Tęsiame istorijos mokytojų Birutės Kairienės ir Jolitos Baltuškienės pasakojimą apie Adolfą Šapoką, jo redaguotą „Lietuvos istoriją“ bei šiam istorikui skirtą atminimo kambarį jo vardu pavadintoje Utenos gimnazijoje. Šioje publikacijoje – ir A. Šapokos sūnėno Algirdo Šapokos pasakojimas apie garsųjį dėdę bei Šapokų šeimos likimą.
Karalių, kunigaikščių istorija
B. Kairienė tikino, kad nors sovietmečiu dėstytojams neleido dėstyti remiantis Šapokos istorija, jo vardas studentams buvo žinomas. Istoriografiją pašnekovei dėstęs profesorius Leonas Bičkauskas-Gentvila daug kartų minėjo garsiojo grybeliškio pavardę. Pašnekovei įsiminusi istoriko frazė, kad „Šapokos istorija yra karalių, kunigaikščių istorija“ kartą ją išsuko iš labai keblios padėties. Kai B. Kairienė dirbo tuometinėje Utenos 4-ojoje vidurinėje, atvažiavo mokytojos tikrinti, kaip ši dėsto klasių kovų istoriją „tokia ponia iš Leningrado (dabar Sankt Peterburgas – aut. past.)“ Ją lydėjusi „ponia iš Vilniaus“ buvo įsitempusi – kad tik viskas praeitų gerai… B. Kairienei reikėjo vesti iš anksto pasiruoštą pamoką tema „LTSR – broliškų tautų šeimoje“. Aptariant istoriografiją, kas ką rašė apie Lietuvą, netikėtai vienas vaikas ne vietoje ir ne laiku sušuko: „Mokytoja, bet ir Šapoka apie Lietuvos istoriją rašė!“ Tačiau iš keblios situacijos mokytoja gudriai išsisuko: „Taip, bet Adolfas Šapoka buvo karalių, kunigaikščių istorikas, o ne klasių kovos“. Vilnietei labai patiko uteniškės atsakymas, išgyrė ją „prieš visą rajoną“.
Garbingiausias žmogus
Kai B. Kairienė dirbo 4-ojoje vidurinėje, šios mokyklos mokiniai rugsėjį ir spalį praleisdavo Naujasodžio kolūkio laukuose: kasdavo bulves, nuimdavo runkelius ir t. t. Ten mokytoja susipažino su kolūkio pirmininko pavaduotoja kultūriniam-masiniam darbui Birute Baltakyte, kurią ji pavadino šviesiu žmogumi. Pavaduotoja istorijos mokytojos paklausė, ar ši žino, kad Grybelių kaime yra gimęs A. Šapoka. B. Kairienei atsakius, kad ne, B. Baltakytė pasiūlė po darbo jai su vaikais pravesti ekskursiją po Grybelius. Ten pašnekovė susitiko su kaimo senbuviais, kurie pažinojo istoriką, parodė jo gimtosios sodybos vietą. Šia mokinių išvyka susidomėjęs mokytojas Petras Panavas, „Indrajos“ redaktorius, parašė šiam laikraščiui straipsnį apie tai.
„Grybeliai didžiavosi šiuo žmogum (A. Šapoka – aut. past.). Kito tokio, man atrodo, jie neturi“, – šypsojosi mokytoja. Anot jos, visi senieji Grybelių gyventojai pažinojo A. Šapoką. Sąjūdžio laikais jį žinojo kone kiekvienas. O J. Baltuškienė pridūrė, kad nors jo redaguota „Lietuvos istorija“ ir laikoma didžiausiu tiražu išleistu leidiniu, tuo metu norint įsigyti šią knygą tekdavo užsirašyti į eilę.
Mažieji aukotojai, garbingi svečiai ir neprižiūrimas koplytstulpis
Mokytojos parodė A. Šapokos koplytstulpiui aukojusiųjų sąrašus. Aukojo ne tik suaugusieji, bet ir vaikai. Kiekvienoje klasėje mokiniai davė, kiek kas galėjo. Ir nors penkių kapeikų auka jaunesniajai kartai gal atrodo juokinga, tačiau „tada rublis vaikui buvo pinigas – už jį galėdavai nusipirkti didelį gabalą „Lazdyno“ pyrago ir dar likdavo“. Beje, bilietas į kiną kainavo penkias kapeikas.
Į koplytstupio, skirto istorikui, atidarymą atvažiavo giminaičiai iš Kanados. Šapokiečiai prie savo gimnazijos pasodino iš Grybelių atsivežtą klevelį. Daug garsių žmonių (tarp jų – Valdas Adamkus, Nijolė Sadūnaitė, Audrys Juozas Bačkis) lankėsi A. Šapokos tėviškėje.
