„Utenos dienos“ redakcijoje apsilankė Europos Parlamento narys mokslininkas prof. Liudas Mažylis. Europarlamentaras su skaitytojais dalijasi Europos Parlamente svarstytų klausimų rezultatais ir savo įžvalgomis.
Kokius pokyčius Europos Parlamentas žada regionams?
Šio klausimo esu sulaukęs ne kartą. Paramos regionams principai nesikeičia – Europa nori siekti tolygaus išsivystymo. Tam tikrais finansiniais instrumentais Europos Sąjunga iš savo biudžeto siekia aplyginti regionų skirtumus. Situacija yra diktuojama, vadinkime, tam tikros rinkos logikos – visada taip atsitinka, kad dėl vienų ar kitų priežasčių kažkas turi pranašesnę padėtį. Į šiuos procesus įsiterpia ir valstybės centrinė valdžia, o vėliau viskas nemažai priklauso ir nuo regiono savivaldybių, jų aktyvumo, galų gale ir nuo tam tikrų organizacijų, kurios gali pretenduoti į paramą. Radikalių naujienų regioninės politikos srityje pranešti negalėčiau. Turiu paminėti, kad regionas regionui nėra lygu – Lietuva yra nedidelė valstybė, ji Europos mastu regima kaip vientisas regionas. Palyginti su teritoriškai ar su gyventojų skaičiumi didesnėmis valstybėmis, yra kitų šalių regionų, kurie turi net savo atstovybes Briuselyje. Kita vertus, gal galėtų turėti ir Utena. Tai rimta investicija, gal ir atsipirktų.
Kokią ekonominę naudą jaučia Lietuvos regionų gyventojai?
Ekonominė nauda yra bendra – ji nėra tiesioginė. Kai valstybės ekonomika auga, atsiranda daugiau galimybių paskirstyti gautas lėšas tiems, kuriems labiausiai reikia – atokesnėms teritorijoms, senyvo amžiaus žmonėms, jaunoms šeimoms. Galima paminėti Europos sveikatos sąjungos idėją – Europa yra nuo vėžio kenčiantis kontinentas. Situacija sudėtinga yra ir su širdies ir kraujagyslių ligomis. Jau šios kadencijos pradžioje supratome, kad reikia konceptualiai susirūpinti šia padėtimi. Tiesa tokia, kad lyginant Rytų Europos šalis su Vakarų Europos šalimis, Rytų Europoje išgyvenamumas susirgus šiomis ligomis yra mažesnis. Taip būti negali. Kad aplygintume Lietuvos ir Vakarų Europos šalių situacijas, yra reikalingos papildomos lėšos.
Kokie sprendimai yra priimami, kad ligų prevencija ir sveikatos švietimas būtų efektyvesni?
Žmonės turėtų vengti rizikos faktorių. Pirmiausia, rūkymo. Labai svarbus yra sveikas gyvenimo būdas, mityba. Lietuvoje tikrai yra didelis kokybiškų maisto produktų pasirinkimas. Toliau – profilaktika. Į prevencijos programas žmonės yra kvieste kviečiami. Reikia jose dalyvauti.
Kita tema. Ką šiuo metu galite pasakyti apie ES kovą su trečiųjų šalių ekonomine prievarta?
Kai kurios trečiosios šalys nusitaiko į kokią nors įmonę arba į valstybę. Jeigu tos trečiosios šalys yra galingos, jos sau leidžia šantažą. Pavyzdys – didžiulė Kinija pradėjo šantažuoti mažą Lietuvą. Kai kurie verslininkai jau buvo radę sau tinkamas nišas Lietuvos prekybai su Kinija – tai mums tikrai nekenkia. Motyvuodama tuo, kad Lietuva atidarė Taivano atstovybę, Kinija sustabdė prekių tiekimą į Lietuvą. Europos Sąjungai reikėjo priimti specialų dokumentą – tai jau padaryta. Tokiais atvejais jau pati Europos Sąjunga galės imtis veiksmų prieš tą išorinę valstybę. Ateis suvokimas, kad ekonominės prievartos gal geriau nedemonstruoti. Svarbu paminėti, kad Kinija septyniolikai Vidurio ir Rytų Europos valstybių buvo pasiūliusi specialų ekonominių santykių formatą, kuris labai naudingas būtent Kinijai, o Lietuva, pajutusi grėsmę, iš 17+1 formato pasitraukė. Tai buvo tikroji Kinijos keršto priežastis.
Esate Tarptautinės prekybos komiteto narys ir puikiai žinote situaciją Centrinėje Azijoje. Kodėl ES reikia tokių prekybos krypčių ir kokius iššūkius visgi kelia Centrinė Azija, Uzbekistanas?
