Dainiaus Novicko treniruojama Lietuvos vyrų 3×3 krepšinio rinktinė – Evaldas Džiaugys, Gintautas Matulis, Aurelijus Pukelis ir Šarūnas Vingelis – ką tik pasibaigusiose Paryžiaus olimpinėse žaidynėse debiutavo galingai – rugpjūčio 5-ą vykusiame mažajame finale rezultatu 21:18 įveikė Tokijo olimpinių žaidynių čempionus latvius ir iškovojo trečią vietą. Olimpinį bronzos medalį į Uteną parvežęs nacionalinės trijulių krepšinio rinktinės narys G. Matulis (37 m.) „Utenos dienai“ sakė, kad, neskaitant šios istorinės pergalės, jam į atmintį bene giliausiai įstrigo susitikimas akis į akį su tokiomis sporto pasaulio žvaigždėmis kaip tenisininkai Serena Williams, Endis Murėjus ar nuoširdus pokalbis su Ispanijos krepšinio legenda Pau Gasoliu.
Lietuvos vyrų 3×3 krepšinio rinktinės narys Gintautas Matulis (37 m.) į Uteną parvežė Paryžiaus olimpinių žaidynių bronzą
Jūs – olimpinės bronzos laimėtojas. Kaip jaučiatės ir ką šis apdovanojimas Jums reiškia?
Yra dvi medalio pusės. Viena – kaip sportininko: kai visą gyvenimą sportuoji, sieki aukštumos, olimpinis medalis yra lyg karjeros vainikavimas. Kita – kaip žmogaus: jokie statusai ar pinigai žmogiškųjų vertybių nekeičia. Šis laimėjimas – labiau sportiškosios mano pusės svajonės įgyvendinimas.
Koks buvo kelias iki olimpinio bronzos medalio? Ar galima teigti, kad jis prasidėjo dar tada, kai būdamas vaikas pradėjote žaisti krepšinį?
Vaikystėje su draugais žaisdavome gatvės krepšinį. Neturėjome tokių sąlygų, kokias jaunimas turi dabar, bet turėjome didelį norą ir dideles širdis.
Atsimenu, su draugu eidami į mokyklą bumpsenome kamuolį, ir man lyg niekur nieko šovė mintis, kad noriu būti krepšininku ir žaisti „Sakalų“ komandoje. Nežinau, kodėl ne „Žalgiryje“. Taip laiptelis po laiptelio kilau, kol pradėjau karjerą Utenos „Juventus“ komandoje.
Kokios mintys lydėjo sėdint lėktuve, skrendančiame į Paryžių?
Į priekį skridau dar netikėdamas, kad esu olimpietis. Kai liepos mėnesį paskelbė, jog patekau į ketvertą, visi pradėjo mane sveikinti, o aš sakiau, kad darbai dar nepabaigti, nes išlieka traumos tikimybė ir pan. Juk ir kai nusiperki iš Amerikos mašiną, nesvarbu, kad pinigai jau sumokėti, bet kol jos dar neturi, nesėdėjai prie vairo ir nevažiavai, nežinai, koks jausmas.
Visą interviu su G. Matuliu skaitykite antradienio laikraštyje „Utenos diena“.