Ignalinos rajone, Dysnos kaime (Didžiasalio sen.), gimusio Augustino Voldemaro, kaip politinio ir mokslinio veikėjo asmenybė išnagrinėta skersai ir išilgai. Visi biografiniai faktai nuo jo mokslų iki politiko kelio, nuo pasikėsinimo į jį ar pučo iki mirties kalėjime žinomi ir gana plačiai nušviesti. Tačiau asmeninis ilgamečio nepriklausomos tarpukario Lietuvos politiko gyvenimas – lyg po paslapties šydu. Be to, kad jis buvo šviesus, išsilavinęs žmogus, mokėjęs net septyniolika užsienio kalbų, mažai kas žinoma apie A. Voldemaro būdą ar charakterį, netgi asmeninį gyvenimą. Tiesa, ir artimųjų, galinčių papasakoti apie iškilųjį giminaitį, nedaug teliko, nes visa giminė buvo išdraskyta, išsklaidyta, išvežta kas į kalėjimus, kas į tremtį. Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga „Ignalinos diena“ pasistengė ištraukti į dienos šviesą keletą faktų apie pirmąjį atkurtos Lietuvos Ministrą Pirmininką ir susitiko su jo giminaičiais – brolio Pranciškaus (Prano) anūke Gražina (Voldemaraite) Saikauskiene ir proanūkiu Augustinu Voldemaru.

Plati giminė – iš vieno dano

Kaip pasakojo garsiojo giminaičio bendravardis A. Voldemaras, giminės istorija Lietuvoje prasideda greičiausiai nuo kartu su Napoleono kariuomene per šalį traukusio, čia sužeisto ir užsilikusio danų pulko kareivio, nors iš pradžių buvo manyta, kad pavardė belgiškos kilmės. Kiek domėjosi pašnekovas, visi Lietuvoje gyvenantys Voldemarai yra kilę iš vieno – Tverečiaus – krašto. Juozapas Voldemaras, A. Voldemaro tėvas, persikėlė gyventi į Dysną. Buvo vedęs Agotą Šimkutę (Šimkaitė) ir susilaukė keturių vaikų – Liucijos (gim. 1874 m.), Pranciškaus (Prano, gim. 1877 m.), Angelinos ir Augustino. Gal vaikų buvo ir daugiau, bet, A. Voldemaro teigimu, išaugę iki suaugusių amžiaus buvo tik šie. A. Voldemaras, pasak pašnekovo, turėjo du taip pat nemažiau iškilius pusbrolius – Augustiną Voldemarą, dirbusį Lietuvos banko valdytoju Zarasuose, ir Kazimierą Voldemarą, tarpukariu buvusį Tauragės burmistru.

Augustino brolis Pranciškus vedė Eleonorą Krasauskaitę ir turėjo vaikus: Alfonsą (gim. 1906 m.), Algirdą, Elvyrą ir Juzę. Algirdas ir Elvyra augo pas A. Voldemarą Kaune, taip jis atsilygino savo broliui Pranui už išmokslinimą, nes vyresnėlis, dirbęs Putylovo gamykloje Petrograde, pasikvietė gabų ir gerai besimokantį jaunesnį brolį ir apmokėjo jo mokslus. Sesuo Liucija buvo vienuolė. Pašnekovo senelis Alfonsas vedė Juzę Gruzdytę ir susilaukė vaikų: Algirdo, Gražinos, Eimučio, Mildos, Rimanto ir Geraldo. Eimutis, A. Voldemaro tėtis, turėjo keturis sūnus – Geraldą, Artūrą, Augustiną ir Mindaugą, gyvi dabar likę trys.