Tose šalyse ne visai paisoma žmogaus teisių, yra problemų su žiniasklaidos laisve, bet reikia pabrėžti, kad, pavyzdžiui, Uzbekistanas, rodo pastangas – veiksmingai stabdo terorizmo plėtrą šiame regione. Jie ratifikavo konvencijas, susijusias su žmogaus, darbuotojų teisėmis. Kaip jie jų laikysis – neaišku. Mano nuomone, reikia siųsti stebėtojus ir stebėseną vykdyti nuolat. Europos Sąjunga šios erdvės nenori atiduoti dviem jėgoms – prie pat esančiai ir interesų turinčiai Kinijai ir milžinišką įtaką čia darančiai Rusijai. Europa tuose regionuose nori būti matoma. Uzbekistanui yra pritaikytas GSP+ (bendroji lengvatų sistema) specialusis susitarimas – panaikinti muitai daugeliui prekių rūšių. Tai leidžia šiai šaliai akivaizdžiai lengviau patekti į Europos rinką ir gauti didesnes pajamas. GSP+ yra taikoma daugeliui šalių. Kita vertus, yra įtarimų, kad sankcijų paketai, kurie taikomi Rusijai, galimai apeidinėjami per Centrinės Azijos valstybes.
ES plėtros perspektyvos, ES plėtra – kaip saugumo garantas. Kokios, Jūsų manymu, artimiausios realios Ukrainos, Sakartvelo, Moldovos narystės ES perspektyvos?
Teoriškai į Europos Sąjungą galėtų pretenduoti šešios Rytų kaimynystės valstybės – tai yra neapibrėžto laiko klausimas. Kalbant apie Ukrainą ir Moldovą, kurios jau turi valstybės kandidatės statusą, mano giliu įsitikinimu, dar šiemet turėtų būti pradėtos derybos. To privalu siekti. Kiti gali sakyti, kad tai yra simbolinis veiksmas, juk Ukraina yra toliau naikinama, o jai atstatyti reikalingų investicijų kiekis su kiekviena diena augs. Bet juk Ukrainos įstojimas į Europos Sąjungą, net ir tiesiog derybų pradžia, būtų nepaprastai svarbus žingsnis ir labai rimtas ženklas pasauliui. Matau, kad Ukraina yra ne vien žodžiais suinteresuota tapti Europos Sąjungos dalimi – jos valdžia yra pasirengusi daryti visus privalomus veiksmus be jokių išsisukinėjimų. Jie yra tam pasiryžę, puikiai supranta visus laukiančius iššūkius. Tiesa, plėtros procese yra svarbu ne tik tai, ar valstybė kandidatė atitiks visus kriterijus, bet ir ar narės senbuvės gebės priimti naujokę. Sakartvelas turi tam tikrų problemų – ten yra vidinio nestabilumo, turime baimių, kad jie gali ne visur paisyti demokratijos. Problema yra ta, kad valstybių atstovavimas institucijose yra pernelyg griozdiškas ir kol kas pavyksta sutarti, kad nuo vienos valstybės – vienas komisaras. Pavyzdžiui, dabar jų yra 27. O priėmus dar kelias valstybes jų būtų gerokai per daug. Reikia keisti sutartis, keisti valstybių atstovavimą, padaryti jį grakštesnį. Pokyčiams reikia šviežio žvilgsnio iš šalies – galbūt ši problema išsispręstų.
„Hamas“ teroristinė grupuotė neseniai pradėjo teroristines atakas prieš Izraelį, įsiveržė į šios šalies teritoriją. Kaip ši situacija yra vertinama Europos Parlamente?
Susidūrus su teroro aktais vyksta netoleruotinai baisūs dalykai. Pirminė reakcija – to neturi būti ir tai įvykti negalėjo. Deja, taip įvyko, ir tada Izraelio drastiška reakcija darosi suprantama. Tokie įvykiai atneša dideles humanitarines katastrofas. Europos Komisija toliau nusiteikusi teikti humanitarinę paramą palestiniečiams. Mano įtarimu, dalis tos paramos lėšų galėjo nuplaukti į besiginkluojančių būtent tiems teroro išpuoliams rankas – tai yra neleistina ir nepriimtina. Manau, kad dėmesys Ukrainai neturėtų sumažėti dėl įsiplieskusio dar vieno konflikto.
Kokius iššūkius sukelia užšaldyti konfliktai? Ką tai reiškia ES?
Vienas iš jų – ilgai rusenęs Kalnų Karabacho konfliktas. Ten gyvena etniniai armėnai. Atrodytų, jų nedaug – apie 100 tūkst. Mane labai šokiravo, kad po to, kai Azerbaidžanas ginklu užšaldė šią teritoriją ir iš jos išstūmė etninius armėnus, o miestą paliko tiesiog tuščią, tada ten jau įžengė Jungtinių Tautų atstovai. Iki šiol jų ten nebuvo, nors konfliktas vyko kelis dešimtmečius… Šioje teritorijoje, kaip savo kieme, ilgus dešimtmečius šeimininkavo Rusija, vaizduodama taikdarę, o mes su tuo taikstėmės. Na, o dabar jau kaltinamas Azerbaidžanas, kuris, kaip sakoma, įvykdė veiksmą. Neramu, nes šis konfliktas gali ir nesustoti – tai mano prielaidos, duok Dieve, jei ir ne visai korektiškos, tai sakau su išlyga – jeigu Azerbaidžanas panorėtų dar ir kitų Armėnijos teritorijų. Kaip bebūtų baisu, Kalnų Karabacho teritorija formaliai yra ir integrali Azerbaidžano dalis. Rusija jau nuo seno manipuliuoja šiomis valstybėmis.
Dėkojame už pokalbį.
