Netekęs savo keturkojo ir pasijutęs vienišas Romanas Bralkovskis nusprendė įsigyti kitą, t. y. suteikti galimybę namus praradusiam, išmestam ar šeimininkui nebereikalingam šuneliui iš gyvūnų globos namų. Darbštus ir nagingas vyras susitvarkė senąjį voljerą, patobulino būdą – pasiruošė priimti augintinį, kuris, kaip jis tikėjosi, taps geriausiu draugu. Tačiau Šeimyniškių (Vyžuonų sen.) kaimo gyventojas liko šokiruotas, kad Utenos rajono savivaldybei priklausančių gyvūnų globos namų, kurių rūpestis – surasti beglobiams namus, darbuotojai ne tik nedavė šuns, bet ir kategoriškai pareiškė, kad keturkojis su šeimininku turi dalytis ir namais, ir lova.
Yra netinkamas šeimininkas
„To dar neteko patirti“, – piktinosi savo sodybos kieme besidarbuojantis R. Bralkovskis ir pridūrė nebandęs meluoti, kad šunį laikys ne voljere, be to, baiminosi, jog kam nors atvažiavus patikrinti ir šunį radus voljere, užsitrauks virtinę nemalonumų.
Nors vyriškis oficialiai yra miesto gyventojas, bene daugiausia laiko jis praleidžia Šeimyniškių kaime, savo motinos namuose. Anksčiau jis buvo įpratęs laiką leisti su keturkoju Toru, kuris gyveno erdviame voljere ir dažnai būdavo išleidžiamas lakstyti po kiemą. Tačiau pernai senatvės sulaukęs keturkojis nugaišo, tad po mėnesio R. Bralkovskis nusprendė nuvykti į Utenos rajono gyvūnų globos namus ir ten išsirinkti sau naują draugą. „Pajutau, kad man kažko trūksta. Taip pat ir dėl saugumo norėjosi, kad sodyboje būtų šuo. Nusprendžiau imti šunį iš prieglaudos. Ten nuvykęs iškart sulaukiau klausimo, kur šunį žadu laikyti. Pasakiau, kad turiu paruošęs voljerą, bet nežadėjau ten jo laikyti nuolat. Šuo galėtų karaliauti ir lauke, juk vietos čia daug. Nepatenkinta darbuotoja paklausė, kur šuo miegos naktimis. Aš irgi jos paklausiau: „Jei aš einu į lovą miegot, šuo turi gult kartu su manim?“ Darbuotoja pašaipiai atsakė: „O kodėl gi ne?“ Sulaukęs tokio atsakymo likau šokiruotas“, – pasakojo vyras apie pernykštį apsilankymą gyvūnų globos namuose. Čia jis lankėsi ir šiemet. Tačiau vyro pastangos vėl buvo bevaisės: ir pirmąkart, ir antrąkart jis namo grįžo be augintinio.
„Kai šių metų kovo mėnesį vėl nusprendžiau išbandyti laimę, išgirdau tą pačią giesmę, kad šuo turi gyvent ten, kur gyvena šeimininkas. Ir vėl nedavė“, – pasipiktinimo neslėpė vyriškis, kuris ir konkretų šunį buvo nusižiūrėjęs. Jam svarbiausia, kad keturkojis būtų draugiškas ir neagresyvus.
„Po pokalbio su darbuotoja supratau, kad aš esu netinkamas šeimininkas ir negaliu prižiūrėti šuns. Pirmąkart išgirdau tokius žodžius. Tai buvo itin nemalonu“, – prisiminė pašnekovas. Tąkart jis darbuotojoms palinkėjo geros dienos ir išeidamas pridūrė, kad nekeičiant tvarkos, o galbūt ir darbuotojų požiūrio, gyvūnai tuoj nebetilps globos namuose. O juk juos, anot vyriškio, reikia išlaikyti, skirti finansavimą.
Vyks keturkojo į Druskininkus
„Jei man gyvūnas nebūtų prie dūšios, aš jo nelaikyčiau“, – toliau kalbėjo R. Bralkovskis ir pridūrė, kad jis per savo gyvenimą laikė ne vieną augintinį.
Vyras parodė voljerą, kuris buvo pritaikytas anksčiau laikytam keturkojui. Būdą apšiltino pats. Sukalė medines grindis. Vasarą prikabina užuolaidėlę, kad saulė nekaitintų voljero. O jeigu būna per karšta, augintiniui leidžia įsikurti pirtyje ant betoninių grindų, kur vėsiau. „Juk norisi, kad mano draugui būtų komfortiškiau gyventi“, – rodydamas voljerą sakė pašnekovas, kuris kruopščiai ruošėsi priimti naują keturkojį ir išvalė voljerą, kad neliktų senojo augintinio kvapo.
