Įsivaizduokite maždaug šešių kvadratinių metrų patalpą, kurioje knibždėte knibžda vabzdžių. Šiek tiek nejauku? Bet dūkštiečiams Jolantai ir Viktorui Trečiokams tai – kasdienybė. Kiekvieną dieną jų nedideliame, specialiai įrengtame ūkinio pastato kambarėlyje gyvena maždaug 200 tūkst. svirplių. Prieš metus „Jolvik“ svirplių ūkį įkūrusi ir jau keliais apdovanojimais įvertinta šeima augina šiuos vabzdžius ir kol kas tik degustuoja iš jų pagamintus produktus, bet netrukus ketina įsirengti gamybines patalpas ir pradėti šį, jų teigimu, ateities maistą tiekti ne tik ignaliniečiams ar kitiems lietuviams, bet galbūt net ir į Norvegiją, Airiją, Prancūziją, Rusiją ir kitas užsienio šalis. Daug baltymų ir kitų naudingų medžiagų turintys svirpliai, dūkštiečių teigimu, gali būti ne tik delikatesas ar įdomus užkandis.

Tereikėjo žiogui susvirpti

Ir Jolanta, ir Viktoras sukasi valdiškuose darbuose, bet, kaip prisipažino ūkio šeimininkė, vyrui paskatinus ją neseniai baigti verslo bei vadybos mokslus išsyk sukirbėjo ir mintis – gal galima būtų ir kokį savo verslą sukurti?.. Iš Jungtinių Amerikos Valstijų Floridos valstijos atskridęs Jolantos brolis Giedrius pasiūlė – auginkite svirplius. Anot pašnekovės, ji iš pradžių net nusipurtė – na, jau ne! Vabzdžių ji ne tik nemėgsta, bet net ir šiek tiek prisibijo. Visgi Viktoras paragino pamėginti ir padrąsino, jog jie niekuo nerizikuoja – nepatiks, galės bet kada mesti.

Be to, matyt, likimo pirštas pastūmėjo – kartu su brolio šeima tąkart apvažinėję Ignalinos kraštą, automobilyje išgirdo svirpiant svirplį ar žiogą. „Pasakiau, kad tai – likimo ženklas“, – nusišypsojo J. Trečiokienė ir prisipažino, kad svirplius, priešingai nei kitus vabzdžius, pamėgo. Vyras, anot jos, būsimiems augintiniams pats paruošė patalpas, patys supirko reikiamą įrangą, patys tobulino auginimo technologiją, netgi susigalvojo, kaip palengvinti girdyklų papildymą šviežiu vandeniu ar pagerinti kiaušinėlių dėjimui skirtus indelius. Pasak pašnekovės, kaip prižiūri, taip ir turi. V. Trečiokas dar pridūrė: „Mes ne tiek vaikomės pinigų, kiek savo malonumui tai darome, o man, kaip agronomui, dar labai įdomus ir rezultatas.“

Ūkio šeimininkai prisipažino, kad savo patirtimi ir rezultatais mielai dalijasi su visais – net ir konkurentais, nes nori, kad svirplių augintojų Lietuvoje atsirastų kuo daugiau.

Svirplių simfonija

Labai šiltame – svirpliams reikia apie 30 laipsnių Celsijaus šilumos – kambarėlyje išrikiuotos baltos plastikinės dėžės, kurių kiekvienoje – apie 10 tūkst. vabzdžių. Vienose – ką tik išsiritę, kitose jau šiek tiek paaugę, dar kitose – jau svirpiantys rudasparniai. Tokie greit iškeliaus į produkciją. Patalpoje tvyro ne tik nenusakomas dūzgimas, bet ir specifinis kvapas. Kiekvienoje dėžutėje – nuo keturių iki aštuonių skylutėmis prabadytų popierinių kiaušinių padėklų krūvelės, kuriose svirpliai mėgsta slėptis ir tuštintis – kaip tikino J. Trečiokienė, augintiniai labai tvarkingi ir maisto niekada neteršia – tuštinasi visur aplinkui. Čia pat ir maisto krūvelės bei specialiai sukonstruotos girdyklos – uždari indeliai su vandeniu. Iš jų kyšančios virvutės persisunkia skysčiu ir vabzdžiai jas čiulpia. Patys mažiausieji troškulį malšina iš vandeniu suvilgytų specialių kempinių.

Ūkio šeimininkė pasakojo, jog išbandė daug maisto svirpliams rūšių, bet dabar nusprendė išmėginti ekologiškus, Ignalinos rajone išaugintus grūdus, kad produkcija būtų maksimaliai švari, kokybiška ir visiškai lietuviška. Kaip atskleidė sutuoktiniai, nuo augintinių likusius maisto likučius jie panaudoja trąšoms. Anot ūkininkų, patręšti augalai auga kaip pasiutę, nes dirvoje – net 5 proc. azoto.

Skanūs ir traškūs

Kaip pasakojo milžiniško ūkio šeimininkai, natūraliai gamtoje svirpliai gyvena iki dviejų–trijų mėnesių. Todėl jie paaugina šoklius iki penkių savaičių ir tada švelniai, ramiai, kaip šypsojosi J. Trečiokienė, dainuodami lopšines juos užmigdo, t. y. išneša į vėsią patalpą, kur jie pasidaro apsnūdę ir nejudrūs. Tam, kad vabzdžiai būtų labai švarūs, apmirę šokliai perkeliami į švarią dėžę su švariais dėklais ir jiems duodama tik gerti, kad išsituštintų.

