Šiuolaikiniai žmonės kuo toliau, tuo labiau įninka į modernias technologijas. Šis procesas tolina žmoniją nuo gamtos, mes nebepastebime metų laikų kaitos, gyvūnų ir augalijos šalia mūsų. Ypač ši tema jautri kalbant apie vaikus, kurie linkę greit priprasti prie išmaniųjų prietaisų, todėl tėvams dažnai sunku atžalas atitraukti nuo virtualios realybės. Visgi yra galimybių ir būdų patraukliai supažindinti ir vaikus, ir suaugusiuosius su supančiu pasauliu, išmokyti jį mylėti, saugoti, puoselėti bei tausoti. Tokią funkciją atlieka ir Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijai (toliau – Direkcija) priklausanti Gamtos mokykla, kurioje pusantrų metų dirbanti neformaliojo švietimo specialistė Veronika Garbulienė šventai įsitikinusi, jog mokyklos misija – mokyti visus atvykstančius čia mylėti, suprasti ir saugoti gamtą.

Lankytojai – iš visos Lietuvos

Nepaprastai vaizdingoje, gražioje, gana nuošalioje, bet nesunkiai ir transporto priemonėmis, ir pėsčiomis pasiekiamoje vietoje tarp Palūšės ir Meironių kaimų, ant Lūšių ežero kranto įsikūrusi Gamtos mokykla veikia nuo 2016 metų. Joje be V. Garbulienės paprastai dirba vienas arba du savanoriai, valytoja, o edukacijas veda Direkcijos darbuotojai – kiekvienas pagal savo kuruojamą sritį. Anot pašnekovės, taip tik įdomiau ir geriau, nes pasakotojas gali dėstyti tai, ką išmano geriausiai. „Smagu, kad Direkcijoje dirba tokia didelė komanda, kurioje – įvairūs specialistai, galintys iš savęs kažką duoti“, – džiaugėsi neformaliojo švietimo specialistė.

Gamtos mokykloje, kaip bebūtų keista, dažniau lankosi ne vietiniai, o didmiesčių vaikai ir suaugusieji, atvykstantys iš Vilniaus, Kauno, Visagino ir kitų Lietuvos miestų, miestelių. Pastate, kuriame įsikūrusi Gamtos mokykla, galima apgyvendinti iki 35 asmenų, o svečių viešnagė trunka labai įvairiai – nuo kelių valandų iki kelių dienų ar net savaičių. Žinoma, čia neteikiamos vien apgyvendinimo paslaugos, nes žmonės atvažiuoja pažinti aplinką ir pabūti gamtoje, todėl atvykusioms grupėms ne tik vedamos edukacijos, bet ir užsiimama sportine ar įvairia kita veikla – atsižvelgiant į svečių poreikius.

Jaučiamas sezoniškumas

Beveik visi užsiėmimai vyksta lauke, nebent to padaryti neleidžia oro sąlygos – smarkiai lyja, žaibuoja ar trankosi perkūnas. „Turime labai gražią teritoriją aplink Gamtos mokyklą, gražių maršrutų aplinkui, todėl stengiamės maksimaliai leisti laiką gryname ore, – pasakojo V. Garbulienė. – Žinia apie mus jau sklinda iš lūpų į lūpas, todėl mums net nebereikia kviestis lankytojų. Šiemet turime visam sezonui užpildytą grafiką, jau registruojame norinčiuosius ir kitiems metams. Labai dažnai pas mus grįžta kartą čia jau pabuvę mokiniai, studentai, mokytojai ar šeimos.“

Žinoma, vėlyvas pavasaris ir vasara – metas, kada lankytojų derlius gausiausias, bet svečių sulaukiama ir rudenį bei žiemą. „Esame pasakiškoje vietoje – šalia ežeras, parkas, geras susisiekimas, – dėstė specialistė. – Labai dažnai mokiniai iš Vilniaus iki Ignalinos atvažiuoja traukiniu, pėstute ateina iki Palūšės, apsižvalgo ten, po ekskursijų atkeliauja į Gamtos mokyklą ir apsigyvena. Tada jau prasideda veikla čia.“

