Tik už trijų kilometrų nuo Užpalių dešiniajame Šventosios krante įsikūręs senas kaimas Kaniūkai. Vietovės pavadinimas kildinamas iš slaviško žodžio „koniuchi“ – čia būta Užpalių dvaro arklidžių. 1913 m. kaimas išskirstytas į vienkiemius, tačiau išlikusi ilga, senais medžiais apsodinta ulyčios gatvė.

Viena paskutiniųjų

Kaimo senbuvė mokytoja, kraštotyrininkė Palmira Sirvydytė gimė 1929 m. Anot pašnekovės, jos krikštatėvis buvo „didelis inteligentas, išmanė viską“, todėl ir tokį tiems laikams neįprastą vardą išrinko. „Tėvas buvo Kaniūkų, o mama iš Svėdasų atvesta“, namus statė moters senelis. Namai – dideli, erdvūs, senelis buvo ūkininkas, turėjo 20 hektarų žemės, o jo šaknys – už Šventosios esančiuose Degėsiuose, iš kurių užkuriu atėjo dar senelio senelis. „Mes čia vietiniai, ne atėjūnai. Čia yra daug atėjūnų, beveik visi senieji, tokie kaip mes, jau išmirė“, – porino moteris. Anot jos, Kaniūkuose visada gyveno laisvieji valstiečiai, priklausę Užpalių dvarui. Kaimo pavadinimas, jos žiniomis, kilęs iš slaviško žodžio „kon“ (arklys), o gyventojai jau senais laikais arklius augino.

Pasak senbuvės, Degėsiuose Šventoji suko vandens malūną. Buvo ir tiltas. Malūną pastatė toks Dagys ir jame „viskas buvo, ko malūnui tik reikėjo“. Vėliau pastatą suvalstybino sovietų valdžia.

Dirbo mokytoja

P. Sirvydytė keturis skyrius baigė Kaniūkuose. Gimtajame kaime mokykla tuo metu buvo įsikūrusi Reikalo vienkiemyje. Mokė mokytoja Stefanija Čerškutė. Vėliau mokslus tęsė Užpaliuose (penktas–šeštas skyrius) ir Utenoje.

1952 m. P. Sirvydytė baigė Vilniaus universiteto Istorijos-Filologijos fakultetą ir įgijo lietuvių kalbos mokytojo specialybę. Dirbo įvairiose vietose, kol „tėveliai sukrypo“, tada atsikėlė mokytojauti į Užpalius. Slauga, anot moters, teko jai vienai, nes broliai „buvo profesoriai, dėstė aukštosiose mokyklose“ ir padėti negalėjo. Išėjusi į pensiją, ūkininkavo.

Pamokslo rašytoja

Pasak P. Sirvydytės, medinis kryžius ant Norvaišių kelio stovėjo kaimo gale. Jį pastatė iš vietinių Miškinių šeimos kilęs kunigas. Tiek šitas, tiek kitas, prie Skardžių (prie pieno surinkimo punkto) stovėjęs, kryžiai sovietmečiu buvo sunaikinti. Atgavus nepriklausomybę pastarasis atstatytas kitapus kelio prieš kapines. Beje, kapinėse nustota laidoti jau tarpukariu (mirusiuosius pradėta vežti į Užpalius), tik per karą atsirado keli nauji žuvusiųjų kapai.

Anot mokytojos, majavon kaniūkiečiai rinkdavosi ne tik Sirvydžių seklyčioje, bet ir pas kitus gyventojus. Pašnekovė „vadovaudavo, pamokslą parašydavo“, daug žmonių susirinkdavo. Gerą balsą turėjo P. Sirvydytės motina, „visą jaunystę išgiedojusi Užpalių bažnyčios chore“. Jos tėvelis buvo vargonininku, tad ir dukters balsas buvo išlavintas. Beje, Sirvydžiai ne tik eidavo į Užpalių Švč. Trejybės atlaidus, bet ir vykdavo į mamos tėviškę Svėdasuose, į Šv. apaštalų Petro ir Povilo atlaidus.

