Subtilioje aplinkoje, Leliūnų bažnyčios koplyčioje, duris atvėrė fotografijos paroda „Leliūnai. Bažnyčia. Metai“. Jos autorius – leliūniškis Leliūnų seniūnijos bendruomenės pirmininkas, Utenos rajono savivaldybės tarybos narys Kęstutis Udras.
Savo pirmąją parodą jis pristato taip: „Fotografijoje Šv. Juozapo bažnyčia. Šventovė išgražėjo, atsivėrė visa savo didybe ir grožybe 2012 metais, kada buvo įrengtas bažnyčios fasado apšvietimas, todėl nemaža dalis darbų yra su vakaro tamsa.“ Tai ir paskatino, kaip pats autorius prisipažino, paimti į rankas fotoaparatą ir fotografuoti.
20 fotografijų – iš įvairių Leliūnų miestelio vietų, padarytos įvairiu ne tik paros, bet ir metų laiku. Į parodos pristatymą atvykęs ne vienas Utenos krašto fotografijos žinovas teigė, jog nuotraukos iš tiesų įspūdingos. Tas pat objektas, bet skirtingi rakursai. Nors kompozicija ir statiška, bet racionali ir taisyklinga. Pagrindinė vaizdo ašis – bažnyčia, kuri meniniame fotografijos vaizde išdėstoma akcentuojant centrą. K. Udro darbuose yra frontoninės kompozicijos elementų, kaip jis pats pripažino, nors fotografijose nėra žmonių, kai kuriose pirmame plane yra gyvūnai, kurie pagyvina meninį vaizdą. Juntama, kad autorius stengėsi pažymėti simetriją, statiką ir architektūrinio paminklo (šiuo atveju bažnyčios) monumentalumą. Jo fotografijose pastebimos ne tik pagrindinės vaizdo ašys bei taškai – visose 20-yje nuotraukų sukuriamas darnos, stabilumo ir užbaigtumo įspūdis. Tai žiūrovą žavi, jis vis eidamas ratu prie vienos ar kitos nuotraukos suranda nepakartojamo vaizdo emociją. Dalis fotografijų, atveriančios tolimą vaizdą, tarsi paryškina gilumos iliuziją ir nenuspėjamo jausmo aliuziją į Dievo šventovės sakralumą.
Kas suformavo Jūsų požiūrį į fotografiją?, – po parodos atidarymo paklausėme jos autoriaus K. Udro.
Fotografiją pasirinkau todėl, kad labai mėgstu gamtą. Buvimas joje, kažko neįprasta pamatymas, įamžinimas suformavo mano požiūrį į fotografijos meną. Kadangi viską kaupiau nuotraukų albumuose, atėjo laikas visa tai parodyti visuomenei. Žinoma, surengti parodą įtakos turėjo ir šeimos nariai, draugai, pažįstami. Ne viską mėgstu fotografuoti, tačiau norėčiau išskirti senus kaimus, sodybas, gamtos detales.
Šiai parodai skyriau fotografijas su Leliūnų bažnyčios vaizdais: ji ir labai graži, ir skirtinga visais metų laikais bei bet kuriuo paros metu. Todėl ją fotografuoju pavasarį, vasarą, rudenį, žiemą. Šis išskirtinis vaizdas man puikiai matomas iš mano kiemo, iš tos pačios pozicijos: vaizdai keičiasi, todėl tai svarbu užfiksuoti. Žinoma, bažnyčią daug kas fotografuoja, bet daugelis ją skirtingai mato.
Fotografijos meną pateikiate ir socialinėje erdvėje: štai facebooke kiekvieną šeštadienio rytą galima išvysti Jūsų įamžintą lietuvišką pirtelę – kiekvieną kartą skirtingą, iš skirtingų pozicijų… Kodėl taip darote?
Lietuvių tradicija yra šeštadieniais išsikūrenti pirtį, susirinkti visai šeimai. Nuo seno su tėveliais dūminėje pirtelėje prausdavomės, važiuodavome tai pas vienus, tai pas kitus giminaičius. Tas vaizdas man taip įaugo į atmintį, kad ir dabar važiuodamas bei pamatęs pirtį negaliu nesustoti. Ją visuomet įamžinu. Pirtelių nuotraukų turiu gal jau 200. Jos visos iš Aukštaitijos, per kurią tenka dažniau važinėti. Šios parodos metu sulaukiau paskatinimo rengti kitą parodą, kurioje būtų eksponuojamos pirčių fotografijos. Vadinasi, žmonėms tai patinka. Tačiau kitai parodai reikia susikaupti, viską gerai apmąstyti.
Kiek metų nesiskiriate su fotoaparatu ir įamžinate Jums patinkančius vaizdus?
Daug metų, fotografuojantys telefonai atsirado daug vėliau (juokėsi). Galbūt trečią dešimtmetį suskaičiuočiau.
Kodėl ėmėte fotografuoti ir kodėl Jums visa tai svarbu?
Laikausi tos nuomonės: jeigu šiandien nepamatei, rytoj gali būti per vėlu… Norisi įsiamžinti gražias akimirkas, išskirtinį statinį, gamtos detales, draugų būrį ir pan. Juk mintimis sugrįžtant į vaikystę supranti, kad didžiausias turtas turėti bent mažą nuotraukytę su klasės draugais ar artimu bičiuliu mokyklos suole. Anuomet galimybių mažiau buvo. O dabar juk visas galimybes turime, tad neturėti fotografijų būtų dar skaudžiau. Norisi kažką palikti istorijai.
Ar atsimenate savo pirmąją fotografiją?
Mano pirmosios nuotraukos atsirado tuomet, kai augo mano vaikai ir norėjosi juos įamžinti. Įsigijau fotoaparatą ir stengiausi įamžinti jų svarbesnius gyvenimo įvykius: kai jie tampa mokiniais, studentais ir t. t. Taigi su vaikų augimu atsirado ir fotografija mano gyvenime. Kai jau vaikai užaugo ir tapo savarankiški, ėmiau fotografuoti gamtą, mane dominančią aplinką.
Vytauto Ridiko nuotr.