Mėgstamos judrios veiklos

Anot pašnekovės, grupės užsisako labai skirtingus užsiėmimus, bet vaikai labai nori judėti, tad mokiniams dažniausiai parenkamos edukacijos, kuriose numatyta ne vien teorinė dalis, bet ir aktyvi veikla. „Esame atviri visiems pasiūlymams, todėl be mūsų siūlomų edukacijų, atvykėliai prasimano ir savo veiklų, – kalbėjo V. Garbulienė. – Mokytojai rengia integruotas pamokas gamtoje, studentai, šeimos susigalvoja sau pramogų ir kelionių aplink Gamtos mokyklą. Vieni nori tik gamtos, kiti – kultūrinių edukacijų. Viską pas mus galima rasti, viską deriname prie poreikių ir norų. Jei atvažiuoja mažesni vaikai, užsiėmimai atliekami žaidimo forma, jei vyresni – laiko skiriama ir teorijai.“

Specialistė sakė, jog viena iš dažniausiai lankytojų užsakomų edukacijų – „Iš kur, iš kur tos spalvos“. Ši programa padalyta į tris veiklas. Viena programos dalis – tai teorinės žinios apie tai, iš kur atsiranda spalvos, kaip jos vadinasi.

„Kiekvienas vaikas išvažiuoja žinodamas, kad žalia – tai krokodilas, chlorofilas“, – šypsojosi pašnekovė. Antros šios edukacijos veiklos metu vaikai patys renka augalus ir jų dalis, juos aprašo – jei žino, parašo pavadinimą, apibūdina spalvą. Vėliau surinktų augalų formos ir spalvos perkeliamos ant popieriaus lapo – vaikas pats turi juos nupiešti. Visus šiuos darbelius – atlikto darbo rezultatą – vaikai išvykdami išsiveža su savimi. Ši edukacija labiau skirta pradinių klasių mokiniams.

Galima pakeliauti ir gyvai, ir virtualiai

Kitas labai smagus ir dažnai užsakomas edukacinis bei orientacinis užsiėmimas – „Gamtos pėdsakais“. Čia pasiskirstoma komandomis, kurios gauna po žemėlapį. Žemėlapyje pažymėtuose taškuose reikia kuo greičiau surasti ir surinkti dėlionės detales, sudėlioti dėlionę ir atspėti joje pavaizduoto augalo ar gyvūno pavadinimą. Laimi ne ta komanda, kuri greičiau surenka dėlionę, o ta, kuri pirmoji įvardija pavaizduotą paveikslėlį. Žinoma, tam būna paruošta pagalba – šalia padėtos enciklopedijos, knygos ir kita reikalinga informacija. Tereikia tiksliai ir greitai surasti. Kaip pabrėžė pašnekovė, dėlionėse būna pavaizduoti Aukštaitijos nacionalinio parko „perliukai“ – orchidėjos, drugeliai ir kiti išskirtiniai parko gyventojai.

Žaidimas ir dideliems, ir mažiems – „Aukštaitijos perliukai“ – kviečia pakeliauti po Aukštaitijos nacionalinį parką ir atskleisti daugelį parko gamtos ir kultūros paslapčių, o įdomiausia, kad mėtant kauliuką, atsakinėjant į linksmus ir gudrius klausimus, vykdant po kortelėmis besislepiančias užduotis vos per valandą galima virtualiai apkeliauti gražiausias parko vietas ir daug apie jas sužinoti.

Ir gamtai, ir kultūrai, ir istorijai pažinti

Kitos dvi ne mažiau populiarios edukacijos – „Paukštis Rytų Aukštaitijos tautosakoje ir folklore“ ir „Aina žmonįs rugius pjovi, oi / Unt skudučių gražiai groja ojojoi“. Kaip jau sufleruoja ir pačių užsiėmimų pavadinimai, pirmasis – apie paukščius, jų skleidžiamus garsus. Vaikai ne tik pažįsta paukščius ir jų balsus, bet ir pasigamina sau skirtukų su paukščiais knygoms. Antrasis, suprantama, apie vienus seniausių lietuvių liaudies instrumentų – skudučius. Edukacijoje mokiniai ne tik išgirsta apie skudučių istoriją ar gamybos paslaptis, bet ir patys gali juos pačiupinėti, pamėginti papūsti. „Skudučiuotojai būna taip įsijaučia, kad girdi visi aplinkui“, – šypsojosi V. Garbulienė.