„Skrebų bijojom…“

P. Sirvydytė pasakojo, kad per Antrąjį pasaulinį karą rusai įsitvirtino Kaniūkuose, o vokiečiai – Norvaišiuose, tad dėl fronto nukentėjo ir vietiniai: sudegė ne tik Sirvydžių klojimas, bet ir kitų gyventojų trobesiai, be to, žuvo ir taikių gyventojų. Pokaris Kaniūkuose pasižymėjo aktyviu partizaniniu pasipriešinimu (apylinkėse veikė žinomas partizanas Jonas Abukauskas-Siaubas). „Partizanų mes nebijojom. Partizanai buvo mūsų žmonės, berneliai. Visi už Tėvynę ėjo. Mes jų nebijojom, skrebų bijojom. Skrebai buvo surinkti iš padugnių. Jie tai baisiai žiaurūs būdavo, nekentė vadinamųjų buožių“, – kalbėjo pašnekovė. Ji nepamena, kad kaime būtų susirėmimų, tačiau apylinkėse girdėdavosi šūviai, aplinkiniuose miškuose būta ir bunkerių. Anot kaniūkietės, „skrebai ėjo su rusais, o rusų visi nekentė, todėl kaimas buvo „švarus“. Iš kaimo okupantai ištrėmė ūkininkus Kubiliūnus, Galvydžius, Čerškus, Binkauskus ir kt. Nors Sirvydžiai žemės turėjo daugiau nei 20 hektarų, anot mokytojos, išbuožino tuos, kurie valdė daugiau nei 30. „Ir mes bijojom, slėpėmės, naktimis namie negulėdavom. Atvažiuodavo vakarais, liepdavo per naktį susiruošti ir ryte išveža“, – prisiminė neramius laikus P. Sirvydytė ir pridūrė, kad vis dėlto ji nėra tikra, ar jos šeima buvo įtraukta į tremiamųjų sąrašus. Savo tėvą pašnekovė apibūdino kaip ramų žmogų, kuriam teko nelengvos sandėlininko pareigos. Atėję partizanai pragyvenimui ėmė viską, ko reikėjo, už rekvizuotus produktus išrašydavo raštelį, kurį sandėlininkas pristatydavo skrebams. Šie bardavo Konstantiną Sirvydį, kam davė, stumdydavo.

Sugriuvęs prisiminimų tiltas

Kita vietinė Kaniūkų gyventoja Virginija Petraitienė iš vaikystės atsiminė, kad kitapus kaimo kelio, prie kurio stovi jos senelio statyti namai, kuriuose jiedu su vyru Kęstučiu dažnesni svečiai nei savo bute Utenoje, link upės plytėjo jų žemė, čia žmonės augino bulves. Vėliau šiame lauke buvo pastatyti nauji kultūros namai. Į naująjį pastatą buvo atkelta ir pradinė mokykla, kuri anksčiau buvo tremtinių namuose ant Tarvydžių kelio. Senojoje mokytojavo sutuoktiniai Baniūnai, o naujojoje – Keraminaitė ir Regina Abukauskienė. Po keturių klasių kaniūkiečiai traukė mokslų tęsti į Užpalius. V. Petraitienės karta į mokyklą važiuodavo jau autobusais, atvykstančiais iš Rokiškio ir Mažionių (Užpalių sen.), taip pat viešasis transportas riedėjo ir pro Degėsius (Užpalių sen.). Tuomet Degėsiuose dar buvo malūnas ir tiltas, kuriuo vaikai parkeliaudavo namo. Beje, tiek tiltas, tiek malūnas, apleisti Norvaišių tarybinių ūkio, sugriuvo.

Žeberkliniai smaigai lydekoms

V. Petraitienė atsiminė prie Skardžių namų stovėjus medinį kryžių, kuris, pasak jos, vėliau nugriuvo. Pašnekovės mama su draugėmis į majavas eidavo pas Oną Bukerienę (Miškinių name). Vėliau melstis moterys traukdavo į Kaniūkų kultūros namus.

Su draugėmis į šokius pašnekovė dviračiu mindavo į Antakalnius už Norvaišių (Užpalių sen.), vėliau važiuodavo šokti į Užpalių mokyklą. Tiesa, kaimo kultūros namuose irgi buvo salė, kur kartais vykdavo šokiai.

Šalia Petraičių sodybos teka Ūdrokšlis. V. Petraitienė pasakojo, kad anksčiau upelis bėgo dar arčiau, bet vėliau vaga kiek patraukta toliau. Kaniūkų gyventojai tėvas pasakojo, kad jo vaikystėje upelis stipriai patvindavo. Moteris atsiminė, kaip ji su kitais kaimo vaikais nusmailintomis lazdelėmis lyg žeberklais žvejodavo lydekas. Ūdrokšlis patvindavo ir vėliau – kelio pralaida užsikimšdavo, ir vanduo išsiliedavo iki Petraičių tvarto, kartą buvo pasėmę ir pašnekovės tėvo žiguliuką.