A. Voldemaras, anot jo giminaičio, iš pradžių su žmona Matilda gyveno civilinėje santuokoje, arba kitaip – nesusituokę, nes tais laikais kitokių – ne bažnytinių – santuokų nebuvo. Pašnekovo teigimu, su savo žmona A. Voldemaras gyveno jau nuo 1926 metų, o susipažino jie, kai tuomet dar už profesoriaus Aleksandro Jaščenkos ištekėjusi M. Jaščenkienė dirbo pas būsimą sutuoktinį vertėja ir mokė jį prancūzų kalbos. Jiedu vaikų neturėjo, užtat A. Voldemaras turėjo du krikštavaikius – Prezidentą Valdą Adamkų ir Jurgį Voldemarą, pusbrolio iš Zarasų sūnų, kuriam dėdė užsiminė ir apie danišką giminės kilmę.

Garsi pavardė įpareigoja

Paklaustas, kodėl gavo savo žymiojo giminaičio vardą, A. Voldemaras nusišypsojo, apie Tverečių, kur gyveno Voldemarai, buvo įsikūrę benediktinų ir augustinų (augustijonų) ordinai, todėl vardas Augustinas buvo labai populiarus tuose kraštuose. „Man tėvai taip pat davė tokį vardą, mano politologijos dėstytojas pasakė – drąsu“, – šyptelėjo pašnekovas ir pridūrė, kad būna keista pamatyti paminklą su savo vardu ir pavarde, nes jie šiek tiek įpareigoja. Be to, gal dėl bendro vardo ir pavardės A. Voldemarą traukia praeitis ir istorija, todėl jis visų vadinamas giminės metraštininku, nors yra baigęs statybos inžinerijos mokslus.

A. Voldemaras, pasak pašnekovo, yra visai jų šeimai siektinas pavyzdys, giminės šviesulys, apie kurį visąlaik šnekama pagarbiai ir išdidžiai: „Vis tiek, tai žmogus, baigęs tokius mokslus, ėjęs tokias pareigas, pažinojęs pasaulį, dalyvavęs tokiuose pasauliniuose įvykiuose, mokėjęs 17 kalbų. Didžiuojamės, kad jį turime, ne kiekvienas gali pasigirti tokį giminaitį turintis.“

Kaip sakė vyras, visi prisiminimai apie A. Voldemarą yra išlikę tik iš senelio ir dėdės Algirdo bei tetos Elvyros, gyvenusių pas A. Voldemarą Kaune, pasakojimų. „Nors daug kas nagrinėja A. Voldemarą kaip politiką, istoriką, mokslininką, mums jis yra dėdė Augustinas, – pasakojo A. Voldemaras. – Štai ir senelis Alfonsas mums pasakodavo, kad kai gyveno Dysnoje, berods 1913 m., čia paskutinį kartą buvo atvažiavęs dėdė Augustinas, jie maudėsi ežere, dėdė mokė jį plaukti.“

Sodyba sugrįžo į savas rankas

Anot pašnekovo, Pirmojo pasaulinio karo metais per Dysną ėjo fronto linija, todėl visi gyventojai buvo evakuoti kitur, todėl dabar giminė net neberanda, kur palaidoti A. Voldemaro tėvai Juozapas ir Agota. A. Voldemaro brolis Pranas 1941 m. suimtas, išvežtas nežinia kur, jo kapo vieta nežinoma. Sūnėną Algirdą 1944 m. ištiko toks pat likimas kaip ir tėvą Praną. Vėliau visa Alfonso šeima kartu su teta Liucija buvo ištremta į Sibirą, A. Voldemaro dukterėčia Elvyra taip pat buvo ištremta ir liko gyventi Rusijoje, taigi, šeima buvo išdraskyta, išblaškyta, nelabai kam liko pasakoti ir prisiminti, juo labiau kad buvo tokie laikai, kai apie daug ką buvo nutylima.