Yra ir labiau suaugusiesiems skirtų veiklų, kurių metu lankomi gamtos rezervatai, Palūšės bažnyčia, pilkapynai ar akmens amžiaus gyventojų būstas– tikrai kiekvienas ras kažką savo skoniui.

Gamtos mokykla dalyvauja ir įvairiuose projektuose, pavyzdžiui, pernai, kai buvo atnaujinamas Palūšės–Meironių skulptūrų takas, kuriamos naujos skulptūros, vaikams taip pat buvo rengiamos dirbtuvėlės. Padedami liaudies meistro Eriko Čypo jie išdrožinėjo paukščiukus ir prieversptes.

Akcentuojamas taupumas

Už dešimties eurų mokestį mokiniams, studentams ir negalią turintiems žmonės, dvidešimties – suaugusiesiems, kiekvienam lankytojui skiriama nakvynės vieta, patalynė, rankšluosčiai, virtuvė. Maistu stovyklautojai turi pasirūpinti patys. „Nors mūsų virtuvė nėra pritaikyta labai dideliems maisto kiekiams gaminti, bet svečiai tikrai kažką sugalvoja ir išsisuka – išsikepa kiaušinienę, išsiverda dešrelių, – aiškino V. Garbulienė. – Be to, lauke turime laužavietę, kepsninę. Jei stovykla trunka ilgesnį laiką, maistą stovyklos organizatoriai užsako iš tiekėjų Ignalinoje, tuomet patiekalai atvežami jau gatavi termosuose.“

Gamtos mokykla skatina ir moko ne tik mylėti bei pažinti gamtą, bet ir ją tausoti, tad visi svečiai raginami rūšiuoti atliekas, pabrėžiamas taupumas ir ekonomiškumas. „Labai stipriai akcentuojame, kad tam, jog kuo mažiau reikėtų rūšiuoti, pirmiausiai derėtų pagalvoti prieš tai ir mažiau vartoti, – patikslino pašnekovė. – Prieš kažkokį pirkinį visada reikia susimąstyti, ar tikrai jo mums reikia. Aš pastebiu, kad maži vaikai tą informaciją priima labai natūraliai.“

Telefonai – į šalį

V. Garbulienė šypsojosi, kad nors ir taip yra daugiavaikė mama, dabar jaučiasi turinti atžalų dar daugiau, nes susidraugauja su į Gamtos mokyklą atvykstančiais vaikais ir juos pamilsta.

Gamtos mokykloje apsistojantys gyventojai privalo laikytis tam tikrų taisyklių, už jų pažeidimą gali tekti atlikti bausmę – prinešti į šiltnamį vandens. Bet visos nemalonios situacijos visada sprendžiamos su šypsena ir geranoriškai.

Išmaniųjų prietaisų ribojimą reguliuoja su vaikais atvykstantys suaugusieji. Specialistės teigimu, vieni vaikų grupių ar stovyklų vadovai telefonus surenka į dėžutę, kiti – leidžia naudotis jais tam tikrą valandų skaičių per dieną, treti – visai jų nedraudžia – juk telefone, pavyzdžiui, galima atsidaryti programėlę, kuri padeda pažinti paukščių balsus. „Bet jie patys padeda telefonus ir bendrauja, – džiaugėsi specialistė. – O smagiausia, kad jie daro tai labai noriai.“

„Norime, kad Gamtos mokykla būtų, matome didžiulį jos potencialą, – užbaigė V. Garbulienė. – Žinome, kurlink dar galime eiti, ką daryti ir ką pasiūlyti. Jeigu yra paklausa, turime stengtis ir ją atitikti.“

Autorės ir Gamtos mokyklos archyvo nuotr.