Vis dėlto mokytojos pasiguodė, kad dabar A. Šapokai skirtas koplytstulpis apšepęs, apatinėje medinėje paminklo dalyje matoma puvimo požymių. Taip pat vietinis gyventojas (ar gyventojai) ne prie savo namų, o netoli paminklo sutempia šiukšlių konteinerius, sukrauna kitas išvežti skirtas atliekas. Anot J. Baltuškienės, taip nebūtų, jei paminklą labiau prižiūrėtų. Gimnazijos administracija ne kartą kreipėsi ir į Vyžuonų seniūniją, ir į Utenos rajono savivaldybės administraciją, prašydama sutvarkyti paminklo aplinką (bent jau aptverti tvorele), tačiau kol kas pažadai liko pažadai. „Dabar koplytstulpis stovi kaip koks nabagėlis vienas ant sankryžos, lyg ne vietoje. Gaila būtų, jei nuvirstų…“ – sakė B. Kairienė.
Šapokų giminės meka
„Kiekvienais metais švenčiame A. Šapokos gimtadienį. Žinoma, čia negalima nepaminėti Algirdo Šapokos indėlio. Mes suprantame, kad jis jau senyvo amžiaus žmogus (gimęs 1933 m. – aut. past.), bet labai gražu, kad vietoje savęs vienais metais atsiuntė sūnų Vilių Šapoką (buvęs finansų ministras – aut. past.) su žmona, kitais metais – sesers Romos Grinbergienės sūnų sporto žurnalistą Marių Grinbergą. Gal Algirdas Šapoka ir turėjo sveikatos bei galėjo atvažiuoti, tačiau aš suprantu, kad jis norėjo savo giminę pritraukti į A. Šapokos gimtąjį kraštą. V. Šapoka Molėtų rajone turi sodybą. Ir šią vasarą lyjant lietui jis išdygsta tarpduryje priešais direktorių su savo vaikais: „Noriu vaikams parodyti Adolfo Šapokos gimnaziją“, – pasakojo J. Baltuškienė, o B. Kairienė pridūrė, kad bent dešimtmetį Algirdas Šapoka atvažiuodavo į dėdės gimtadienį su šeima.
Mokytojos pasidžiaugė, kad atidarant kambarį savo patarimais labai padėjo B. Kairienės bendramokslė, taip pat J. Baltuškienės dėstytoja ilgametė Vilniaus pedagoginio instituto darbuotoja docentė Vida Kniūraitė, į gimnazijos renginius nukreipusi ne vieną istoriką iš savo profesinės aplinkos.
Prie gimtadienio prisideda ir mokiniai. „Tai laikraštį leidžia, tai skirtuką piešia, tai lankstinukus ar plakatus daro…“ – apie vaikų išradingumą pasakojo istorijos mokytoja.
Funikulieriuje su Adolfu Šapoka
Algirdas Šapoka pasakojo, kad jam buvo gal aštuoneri, kai jo tėvas iš Kurklių dvaro (Radviliškio r.), kur buvo įsikūrusi girininkija, su reikalais vyko į Kauną. Vaikui kelionė įsiminė dėl to, kad jis visą dieną buvo globojamas A. Šapokos. Dėdė sūnėnui parodė funikulierių, kartu su broliu ėjo į Lietuvos karo muziejaus sodelį, aplankė nežinomo kareivio kapą.
Vykdamas į Kurklius A. Šapoka Algirdui ir jo broliui visada atveždavo dovanų. Paskutinį kartą dėdė apsilankė 1940 metais, kai Lietuva jau buvo okupuota. Daug kalbėjo su broliu, bet jų šnekos nebuvo linksmos. Tais pačiais ar ankstesniais metais A. Šapoka su žmona Adele vasaros atostogas praleido pas juos, girininkijoje. Pašnekovui į atmintį įstrigo tai, kad tėvai, norėdami parodyti, jog kaimas nuo miesto nėra labai nutolęs, rūsyje svečių garbei laikė dėžę limonado.
Miškininkas ir mokytoja
Pasak Algirdo Šapokos, jo senelis Juozas Šapoka Grybeliuose turėjo apie 17 ha žemės su mišku. Jis sugebėjo leisti į mokslus abu sūnus – Joną ir Adolfą. Jonas baigė Panevėžio miškų technikos mokyklą. Kadangi valstybė didelį dėmesį skyrė miškams ir stengėsi skubiai paruošti pakankamai miškininkų, kursai buvo „pagreitinti“. Taip pat didelis prioritetas buvo skiriamas kaimo mokykloms, kurioms irgi trūko mokytojų, todėl ir čia valstybė stengėsi kuo greičiau parengti pedagogus. Taip Marijampolėje mokytoja tapo ir jaunutė Algirdo Šapokos mama. Ji gavo paskyrimą į vieną iš kaimo mokyklų prie Utenos, o siauruke Panevėžys–Utena–Švenčionys susipažino su jaunu girininku, paskirtu į Kurklius.
