„Smagu, kad mus pastebėjo, nors nelaikau savęs dideliu ūkininku. Su žmona Erika darom tai, kas patinka, o jei kas nors nepatinka, per save nelipam. Intensyviai dirbdami per pastaruosius septynerius metus nemažai pasistūmėjom į priekį“, – sakė Ignalinos rajono Maksimonių kaimo (Vidiškių seniūnija) ūkininkas Tomas Šimėnas. Tradiciniame Lietuvos ūkininkų sąjungos Ignalinos skyriaus konkurse „Metų ūkis“ 2022 metais jauna ūkininkų šeima, puoselėjanti sodininkystę, pelnė trečiąją vietą. Energija ir naujomis idėjomis trykš- tantys sutuoktiniai per keletą metų suspėjo nuveikti tiek, kiek kitiems nepavyksta ir per visą gyvenimą.
Šeima nusprendė įsikurti kaime
Šeima naują sodą pasodino ir namą pasistatė T. Šimėno močiutei priklausančioje žemėje, nes abu sutuoktiniai norėjo įsikurti kaime. Pasak ūkininko, žemė priminė džiungles, todėl kai jis prieš aštuonetą metų čia atsivežė būsimąją žmoną ir pasakė, kad statys namus, ji pamanė, kad vyras juokauja.
Pora dabar gyvena erdviame, šiuolaikiškai įrengtame name, šalia kurio stovi 10 kilovatvalandžių galios saulės elektrinė. Ją ketina plėsti iki 17 kilovatvalandžių galios, nes ateityje svajoja įgyvendinti savo svajonę – pastatyti obuolių saugyklą. Saulės elektrinę vyras per pusantro mėnesio pasistatė pats ir taip sutaupė 3 tūkst. eurų. Padidinus elektrinės galią, sąskaita už elektrą per mėnesį turėtų siekti apie 50 eurų.
Ūkininkų namuose krykštauja pusantrų metų sūnus Adas ir trejų metų duktė Eva. Atžaloms kieme įrengtas dailus mažas namelis, primenantis vaikų žaidimo oazę, apstatytas vaikiškais baldais. Šiuo metu tėvystės atostogose esantis T. Šimėnas džiaugėsi, kad gali kitaip planuoti savo laiką, tačiau gulėti ant sofos ir žiūrėti filmus nėra kada. Ne tik ūkininkaujančiam, bet ir verslaujančiam ignaliniečiui pastaraisiais metais buvo šiek tiek sudėtinga, nes kasdien į darbą važinėdavęs policininku dirbantis vyras vien 20 val. per savaitę praleisdavo kelyje, dar 40 val. – darbe.
Buhalterės specialybę turinti E. Šimėnienė turi savo biurą Ignalinoje, ji tvarko įmonių, ūkių buhalteriją. Paklausti, kas šeimoje yra kaklas, o kas galva, sutuoktiniai beveik choru atsakė, kad abu yra ir kaklas, ir galva.
Pasiimti pinigus – reikia sugebėti
Atsistoti ant kojų ūkininkų šeimai padėjo įvairių Europos Sąjungos (ES) fondų, ir ne tik jų, lėšomis finansuojamų projektų rašymas. Bankų paslaugomis minimaliai besinaudojantys sutuoktiniai iš banko pasiėmė tik paskolą namui įrengti. „Daug kas mums sako: „Jums gerai, Europa duoda pinigų.“ Taip, ji labai stipriai padeda, tačiau reikia mokėti ne tik pasiimti pinigus, bet ir smarkiai dirbti ir atidirbti, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus“, – nuomonę, kad pinigai dalijami veltui, paneigė T. Šimėnas.
Pirmą projektą ES paramai šeima parašė prieš šešis metus ir gavo 15 tūkst. eurų ūkio plėtrai. Už šiuos pinigus E. ir T. Šimėnai įsigijo naują traktorių. Dar vieno sėkmingai įgyvendinto projekto dėka prieš penkerius metus Strigailiškyje įrengtoje obuolių spaudykloje „Obuolių bazė“ įkūrė darbo vietą, pasinaudojo ir parama spaudyklos įrangai įsigyti. Vėliau, bendradarbiaudami su draugu, irgi auginančiu sodus, vieni pirmųjų Lietuvoje įsigijo kombainą obuoliams rinkti. Kad mažiau reikėtų naudoti chemijos, į namus atkeliavo ir ravėtuvas. Suprantama, pasiseka ne visada, pasitaiko, kad projektai negauna finansavimo.