Vyras įsitikinęs, kad šuo turi būti tikras šeimininko draugas. Jis prisiminė, kaip Toras sykį jam išgelbėjo gyvybę. Susižalojęs koją vyriškis nualpo, o šuo nutempė kruviną kojinę į lauką, atsigulė prie jos ir laukė, kol kas nors atvažiuos ir išgelbės jo šeimininką.
R. Bralkovskis nežada nuleisti rankų: jei jam nepasisekė gauti keturkojo Utenoje, vyks į Druskininkus, kur giminaičiai turi vilkšunę. Ši netrukus atsives šuniukų – vienas iš jų pažadėtas „Utenos dienos“ kalbintam vyrui. Tačiau reikės šiek tiek palaukti, kol jauniklis sustiprės. Pašnekovas įsitikinęs, kad maždaug birželio mėnesį jis galės džiaugtis mažu augintiniu.
„Neatiduosime šuns laikyti į blogesnes sąlygas“
Neužtenka vien noro turėti augintinį. Tuo įsitikino ne vienas Utenos rajono gyvūnų globos namuose, kur gyvena šimtai kačių ir šunų, apsilankęs žmogus, iškart turintis paaiškinti, kur jų augintinis gyvens ir kaip bus prižiūrimas. Taip pat kiekvienas, norintis turėti naminį gyvūną, turi užpildyti anketą, atsakyti į keliolika klausimų, susijusių su šeimos nariais, augintinio užimtumu, kas prižiūrėtų gyvūną, jei šeimininkas susirgtų, kokiu maistu bus šeriamas augintinis ir t. t.
Tačiau anketą ne visuomet tenka pildyti ir įveikti popierinį šuns ar katino „įvaikinimo“ procesą. Į Utenos rajono gyvūnų globos namus nuvykusiam R. Bralkovskiui užteko vos užsiminti apie voljerą – jam buvo kategoriškai pareikšta, kad negalės pasiimti šuns.
„Mes neduodame nė vieno šuniuko, kurį rengiamasi laikyti voljere. Neatiduosime šuns laikyti į blogesnes sąlygas“, – „Utenos dienai“ paaiškino Utenos rajono gyvūnų globos namų vadovė Jolanta Guobaitė. – Mes nuolat gyvename kovoje. Kasdien kovojame su tais žmonėmis, kuriems neduodame augintinio uždaryti į voljerą, arba su tais, kurie nori augintinį atiduoti atgal į globos namus.“
J. Guobaitė tikino, kad yra žmogiškos taisyklės, kurių turi laikytis kiekvienas žmogus. „Jei mes tą šunį uždarome voljere, tai koks jis mūsų draugas. Kaip turi jaustis gyvūnas, jei jį ten paliekame. Žmogus sėdi namuose, o šuo – voljere arba pririštas prie būdos. Netikime šeimininkų pažadais gyvūną vedžioti kasdien“, – sakė vadovė ir pridūrė, kad voljeruose laikomi šunys neturi vietos išsilakstyti, todėl jie dažniausiai suka ratus, tokie keturkojai turi psichologinių problemų.
Ji teigė, kad prieglaudos darbuotojai neturi laiko patikrinti kiekvieno gyvūno, kurį pasiima šeimininkai. „Per mūsų rankas kasmet praeina 400–500 šunų, kačių – iki 1,5 tūkst. Paskaičiuokime, kokie skaičiai susidaro per visus metus“, – teigė pašnekovė. Paklausta, kiek maždaug per mėnesį gyventojai laikyti į savo namus pasiima gyvūnų, ji atsakė, kad tai nėra dideli skaičiai. „Dėl to, kad tokios sąlygos. Žmonių, kuriems reikia šuns, yra mažai. Daugeliui reikia tik sargo. Žmonės turi namus, tačiau augintiniui, kaip paaiškėja, ten vietos nėra, – piktinosi J. Guobaitė ir kaip pavyzdį pateikė Skandinavijos šalis, kur nėra nė vieno voljero. – Mums, lietuviams, tarsi į smegenis įrėžta: jei yra namai, kiemas, tai būtinai kieme turėtų būti voljeras, o jame – šuo.“
Pokalbio pabaigoje ji dar kartą pabrėžė: nė vienas norintis pasiimti keturkojį jo negaus, jei šis bus rišamas prie grandinės ar laikomas voljere.
Šuo nėra „garsinė signalizacija“
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – VMVT) specialistai, komentuodami šią situaciją, pabrėžė, kad šalies gyvūnų globos namai taiko aukštus gyvūnų laikymo standartus, siekdami užtikrinti geriausias sąlygas savo gyvūnams.