Šimtamečiai senelio krienai
Anot Algirdo Šapokos, senelis J. Šapoka iš pradžių gyveno kaime (gryčia stovėjo visai šalia koplytstulpio, skirto A. Šapokai), o paskui šiam skirstantis į vienkiemius, namus pasistatė maždaug už kilometro nuo buvusiųjų. Anksčiau talkos būdavo įprastos. Vienam pastato (arba perkelia iš kaimo) namą, tvartą, paskui – kitam. Pašnekovas nežinojo, kaip nustatydavo pirmumą, ar burtus mesdavo, ar pagal tai, kam labiau reikia.
Nedaug apie tėvo vaikystę galintis papasakoti šiaulietis žino, kad tėvas su broliu Adolfu upelyje gaudydavo vėžius – vadinasi, vanduo jame buvo švarus. Ir dabar tas upelis (pavadinimo neatsimena) yra, tik daug menkesnis.
„Ten, kur ant kalniuko buvo senelio sodyba, iki šiol auga krienai. Aš iš ten tų krienų parsivežiau ir pasodinau čia, Šiauliuose, ir jie auga. Dabar tiems krienams jau daugiau nei šimtas metų“, – pasakojo Algirdas Šapoka.
Sodybą senelis paliko nuomininkams, kurie, sovietų įtarti ryšiais su partizanais, buvo ištremti. Likę tušti namai buvo išdraskyti.
Trys kankiniai šventoje Sibiro žemėje
Kai seneliui pasidarė per sunku vienam savo ūkyje dirbti, jį pasiėmė sūnus Jonas, pašnekovo tėvas, pas save į Kurklius. Kai buvo ištremta sūnaus šeima, tas pats likimas ištiko ir tėvą. „1942 metų pavasarį, balandžio mėnesį, mirė tėvelis. Likom mama, mes, trys mažamečiai vaikai, ir senelis. Kur senelis buvo palaidotas, mes užkirtom pušį, nes toje vietoje buvome pastatę tik kryželį. Mama organizavo šį dalyką, o mes su broliu, paaugliai, tai padarėm. Tačiau paskui, kai pjovė miškus, viską sulygino su žeme ir pasodino naujų pušelių. Aš žinojau, kur palaidotas tėvelis, brolis, vėliau, kai buvo galima, norėjau parvežti jų palaikus. Tačiau mama pasakė, kad jie visi trys yra palaidoti Sibire, palikim juos visus ten, šventoje Sibiro žemėje“, – apie šeimos netektis pasakojo Algirdas Šapoka. Jis sakė, kad pirmas tremtyje mirė tėvas, paskui senelis, o galiausiai liga pakirto brolį.
1947 metais pašnekovo mama su trimis vaikais savavališkai pasišalino iš lagerio ir grįžo į Lietuvą, tačiau 1950-aisiais pašnekovas su broliu vėl buvo suimti. Brolis išsiųstas iš karto, o jaunėlį dar keletą mėnesių laikė kalėjime – norėjo išgauti motinos slapstymosi vietą, tačiau nepavykus išsiuntė į Sibirą ir jį. Mama dukrai Danutei gavo dokumentus Romos Griniūtės pavarde ir abi sugebėjo išsislapstyti. Beje, Danutė Šapokaitė gavo labai artimo žmogaus pavardę – Roma Griniūtė buvo jos pusseserė. Taip Lietuvoje vienu metu su tam tikra rizika gyveno dvi bendravardės ir bendrapavardės mergaitės.
„Aš tikrai esu Šapoka“
Algirdas Šapoka teigė, kad būti A. Šapokos sūnėnu jam reiškia daug, garbinga pavardė įpareigoja jos nesuteršti. Kai 1989 metais buvo imta spausdinti Šapokos istoriją, jos negalėjai taip paprastai įsigyti, pirma reikėjo knygyne užsirašyti į eilę. Nors garsusis dėdė buvo šią knygą Kurklių Šapokams dovanojęs, juos ištrėmus į Sibirą, leidinys dingo. Todėl kai tik vėl atsirado galimybė šį veikalą įsigyti, pašnekovas nuėjo į knygyną užsirašyti į eilę. „Kokia jūsų pavardė?“ „Šapoka.“ „Tai jūs norite nupirkti Šapokos istoriją. Bet kokia jūsų pavardė?“ „Šapoka. Kaip jūs nesuprantat? Aš tikrai esu Šapoka, o Adolfas Šapoka yra mano dėdė.“ „Lietuvos istorija“ jam buvo parduota iš karto. Vėliau Algirdą Šapoką susirado žurnalas „Kultūros barai“, kuriam jis pateikė Šapokų šeimos istoriją.
Beje, pasirodžius solidžiai monografijai „Šeduva“ (Vilnius, 2016), joje Algirdas Šapoka suskaičiavo jo tėvą Joną Šapoką minint šešiose vietose. Atsiliepiama tik gerai. Kaip puikiam girininkui, jam priskiriami nuopelnai liepomis apsodinus Šaulių miesto aikštę, kelią nuo Šeduvos geležinkelio stoties iki miestelio.
