestovi.

Kai statė naująją fermą, pas Bivainius tarybinis ūkis apgyvendino 10 studentų, kurie padėjo statybose. Du mėnesius jaunuoliai plušėjo, maistą jiems gamino Elena Bivainienė, mėsą tiekdavo tarybinis ūkis – savaitei atveždavo puskiaulį.