Užmigdyti svirpliai sudedami į plastikinius maišelius, iš kurio išleidžiamas oras. Maišeliai su visu turiniu sudedami į šaldiklį, ten kurį laiką palaikomi, nes per anksti (po penkių valandų) ištraukus svirpliai pabustų. Iš šaldiklio išimtas dar sustingęs svirplių luitas sulaužomas, vabzdžiai dezinfekuojami ir apdorojami – užpilami verdančiu vandeniu, po to nuplaunami šaltu.

Taip paruošti vabzdžiai kartu su prieskoniais – druska, krapais, džiovintais pomidorais, mocarelos sūriu, česnaku, ciberžole, rozmarinais, aitriaisiais pipirais ar kitais – pilami į skardą, viskas išmaišoma ir kepama orkaitėje tris su puse valandos vis pamaišant. Kol kas, kaip sakė dūkštiečiai, jie gamina tik sau ir artimiesiems paragauti – kad išryškėtų mėgstamiausi, įdomiausi skoniai. Šiuo metu tarp išrinktųjų – dvylika rūšių džiovintų svirplių su įvairiais prieskoniais. „Jolvik“ svirplių ūkio asortimente, šeimininkės teigimu, būtinai bus ir saldūs produktai – svirpliai šokolade, karamelizuoti, su braškėmis, kondensuotu pienu ir dar daug kitokių.

Iškepti svirpliai nukratomi per specialų sietelį, kad nubyrėtų jų kojos ir ūsai. Iš šių likučių šeimininkai mala svirplių miltus, kuriuos naudoja sriuboms, troškiniams ar kitiems patiekalams gardinti. Jei miltai iš svirplių be specifinių prieskonių, juos, pasak J. Trečiokienės, galima naudoti ir saldiems kepiniams.

Organizmo turtų šaltinis

Svirpliai, anot ūkio šeimininkų, labai maistingi – 20 g džiovintų svirplių pakelyje būna net iki 65 proc. baltymų (panašiai, kaip maisto papildai). Būtent dėl to jų pirmą kartą skanaujant nereikėtų padauginti, nes nuo didelio baltymų kiekio ragautojus gali išberti. Anot J. Trečiokienės, rekomenduojama paros dozė – 30 džiovintų svirplių. Kaip sakė pašnekovė, angliavandenių svirpliai beveik neturi, bet užtat jie turtingi aminorūgščių, mononesočiųjų, polinesočiųjų riebalų rūgščių, mikroelementų, tokių kaip varis, geležis, magnis, manganas, fosforas, selenas, cinkas, riboflavinas, pantoteno rūgštis, biotinas, ir turi visų reikiamų vitaminų – net B6 ir B12, kurių su maistu paprastai sunku gauti, todėl trūkstant šių vitaminų vartojami papildai ar leidžiamos ampulės.

Vabzdžių egzoskelete esantis chitinas turi labai vertingų prebiotinių savybių. Tai natūraliai randamas pluoštas, panašus į celiuliozę, turintis didelę naudą sveikatai. Svirpliuose esantis chitinas gali sustiprinti žarnyne esančias gerąsias bakterijas. Tyrimai rodo, kad vartojant svirplius iš tikrųjų galima turėti sveikesnę virškinimo sistemą. Tam turi įtakos ir tai, jog chitinas – puikus maistinių skaidulų šaltinis, padedantis natūraliai valytis virškinimo sistemai ir ilgiau išsaugoti sotumo jausmą.

Be to, šeimininkų teigimu, tai ateities maistas. Ir ne tik dėl maistingumo bei savo naudingų savybių, bet ir dėl to, kad tausoja aplinką. Juk kilogramui svirplių užauginti tereikia labai nedaug, auginant šiuos vabzdžius daroma, ko gero, mažiausia įmanoma žala gamtai ir jos ištekliams.

Sveikatos šaltinis

Entuziazmu ir energija trykštantys sutuoktiniai turi dar daug planų – be planuojamų įrengti gamybinių patalpų, ketina paruošti patogesnę vietą edukacijoms, kurias ruošia norintiems su svirplių auginimu susipažinti svečiams. Ateities vizijose – ir kambarys, kur atsigulus patogiame krėsle būtų galima mėgautis svirplių skleidžiamo svirpimo terapija.

J. Trečiokienė pridūrė norinti, kad lietuviai nesibaidytų ateities maisto. „Edukacijas ir mokymus vedame vien dėl to, kad supažindintume žmones su ateities maistu – lengviau auginamu, mažiau teršiančiu gamtą ir nešančiu didelę naudą žmogui, – sakė pašnekovė. – Mano svajonė, kad visi maitintųsi bei gydytųsi ne kažkokiais priedais, miltukais ar tabletėmis, o natūraliu produktu – žolelėmis, svirpliukais. Tai juk tam, kad mes visi galėtume sveikai ir ilgai gyventi. Kad nugalėtume kovidą ir būtume visi sveiki – aš taip to noriu, mes su vyru to norim.“

Vytauto Ridiko nuotr.