Gimtoji A. Voldemaro sodyba Dysnoje, anot A. Voldemaro, šeimai grįžus iš Sibiro buvo jau nebe tokia, kokia buvo palikta, o jau ir prieš tai ji buvo du kartus degusi. Pirmą kartą Pirmojo pasaulinio karo metais, antrą – 1944 metais, kai ją padegė baltarusių partizanai. Iš tremties grįžę pašnekovo seneliai kurį laiką gyveno Dysnoje, 1985 m. sodybą pardavė ir išvyko gyventi į miestą pas sūnų. Tačiau laimingo atsitiktinumo dėka A. Voldemarui pavyko tą sodybą 2010 m. išpirkti atgal ir ji vėl priklauso Voldemarų giminei. Anot jo, teko dalyvauti veikiausiai 2008 m. surengtame Vyriausybės gimtadieniui skirtame paminėjime, kuris vyko gimtojoje A. Voldemaro sodyboje. Kaip sakė pašnekovas, sukilo prisiminimai, tik teko apgailestauti, kad sodyba – nebe jų rankose. Tąkart kilo mintis paprašyti vieno vietoje gyvenančio pažįstamo pranešti, jei sodyba bus parduodama. Po maždaug metų tokia žinia pasiekė Voldemarų giminės atstovus. Labiausiai A. Voldemaras apsidžiaugė tuo, kad namo palėpėje rado dar daugybę nuo senų laikų užsilikusių relikvijų, pavyzdžiui, tėčio pažymių knygelę. „Tas namas mums kaip laiko mašina, atrodo, niekur net nebuvome išvažiavę,“ – atskleidė pašnekovas ir pridūrė, kad kiekvienąkart labai gera ten sugrįžti, o jei dar užsuka koks prašalaitis ir nori sužinoti apie A. Voldemarą, tai visai smagu pasidaro. Anot pasakotojo, jų draugiškai ir darniai giminei namas Dysnoje savaip brangus ir artimas.

Vaikų nematė penkiolika metų

Aštuoniasdešimt šešerių sulaukusi G. Saikauskienė, Alfonso Voldemaro dukra, pasakojo, jog išvažiavęs pas brolį Praną į Peterburgą, A. Voldemaras pirmiausia baigė Peterburgo gimnaziją, vėliau – Peterburgo universitetą. Ten gyvendamas susipažino su Kazimieru Būga, kuris pradėjo šelpti jaunuolį ir skatinti jį mokytis toliau. Kai brolis tapo savarankišku, P. Voldemaras grįžo į Lietuvą, atsivežė daug knygų ir laikraščių. Pasak pašnekovės, senelis buvo taip pat labai šviesus, išsilavinęs žmogus, bet jį mažai prisimenanti, nes jai tebuvo penkeri, kai jį suėmė.

G. Saikauskienės teigimu, pati A. Voldemaro jai neteko sutikti, bet kiek apie jį girdėjo iš giminių lūpų, jis buvo labai geras, malonus, iškalbus, mėgdavo susitikti su giminėmis. Grįžęs į Lietuvą ir tuo metu Jurbarke gyvenęs A. Voldemaras, pasak moters, pasikvietė pas save sūnėną Algirdą ir dukterėčią Elvyrą. Tuo metu Dysna priklausė Lenkijai, todėl sesuo Liucija slapčia pervedė vaikus ties Linkmenimis per demarkacinę liniją. Elvyrai tuo metu buvo apie dešimt metų, Algirdui – šešeri ar septyneri. Tėvams, anot G. Saikauskienės, vaikus buvo lemta pamatyti tik po penkiolikos metų, ir tai tik valandą per tvorą bei saugant sargybiniams, nes lenkai buvo labai griežti. Tai buvo 1936 metai. E. ir P. Voldemarams bei kartu vykusiai tetai Liucijai plyšo širdis iš širdgėlos, kad negalėjo apsikabinti ir prie širdies priglausti seniai nematytų atžalų. Tik 1938 m., kai gimė pirmas J. ir A. Voldemarų sūnus, buvo išrūpintas leidimas Elvyrai ir Algirdui apsilankyti sūnėno krikštynose Dysnoje. Kai Antanas Smetona areštavo A. Voldemarą, Elvyra jau dirbo banke, Algirdas dar studijavo, todėl teta Liucija, gavusi nemažą pinigų sumą iš brolio Prano, vėl perėjo demarkacinę liniją ir nunešė pinigus Algirdui, kad tas galėtų pabaigti mokslus.