Pasodino tris tūkstančius obelaičių
Jauną sodą ūkininkai įveisė dviejuose sklypuose, kuriuose pasodino 3 tūkst. obelaičių, dar 3 tūkst. žemaūgių obelaičių ‘Alva’ pasodins šiemet. Sodinukus sodininkai perka kaimyninėje Lenkijoje, nes ten jie kainuoja per pusę pigiau nei Lietuvoje. Jauname sode auga ‘Alva’, ‘Freedom’, ‘Beržininkų ananaso’ veislės obelys. Iš užpernai pasodintų vienmečių obelų pernai sodininkai jau surinko 600 kg obuolių. Pašnekovas užsiminė, kad nemažai žalos sodams pridaro žvėrys, nuėdę ne vieną šimtą jaunų medelių.
„Negaliu pasakyti, kurios obuolių veislės geriausios, čia amžinas klausimas. Dviejuose hektaruose auga ‘Freedom’ veislės obelaitės – tai visų mėgiamo lietuviško ‘Auksio’ analogas. Pasodinom ir tūkstantį ‘Beržininko ananaso’ medelių, ne patys šią veislę išsirinkom, ją žmonės išrinko, nes labai mėgsta skanias ananasinių obuolių sultis. Jei turėtumėm pakankamai šios veislės obuolių, galėtumėm parduoti jų sulčių dešimt kartų daugiau. ‘Beržininko ananaso’ obelų turim ir senuose soduose, bet obelys juose pramečiuoja“, – pasakojo T. Šimėnas.
Šimėnų šeimos sodai užima apie 20 ha. Ūkininkai įregistravo du ūkius, žmonos ūkiui priklauso nauji sodai, vyro – seni įsigyti sodai, kuriuos kasmet po truputį plečia nusipirkdami naujų plotų. Ne tik nauji, bet ir visi seni sodai yra sertifikuoti.
Seni sodai, kai juos įsigijo šeima, labiau panašėjo į mišką, o ne į sodą. Krūmus ir dalį obelų teko iškirsti, medžius atidavė gaminti biokurui (sodo įrangos galima įsigyti čia). Kelmus tvarkė ir medelius genėjo pats sodininkas, jam padėjo tėvas ir uošvis. Savęs profesionalu nevadinantis T. Šimėnas sakė, kad išgenėjus obelis antaniniai obuoliai užaugo kelis kartus didesni.
Klientai pageidauja stiklinės taros
Obuolių spaudykla „Obuolių bazė“ dirba apie tris mėnesius per sezoną. Pernai įsigijus naujos įrangos ir dėžes obuoliams per pamainą išspaudžiama tiek sulčių, kiek anksčiau per parą. Obuolių sultys maišomos su moliūgų, cukinijų, aronijų, aviečių, morkų, kriaušių sultimis, yra ir klientų, kurie atveža išspausti net po pusę tonos apelsinų.
Ateinančią vasarą „Obuolių bazėje“ bus pastatyta pomidorų sulčių spaudimo įranga, ji jau gaminama vienoje šalies įmonėje. Nauja gamybos technologija leis gaminti ir įvairias – vaisių ar daržovių – tyreles.
„Gal jau pradėsim pilstyti sultis į stiklinę tarą, jau turėjom tai daryti, tara buvo pernai užsakyta, bet pavedė gamintojai, – artimiausiais planais dalijosi T. Šimėnas. – Žinoma, stiklas brangesnis nei plastikas, ypač kai jis pabrango. Tačiau mane kai kurie klientai nuolat „terorizuoja“ dėl stiklinės taros, yra tokia rimtų lietuvių grupė, kurie sako: „Neskaičiuok mūsų pinigų, duok tu mums gamintojų numerį, mes jiems paaiškinsim…“
Pasak T. Šimėno, iš obuolio jis gali padaryti viską, todėl jo planuose – kalvadoso gamyba, kurį gamintų kartu su investuotojais: „Laukiam, kol Seimas priims įstatymo projektą, leisiantį užsiimantiems kaimo turizmo veikla gaminti kalvadosą, tad teks ir man užsiimti kaimo turizmu. Pagaminti šį gėrimą reikia didelių investicijų, bet investuotojų eilė jau stovi. Gero kalvadoso galima gauti tik Prancūzijoje, todėl, manau, sulauktumėm pasisekimo.
Neseniai susipažinau su vienu žmogumi, kurio dėka dalyvausiu Lenkijoje vyksiančioje midaus konferencijoje. Ten rengiamame konkurse, į kurį vyksta didelė atranka, bus pristatytas ir mano sidras, saldintas medumi. Įdomu, kaip šį bandymą įvertins someljė, o gal pasakys, kad degutą gaminam?“
Prizinės vietos ignalinietis konkurse nelaimėjo, tačiau jame pasisėmė naujų žinių ir patirties, kuri pravers ateityje.