Anot jų, globos namuose nėra tiesioginių taisyklių ar standartų, kurie ribotų asmenų galimybes pasiimti šunis iš globos. Tačiau, norint pasiimti gyvūną, svarbu, kad ateinantysis šeimininkas suvoktų ir taip pat įsipareigotų laikytis aukštų gyvūnų priežiūros standartų, kad būtų užtikrinta gyvūnų gerovė ir saugumas.
Specialistų teigimu, nors skirtingų žmonių nuomonės gali skirtis, tikslas visuomet – rasti atsakingus ir rūpestingus šeimininkus, kurie sugebės užtikrinti geriausias sąlygas globotiniams. Rišimas grandine ar uždaras voljeras nėra tinkamiausia vieta šuniui. Šuo nėra „garsinė signalizacija“ ar apsauga sauganti šeimininko turtą. Visuomenė turi suprasti, kad tam yra kitos priemonės, kuriomis ir reikėtų pasinaudoti. Šuo yra juslinė būtybė, kuris jaučia nerimą, baimę, prisirišimą, tad prie būdos ar voljere laikyti šunį nėra pats geriausias sprendimas.
Gyvūnų teisių gynėjai laikosi vieningos nuomonės: šimtmečius gyva tradicija rišti šunis prie grandinės yra atgyvenusi ir šiandien, XXI amžiuje, to nebeturėtų būti. Todėl kitaip mąstantiems žmonėms, manantiems, kad keturkojis gyvūnas namuose gali atlikti tik sargo funkciją, jie dažniausiai pasiūlo nuvykti į artimiausią prekybos centrą ir įsigyti vaizdo kamerą. „Juk prie būdos pririštas šuo negali apsaugoti nei kitų, nei pats savęs. Taigi gyvūnas negali atlikti vaizdo kameros ar signalizacijos funkcijos“, – teigė VMVT Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vyriausioji specialistė Gintarė Mockevičienė ir pridūrė, kad VMVT inspektoriai, kasdien susiduriantys su skaudžiais atvejais, susijusiais su šunų laikymo sąlygomis, kaip problemą įvardija elementarių žinių apie laikomo naminio gyvūno poreikius trūkumą ir perimtą blogą elgesį iš aplinkos. Ji įsitikinusi, kad ne visuomet sudėtingas situacijas įmanoma išspręsti tolerantiškais būdais paaiškint šeimininkui, ką jis blogai daro ir kodėl taip ar kitaip netinkamai elgiasi su keturkoju. Gyvūnų teisių gynėjai tikino, kad žmonėms, gyvenantiems tolėliau nuo miesto (ypač vyresnio amžiaus) yra daug sunkiau priimti bet kokią informaciją, tačiau iš jaunų žmonių galima sulaukti pritarimo ar supratimo.
Asociacijos „Keturkojo viltis“ vadovė Roberta Bernatavičiūtė tikino, kad Lietuvoje norint šunis visiškai atrišti nuo grandinės reikės laiko – gali prireikti maždaug 20 metų.
Specialistų teigimu, prie grandinės pririšti gyvūnai yra pažeidžiami psichologiškai, turi ribotą vaikščiojimo trajektoriją, kūno vieta, kur rišama grandinė, pažeidžiama, o retais atvejais virvė ar grandinė įauga į kaklą.
Visuomenėje vis dar sklando kalbos, kad voljerai yra daug tinkamesnis būdas laikyti savo augintinį (gyvūnų globos namuose jie taip pat laikomi voljeruose), tačiau gyvūnų teisių gyvėjai nesutinka su tuo. Esą tam tikrais atvejais šuns laikymas voljere jam gali padaryti dar didesnę žalą. Tarkime, jei šuo būtų uždarytas voljere ir niekuomet nebūtų išvestas pasivaikščioti.
„Voljeras turėtų būti pakankamai erdvus, nuolat tvarkomas, o su ten laikomu šunimi nuolat bendraujama, jis išvedamas pasivaikščioti ar leidžiama dažnai palakstyti“, – savo nuomone dalijosi G. Mockevičienė, kuriai pritarė R. Bernatavičiūtė. Jos abi vieningai teigė, kad keturkojo vieta yra žmogaus namuose, šalia šeimininko. Ir visai nesvarbu, ar tai butas, ar tai namas. Svarbiausia, anot pašnekovių, nuolat stebėti savo šuns emocijas ar negalavimus, kad būtų laiku į tai sureaguota ar suteikta reikiama pagalba.
Autorės nuotr.