Utenoje, Rinkos aikštėje, atidaryta skulptūra „Šalom Utyan“ („Taika Utenai“) kiekvienam uteniškiui ir į miestą užsukančiam pakeleiviui primins skaudžią žydų istoriją. Kadaise čia jie gyveno, kūrė, turėjo amatus, dirbo, augino vaikus, darnoje sugyveno su ano meto uteniškiais, tačiau Holokausto tragedija visą Utenos gyvenimą apvertė aukštyn kojomis.
Nors nuo žydų genocido prabėgo daugybė metų, nebeliko ir senųjų čia, Utenoje, gyvenusių ir mirties išvengusių senųjų žydų, uteniškiai neliko abejingi šiam istorijos tarpsniui. Anksčiau dienos šviesą išvydo Danguolės Jonaitienės knyga „Žydai Utenoje“, prieš trejus metus dvi menininkės Žydų gatvėje nutapė meno kūrinį, skirtą miesto žydų bendruomenės istorinei atminčiai.
Šiais metais Utenos senamiestyje, kur kadaise gyveno daugiausia žydų, atsirado kitas šiai buvusiai mūsų visuomenės daliai skirtas akcentas – rūdinto metalo meninė skulptūra, simbolizuojanti ne tik iki Antrojo pasaulinio karo Utenoje vyravusį lietuvių ir žydų sutarimą, bendravimą ir bendradarbiavimą, bet ir pačią Holokausto tragediją. Žydų tautybės uteniškio figūra išpjauta kiaurai ir tarytum simbolizuoja, kad visa žydų bendruomenė Utenoje buvo sunaikinta ir jos nebėra.
Į rinkos aikštę gausiai susirinkusiems miestelėnams ir gimnazistams Utenos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėja Jūratė Brasiūnienė trumpai priminė mūsų mieste gyvenusių žydų istoriją. „Mes ilgus šimtmečius gyvenome šalia vieni kitų: ir lietuviai, ir žydai. Manoma, kad Utenoje žydai apsigyveno XVI–XVII a. 1599 metais Utenai, įsikūrusiai tarp susikertančių kelių iš Breslaujos, Vilkmergės ir Vilniaus, suteikta prekybos privilegija – tai labai paskatino miesto augimą. Todėl šioje vietoje – miesto centre – buvo suformuota keturkampė aikštė prekybai, kurioje vyko dideli turgūs. O formuojantis prekybiniam miestui augo ir žydų bendruomenė. 1897-ųjų gyventojų surašymo duomenimis, Utenoje žydų tautybės asmenys sudarė daugiau kaip 70 proc. Tarpukariu miesto aikštė buvo tapusi pagrindiniu šios bendruomenės gyvenimo ir prekybos centru. Čia buvo prekiaujama malkomis, grūdais, šienu, mėsa“, – pasakojo J. Brasiūnienė.
Antrasis pasaulinis karas ir Holokausto tragedija pakeitė Utenos gyventojų gyvenimus, nebeliko senųjų kaimynų, tačiau liko jų pėdsakai. Dar ir šiandien istoriją mena Rinkos aikštėje esantis modernus pastatas, kurio vietoje buvo Didžioji sinagoga, žydams priklausęs bankas, tapęs kitų uteniškių namais, laiko išbandymus atlaikė Goldfaino namas, kuriame veikė urmo prekių sandėlis ,,Progresas“, bei šalia buvusi Aškenazės vaistinė. Šiuose į vieną sujungtuose pastatuose dabar veikia Utenos kraštotyros muziejus. „Simboliška, kad Levijoro ir Simanavičiaus namų vietoje, kur kelis metus butą nuomojosi įžymiojo kardiologo, Nobelio taikos premijos laureato Bernardo Louno šeima, dabar šurmuliuoja Utenos kolegijos Medicinos fakulteto studentai. Nusileidę į Utenos rajono savivaldybės administracijos pastato rūsį pamatysime raudonų plytų sienas ir arkas, žyminčias ten stovėjusius Libermano ir Šterno namus, kuriuose veikė Traktierius, krautuvė, Ūkio bankas, Utenos apskrities valdyba ir vaistinė. Bendrą praeitį liudija ir šalia esanti Žydų gatvelė“, – istorijos akcentus vardijo J. Brasiūnienė, dėkodama Utenos žydų istorijos tyrinėtojai Romai Jančauskienei, Edmundui Kutkai, Bronislavai Juknevičienei, Sandrai Dastikienei ir visiems kraštotyros entuziastams bei šios skulptūros atsiradimo organizatorei Utenos turizmo informacijos centro direktorei Rasai Jasinevičienei.
Iškilmingai atidarius skulptūrą ir nuskambėjus Dariaus Biriuko atliekamam muzikiniam kūriniui, jidiš literatūros tyrinėtoja, vertėja ir edukatorė Goda Volbikė ir atsiminimų knygos ,,Utena ir apylinkės“ vertimo į lietuvių kalbą iniciatorė perskaitė kelis buvusio uteniškio Avraomo Chaito eilėraščius.
Šią kompoziciją sukūrė architektas Arūnas Želvys ir paveldo interpretatorė Karolina Želvė, kuri su savo atžala ir atvyko į šį renginį. „Ši idėja turėjo labai daug kūnų, kol tapo skulptūra, – kalbėjo viešnia. – Apie idėją ir raiškos formas pradėjome diskutuoti senokai, gal prieš kokius metus. Vykdama į Uteną, mąsčiau, kad galbūt nėra tinkamesnio laiko žydams skirtai skulptūrai atidaryti nei dabar, kai Izraelis susidūręs su karo baisumais. Todėl šioje skulptūroje vaizduojami du siluetai – žydas ir lietuvis, žvelgiantys vienas į kitą. Dažnai man kyla klausimas: kaip miestas atrodytų, jei ir šiandien gyventų žydai?“
Autorės nuotr.