Kankiniai be kaltės

Tą naktį, kai 1941 m. buvo suimtas senelis P. Voldemaras, G. Saikauskienė prisiminė labai gerai. Iki mašinos jį vežė arkliu ir liepė greitai susiruošti, todėl senelis nieko nepasiėmė, net atsisveikinti dorai nespėjo. Tada tėtis pagriebė paltį lašinių, kepalą duonos ir, pasivijęs važiuojantį vežimą, įdavė. Daugiau jokių žinių iš P. Voldemaro nebuvo. Praėjus kuriam laikui, atsirado nuo Švenčionių kilęs žmogus pavarde Karklelis, kuris susirado sūnų Alfonsą ir perdavė jam žinių nuo tėvo, kuris, nors ir neradus jokios jo kaltės, buvo išgrūstas į visišką Sibiro gilumą. Tėvas perdavė labų dienų, prašė išbučiuoti mylimą žmoną, seserį, vaikus ir anūkus ir nesirūpinti jo likimu, nes sveikata vis prastėjanti, todėl kentėti ilgai nebesitikėjo.

Kai 1944 m. buvo suimtas dėdė Algirdas, G. Saikauskienės žodžiais tariant, jo žmona Ona dar tik laukėsi. Jį belaikant kalėjime Kaune, gimė dukrytė. Jį lankiusio žmonos tėvo Algirdas labai prašęs, kad jei tik jie sužinos, kada ir kur jis bus vežamas, jog nors akimirksniui, per langą, jam parodytų naujagimę. Visgi, jį išvežė paslapčiomis… 1947 m. dar buvo gauta žinutė iš Algirdo su prašymu atsiųsti maisto siuntinį. Deja, lageris palaužė sveikatą ir A. Voldemaras mirė. Kartu kalėjęs ir gyvas išlikęs vienas jo likimo brolis pasakojo, jog jie kartu labai sunkiai dirbo, badavo, nes maisto davinys buvo per menkas. Kai mirė Algirdas, tas kalinys jo kūną dar dvi dienas laikė prie savęs, kad galėtų gauti mirusiojo davinį.

Tremtis sulaužė likimus

1948 metais Alfonso šeimos laukė netikėtas likimo kirtis – visą šeimą kartu su jau sena tetule Liucija, mama Eleonora ir tuo metu jau našlavusia bei pas brolį gyvenusia seserimi Elvyra Voldemaraite-Puidokiene ir jos sūneliu išvežė į Sibirą. Lietuvoje liko tik vos vienuolikos sulaukusi Gražina, tuo metu besimokiusi Tverečiaus progimnazijoje. Liko mergaitė kaip stovi. Kaip prisiminė moteris, mokytojos ją dar kvietė grįžti mokytis, būtų net be egzaminų atgal priėmę, bet be drabužių ir jokių pajamų apie mokslus tik pasvajoti galėjo. Dėdienės, pas kurią tuo metu Piemenų kaime gyveno, paklausė, ar galėtų sušelpti rūbais, ta tik pečiais gūžtelėjo, nes jos dukrelės buvo mažesnės ir smulkesnės – tais laikais visiems sunku buvo. Anot pašnekovės, mokslus po penkių klasių teko mesti ir eiti dirbti tai pas vienus, tai pas kitus gimines, tai Piemenų (Didžiasalio sen.), tai Vilėkų kaime (Didžiasalio sen.), tai Maskoliškėje (Baltarusija), nes nė vieni nedrįso ilgiau tremtinių dukros priglausti. Maždaug penkiolikos metų ji pradėjo dirbti kolūkyje, vėliau ištekėjo, apsigyveno Rimaldiškės kaime (Didžiasalio sen.), susilaukė dukters Irenos ir sūnaus Algirdo, dabar turi ne tik anūkų, bet ir proanūkių.