Gamina obuolių sidrą „Topačio“
Prieš dvejus metus T. Šimėnas pradėjo gaminti obuolių sidrą. Šią mintį jis puoselėjo jau seniai, bet buvo užsiėmęs kitais darbais. Kartu su verslo partneriu sidrą gaminančio ignaliniečio produkcija prekiaujama jau septyniuose Vilniaus baruose ir restoranuose.
Sidro gamintojas aiškino, kad iš pradžių obuolių sultys dvi savaites rūgsta, tada savaitę šaldomos iki mažiausiai plius trijų laipsnių temperatūros, jog iškristų nuosėdos. Sidras dabar išpilstomas į 30 litrų talpos vienkartines statines, o netrukus – ir į 0,75 litro butelius, kuriuos puoš dizainerių sukurtas logotipas „Topačio“. Kaip ir geras vynas, kuo ilgiau sidras laikomas, tuo jis geresnis.
Sidro stiprumas priklauso nuo obuolių, tiksliau nuo obuoliuose esančios fruktozės. Pavyzdžiui, iš pernykščių metų obuolių derliaus pagaminto sidro stiprumas siekė 5,6 laipsnio. Prieš pradėdamas sidro gamybą vyras eksperimentuodavo namuose, o verslo partneris mokėsi sidro gamybos kursuose. Juokdamasis T. Šimėnas prisiminė, kaip vieną vakarą namo katilinėje pradėjo kažkas šaudyti kaip iš tikro šautuvo, paaiškėjo, kad neatlaikę rūgstančio sidro spaudimo sproginėjo buteliai.
„Smagu, kad daug kur mes jau išstūmėm vokišką sidrą. Nors čia ne verslas, o hobis, kuris save išsilaiko, juk vien bačkutė, kurioje rūgsta sidras, be PVM kainuoja 8 tūkst. eurų, – atviravo pašnekovas. – Įstatyminė bazė daug ką riboja, todėl mes, smulkieji verslininkai, kad neįsivažiuotumėm, esame užspausti. Galim gaminti tik 10 tūkst. tonų sidro, jei gamintumėm 11 tūkst., privalėtumėm turėti savo laboratoriją. Mus tikrinę Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovai juokavo, kad sidro gamybos sąlygos šiek tiek sudėtingesnės nei… „Utenos aluje“.
T. Šimėnas pasakojo, kad Vilniuje netoli Seimo yra mažas baras, kuriame gal tik trys kėdės, šiame bare galima rasti visko, ko nerasi parduotuvėje. Kartą būdamas Vilniuje jis su savo draugu užėjo į minėtą barą nešinas litru savo pagaminto sidro ir pasiūlė savininkui juo prekiauti. Vilnietis sidrą įvertino kaip visišką nesąmonę. Po mėnesio baro savininkas, kuriam T. Šimėnas net nepaliko savo telefono numerio, pats susirado ignalinietį ir paprašė tiekti jam sidrą. Ūkininkas mano, kad vilnietis kažkam davė paragauti Ignalinoje pagaminto gėrimo, tai jį ir privertė pakeisti savo nuomonę. Dabar baras išpilsto sidro tiek, kiek milžiniškas restoranas.
Surinko 50 tonų sulos
Sutuoktiniai atrado dar vieną verslo nišą – iš šalia sodybos augančio beržyno pernai pavasarį surinko ir realizavo 50 tonų sulos. Tik neramu, kad iki šiol sulos perdirbimo įmonė neatsiskaitė už praėjusį sezoną.
„Visa mūsų beržų sula sertifikuota ir ekologiška, ji renkama į specialias talpas, – pasakojo T. Šimėnas. – Renkant sulą yra daug darbo, daug žaidimo, todėl iš Kanados parsisiuntėm sulos surinkimo sistemą, kuri beržus sujungia į vieną liniją, bet ji nepasiteisino. Kad į sulą nepatektų mikrobai, sistemą reikia dažnai dezinfekuoti, o tai brangiai kainuoja, sudėtinga išplauti visus vamzdelius, todėl kai ką patobulinau ir sulai rinkti naudoju tik pusę sistemos.“
Sulos rinkėjas sakė, kad beržas beržui nelygus, vienas gali per parą duoti net 50 litrų sulos, kitas tik penkis litrus. Pasibaigus sulos sezonui ūkininkas beržyną iškirs malkoms, beje, savo rimtą verslą kadaise pradėjęs nuo prekybos malkomis, T. Šimėnas rengiasi paleisti ir automatinę malkų liniją.
Atsisveikindamas ūkininkas šmaikštavo, kad jam tikriausiai jau prasidėjo vidutinio amžiaus krizė, nes namuose perina septynis viščiukus. Vyro sumanymams pritarianti žmona sakė, kad vasarą po saulės elektrine aptvers aptvarą, įrengs vištidę ir augins vištas: „Pamačiau, kad jas auginti nesunku, galės sau lesti obuolius.“